Švietimo įstaigose vaikams turėtų būti sudarytos sąlygos pavalgyti šilto maisto.

Pernykštė naujovė – nustatytas higienos normas atitinkantis vaikų maitinimas mokyklose tuomet sukėlė daug sumaišties švietimo įstaigose – virėjos su nerimu sudarinėjo valgiaraščius, atitinkančius rekomenduojamas paros maisto medžiagų ir energijos normas, o direktoriai paruoštus valgiaraščius derino su Visuomenės sveikatos centru. Tačiau ši naujovė, privertusi nerimauti tikriausiai kiekvieną švietimo įstaigos vadovą bei virėjas, ir lėmė tai, kad beveik visos mokyklos iki rugsėjo 1 dienos susitvarkė su nauja užduotimi ir valgiaraščius suderino laiku. Tačiau šiemet švietimo įstaigų vadovai, matyt, atsipalaidavo, nes iki rugsėjo 18 dienos 4 mokyklos nebaigė derinti valgiaraščių, o viena jo net nepateikė.
 
Vadovaujantis higienos normomis, mokinių maitinimas turi atitikti fiziologinius jų amžiaus ypatumus bei sveikos mitybos principus ir taisykles. Bendrojo lavinimo mokyklose maitinimas turi būti organizuotas taip, kad būtų sudarytos sąlygos visiems pavalgyti šilto maisto, o ikimokyklinio ugdymo įstaigose vaikai turi būti maitinami vietoje pagamintu šiltu maistu. Tiek mokyklose, tiek ikimokyklinėse ugdymo įstaigose maitinimas turi būti organizuojamas pagal valgiaraščius, patvirtintus mokyklos vadovo, ir suderintus su visuomenės sveikatos centru. Valgiaraščiai privalo būti sudaromi atsižvelgiant į rekomenduojamas paros maisto medžiagų ir energijos normas vaikams bei patiekalų gamybai reikalingų produktų rinkinių sąrašus pagal mokinių amžiaus grupes.
 
Nors jau beveik baigiasi pirmasis mokslo metų mėnuo, bet, anot Vilniaus visuomenės sveikatos centro Širvintų filialo vyriausiosios specialistės Gražinos Ivanauskienės, iki praėjusio penktadienio ne visos Širvintų rajono mokyklos buvo suderinusios valgiaraščius. Štai Musninkų vidurinė mokykla pagal amžiaus grupes (7-10, 11-14 ir 15-18 metų) turėjo suderinti 3 valgiaraščius. Tačiau iki rugsėjo 18 dienos buvo suderintas tik vienas, o du – grąžinti derinti. Nebaigtas derinti ir Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos valgiaraštis. Jis grąžintas gimnazijai taisyti, nes prie maisto produktų nenurodyta energinė vertė. Kernavės Juozo Šiaučiūno pradinio ugdymo skyrius vis dar derina valgiaraštį, o Bartkuškio pagrindinei mokyklai dar liko suderinti 7-10 metų amžiaus grupės valgiaraštį. Čiobiškio pagrindinė mokykla iki praėjusio penktadienio valgiaraščio derinti net nebuvo pateikusi.
 
Gražina Ivanauskienė patikino, kad, kaip ir numatyta higienos normoje, visų kitų mokyklų pateiktuose valgiaraščiuose prie kiekvieno patiekalo nurodyta jo energinė vertė (kcal), maisto produktai bei jų kiekiai. Apskaičiuoti kiekvienos dienos ir vidutiniai (ne mažiau kaip 10 dienų valgiaraščių) baltymų, riebalų, angliavandenių kiekiai (g) ir energinė vertė.
 
Visuomenės sveikatos priežiūros specialistai reikalauja, kad maisto paruošimas ir patiekalų įvairumas turi atitikti vaikų amžiaus ypatumus ir sveikos mitybos principus bei taisykles. Sudarant valgiaraštį jie pataria atsižvelgti į tai, kad mokyklinio amžiaus vaikams pusryčiai turėtų sudaryti 25 proc. su maistu per parą gaunamos energijos, pietūs 30-40 proc., priešpiečiai arba pavakariai, jeigu tokie yra, – 15 proc., vakarienė – 20-25 proc.
 
Mokinių maitinimui tiekiamų maisto produktų asortimentas sudaromas vadovaujantis rekomenduojamų ir nerekomenduojamų maisto produktų grupėmis.
 
Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintomis higienos normomis “Bendrojo lavinimo mokykla. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai”, rekomenduojamos maitinimui maisto produktų grupės yra – daržovės, bulvės, vaisiai, uogos (ypač iš ekologinės gamybos ūkių) ir jų patiekalai, sultys (ypač šviežios); grūdiniai (duonos gaminiai, kruopų produktai) ir ankštiniai produktai; pienas ir pieno produktai (ypač liesi); liesa mėsa (paukštiena, jautiena, veršiena, triušiena ir kt.) ir jos produktai; žuvis ir jos produktai; augalinis aliejus, kiaušiniai, geriamasis vanduo ir natūralus mineralinis bei šaltinio vanduo (negazuoti).
 
Tarp nerekomenduojamų maisto produktų grupių: bulvių traškučiai ir kiti riebaluose virti gaminiai; saldainiai, konditerijos gaminiai su kremu ir (ar) šokoladu; nealkoholiniai gėrimai su maisto priedais (dažikliais, konservantais, saldikliais), gazuoti gėrimai; genetiškai modifikuotas maistas ar genetiškai modifikuotų sudedamųjų dalių turintys produktai. Taip pat nerekomenduojami kiti daug riebalų (daugiau nei 21 g/100 g), sočiųjų riebalų rūgščių (daugiau nei 6 g/100 g), cukraus (daugiau nei 18 g/100 g) ar druskos (daugiau nei 2,4 g/100 g) turintys produktai (mėsos produktai, konditerijos gaminiai).
 
Anot šalies vaikų gydytojų ir dietologų, kai kurių produktų mokiniai turėtų gauti kiekvieną dieną – daržovių, vaisių ar uogų, pieno ar jo produktų, mėsos, duonos, o kiti produktai (vaisių ar daržovių sultys, žuvis, sūris, kiaušiniai, grietinė) gali būti patiekiami kas antrą dieną (bet ne rečiau kaip 1-2 kartus per savaitę.
 
Moksleiviams iki 9 metų amžiaus rekomenduojama suvalgyti po tris patiekalus iš pirmos (pienas ir jo produktai) ir antros grupės (mėsa ir mėsos produktai, žuvis, paukštiena, kiaušiniai, riešutai, ankštinės kultūros – pupos, žirniai, pupelės ir kt. – bei po keturis patiekalus iš trečios (vaisiai ir likusios daržovės) ir ketvirtos grupės (grūdų produktai – duona, pyragai, košės, bandelės ir kt.).
 
Vaikams nuo 12 metų rekomenduojama nuolat vartoti ne mažiau nei 16 įvairių patiekalų – po 6 iš pirmos ir antros grupių bei 4 iš trečios ir ketvirtos grupių.
 
Mokyklose turi būti organizuojamas ir tausojantis maitinimas sergantiems virškinamojo trakto, inkstų, kepenų ir kitomis ligomis. Tokio maitinimo valgiaraštis irgi turi būti suderintas su Visuomenės sveikatos centru.
 
Apmaudu, kad kai kurios rajono mokyklos, sprendžiant iš to, kad nesuskubo suderinti valgiaraščių, per mažai rūpinasi moksleivių sveika mityba. Iki spalio 15 dienos visuomenės sveikatos priežiūros specialistai privalo patikrinti, ar švietimo įstaigose tiekiant maisto produktus laikomasi nustatyto jų asortimento, ar mokinių maitinimas organizuojamas pagal patvirtintus ir suderintus valgiaraščius.

Žinoma, skeptikai gali prieštarauti – kam tokie biurokratiniai reikalavimai krizės metu: svarbu, kad vaikas iš viso gali pavalgyti. Tačiau kaip tik sunkmečiu, kai toli gražu ne kiekviena šeima išgali ar sugeba tinkamai pamaitinti vaiką, švietimo įstaigos pareiga pasirūpinti visaverčiu augančiosios kartos maitinimu.

Ivona Komarovska

Samanos ant paminklų ir išstybusi žolė tikrai nėra tai, ko nusipelnė Lietuvos savanoriai.

Širvintų kapinėse palaidoti Lietuvos savanoriai. Valstybinių švenčių proga juos pagerbia rajono valdžia, jaunieji šauliai: padeda gėlių, uždega atminimo žvakeles, prisimena jų žygdarbius. Viskas labai gražu, kilnu ir patriotiška.

Šią vasarą ant didvyrių kapų išstybusi žolė, kerpėmis ir samanomis apaugę paminklai ir atitvarai, saulėje išblukusios Trispalvės  juostelės ir nežinia kokius laikus menančios žolėje prasmegusios dirbtinių gėlių puokštės tikrai nėra tai, ko nusipelnė už Lietuvą kovoję ir kritę vyrai. Į “Širvintų krašto” redakciją besikreipusi Širvintų miesto gyventoja, žuvusio savanorio dukterėčia M.Kupčinskienė piktinosi tokia nepagarba Lietuvos gynėjams. Moteris rašo: “Švenčiame Lietuvos vardo tūkstantmetį, ruošiame įvairius minėjimus, skiriame įvairius darbus… Bet… užmirštame savanorių kapus. Tokių apleistų Lietuvos karių amžinojo poilsio vietų niekur daugiau nėra.” Moteris prašo rajono vadovų, šaulių, skautų pagalbos. Galbūt būtų nesunku organizuoti talką, nupjauti žolę, nuvalyti samanas nuo paminklų, antkapių, atvežti juodžemio, pasodinti gulsčiųjų spygliuočių, kurie savo žalumu uždengtų kapavietes. Jeigu talkininkų neatsirastų, ponia M.Kupčinskienė siūlo kitą išeitį, kuriai didelių investicijų tikrai nereikėtų. Savivaldybė galėtų mokėti keliasdešimties litų priedą kapinių sargui. Kapines prižiūrintis žmogus labai atsakingas, įpareigojimą vykdytų ir savanorių kapus parodyti miesto svečiams nebūtų gėda.

Netrukus pirmosios rudens šalnos pakąs medžių lapus. Kapinėse padaugės darbo, į talką suskubs miesto mokyklų moksleiviai. Galbūt dar iki didžiojo tvarkymosi prieš Vėlines atsiras jėga, visuomeninė organizacija, vienijanti ir kviečianti pagerbti Lietuvos savanorius ne skambiais šūkiais, paradiniais renginiais, įvairiomis rikiuotėmis, o realiu, kilniu ir prasmingu darbu. Tereikia susirinkti, sutvarkyti ir nuraminti vyresnio amžiaus žmonių įsisenėjusią širdgėlą.

Romas Zibalas

Benamių šunų Širvintų miesto gatvėse daugėja.

Neveiklumo adresais
 
Valkataujantys gyvūnai – viena iš pagrindinių problemų, kurią įvardijo širvintiškiai. Iš tikrųjų miesto gatvėmis besišlaistančių benamių šunų ir kačių  per vasarą gerokai padaugėjo, o ir rudenį vargu ar ši situacija pagerės, labiau tikėtina, kad benamių augintinių skaičius tik dar labiau didės.
 
Sunku suprasti, kaip žmogus, įsigijęs, auginęs, rūpinęsis, lepinęs naminį gyvūną, staiga paima ir šaltakraujiškai išmeta jį į gatvę. Aišku, tokį žmonių elgesį galima laikyti dar vienu ekonominės krizės padariniu, nes šeimininkai, nebeišgalėdami augintiniams nupirkti pašaro, yra priversti jų atsisakyti. Deja, dažniausiai tai daro toli gražu ne pačiais geriausiais būdais.
 
Apmaudu, bet ir Savivaldybės vadovai nepadarė nieko, kad šią problemą išspręstų, net nepasistengė užkirsti kelio jos atsiradimui. O tiksliau – lyg ir pradėjo rūpintis gyvūnų laikymo ir priežiūros taisyklėmis, bet, kaip ir daugeliu atvejų, nebaigė – viskas liko tik popieriuje.
 
Daugelis prisimena, kad prieš metus kilus kaimynų konfliktui dėl šuns paaiškėjo, kad Savivaldybės Gyvūnų laikymo ir priežiūros taisyklės neatitinka tikrovės. Tik iškilus šiam faktui, tuometinis administracijos direktorius ėmėsi skubiai taisyti minėtas Taisykles ir šių metų sausio mėnesį “Širvintų rajono savivaldybės gyvūnų laikymo ir priežiūros taisyklių” naująją redakciją patvirtino rajono taryba. Šios Taisyklės turėjo išspręsti benamių gyvūnų problemą, nes joje buvo numatyta įdiegti gyvūnų ženklinimo sistemą. Tačiau viešasis konkursas gyvūnų ženklinimo paslaugoms teikti ir šiandien dar nepaskelbtas.
 
Aišku, Savivaldybės vadovai dabar teisinsis sunkmečiu ir lėšų trūkumu. Tačiau viską reikia daryti savo laiku. Jeigu minėtas konkursas, kaip ir priklausė, būtų paskelbtas žiemą, tai dabar tikriausiai ne tik Širvintų mieste nebūtų valkataujančių gyvūnų, bet ir šeimininkai už augintinių nepriežiūrą būtų priversti atsakyti įstatymo nustatyta tvarka.
 
Įdomu, kas turėtų nubausti Savivaldybę už nesirūpinimą savo “globotiniais”? Nekalbant jau apie tai, kas priverstų Savivaldybę atsakyti, jeigu toks benamis gyvūnas įkąstų žmogui? Juk, kaip prieš keletą mėnesių “Širvintų kraštui” sakė Širvintų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Ričardas Putrimas, beglobiai gyvūnai priklauso Savivaldybei.
 
Tačiau Širvintų rajono Savivaldybės vadovai ne tik nesirūpina kasdien gausėjančiu savo “augintinių” būriu, bet ir toliau skatina rajono gyventojus vadovautis tikrovės neatitinkančiomis Gyvūnų laikymo ir priežiūros teisyklėmis. Minėtos Taisyklės yra Savivaldybės internetiniame tinklalapyje tarp informacijos gyventojams. Jose aiškiai parašyta: “Šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus ir mokėti nustatyto dydžio rinkliavą. Už šunų, kačių registravimo, laikymo bei rinkliavos rinkimo kontrolę atsako registratorius.” Tačiau jokio registratoriaus, t.y. ženklinimo paslaugas teikiančios įmonės (ar asmens) Širvintų rajone nėra.
 
Kokia prasmė šiomis Taisyklėmis “puošti” Savivaldybės internetinį tinklalapį? Nejaugi tik tam, kad įvairiausių taisyklių būtų kuo daugiau ir visi matytų, kaip “dirbama”?

Ivona Komarovska

Iš Limonių kilęs Antanas Meškerevičius tęsė tėvo kilnius darbus.

Ant Limonių piliakalnio (Zibalų seniūnija) ošiantis šimtametis ąžuolynas, švelniai vietos gyventojų vadinamas “kapeliais”, apipintas įvairiais pasakojimais. Senieji kaimo gyventojai pasakoja, jog dar jų seneliai kalbėję, jog čia prieš daugelį metų kapinių būta (tai liudija žole apžėlę kauburėliai). Kiti sako, jog dar vaikystėje matę plūgų išverstų raudonų plytų duženų, girdėję apie kažkada čia buvusią didingą koplyčią. Kaip ten kada ir kas buvo – niekas nesužinos, nes tėviškės paslaptingą istoriją protėviai nusinešė į kapus, o archeologai piliakalniu niekada nesidomėjo.

Labai gerai žinoma tik viena – nuo neatmenamų laikų viename iš ąžuolų buvo koplytėlė su Nukryžiuotuoju. Limonių kaimo žmonės prie jos ateidavo pasimelsti. Dar ir šiandien limoniečiai mena tarpukariu ir po karo kaime švenčiamą kryžiaus gerbimo šventę – Šeštines. Trys dienos prieš ją vadinamos kryžiavomis. Tądien kaimo bendruomenė (būtent motinos su mažais vaikais ir senoliai) lankydavo kaime buvusius 5 kryžius, pagerbdavo juos malda ir giesmėmis, kad audros, sausros ir kitos nelaimės nepakenktų derliui, melsdavosi už kaimo gyventojų sveikatą, mirusiųjų sielas, už Kiauklių parapiją. Prieš “kryžiavas dienas” Gudeikų, Stundžių, Meškerevičių šeimų moterys ąžuolą išpuošdavo vainikais ir gėlėmis, ypač tuo rūpinosi Teofilė Simaniūkštytė. Šeštinių eitynės prie kryžių būdavo užbaigiamos ant piliakalnio po ąžuolu su koplytėle.

Praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje koplytėlė su Nukryžiuotuoju sutrešo ir nukrito. Kaimo žmonės panoro protėvių atminimą pagerbti nauju dirbiniu. Šalia piliakalnio gyvenęs nagingas stalius Stepas Meškerevičius sumeistravo naują koplytėlę, po stiklu įdėjo Kristaus kančią ir įkėlė į tą patį senolių garbintą ąžuolą. Sovietmečiu piliakalnis vėl tapo kaimo gyventojų traukos centru, santalkos vieta, smalsumo vedami prie koplytėlės užsukdavo kaimo vaikai, Zibalų pagrindinės mokyklos mokytoja Vytautė Kvainickienė vesdavo netradicines istorijos pamokas. Niekas nedrįso tokios ąžuole esančios brangios relikvijos sudaužyti ar bent pirštu paliesti.

Šią žiemą daugiau nei 50 metų ąžuole buvusi koplytėlė vėl sunyko ir nukrito. Šalia piliakalnio gyvenanti Janina Gudeikienė domėjosi, kur rasti nagingą vyrą, kuris galėtų sumeistrauti gražią koplytėlę ir vėl tinkamai pagerbti iškritusią Kristaus kančią. Toli ieškoti nereikėjo. Į kvietimą atsiliepė ir pradėtą tėvo Stepo Meškerevičiaus kilnų darbą tęsė sūnus Antanas Meškerevičius. Vilniuje gyvenantis, vasaras Limonyse leidžiantis Antanas pasirūpino medžiagomis, darbui reikalingais įrankiais ir pagamino dailią koplytėlę, taip pradžiugindamas kaimo žmones. Anot limoniečių, auksinių rankų meistro pagamintas ir apskardintas dirbinys Limonių kaimo istoriją liudys dar daugelį dešimtmečių. Rugsėjo 12 dieną Antanas Meškerevičius, dalyvaujant kaimo gyventojams, pats ir įkėlė koplytėlę į tą patį šimtametį ąžuolą.

Senųjų limoniečių dvasingumo simbolis – paprastų žmonių sumeistrauta koplytėlė vėl sugrįžo į savo vietą. Svarbu, kad ši puiki, unikali tradicija, iškalbingai pasakojanti apie mūsų krašto praeitį, kultūros istoriją, būtų puoselėjama ir ateityje. Tikėtina, kad neatsiras pikta ranka ir protėvių atminimas niekada nebus išniekintas.

Romas Zibalas

Mūsų gyvenimo grimasos

Šiais metais, kaip ir ankstesniaisiais, teikiant paraišką tiesioginėms išmokoms gauti buvo galima prašyti paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės “Agrarinės aplinkosaugos išmokos” programas: “Ekologinis ūkininkavimas”, “Kraštovaizdžio tvarkymas” bei “Rizikos” vandens telkinių būklės gerinimas”. Atsižvelgiant į socialinių partnerių bei žemdirbių išsakytus pasiūlymus ir siekiant aktyvesnio pareiškėjų dalyvavimo, Žemės ūkio ministerija supaprastino minėtųjų programų įgyvendinimo taisyklių nuostatas ir paramos gavimo tvarką.

Per 50 rajono ūkininkų dalyvauja “Kraštovaizdžio programos “Ražienų laukai per žiemą” veikloje “Ražienų laukai per žiemą”. Manau, kad šioje programoje būtų dalyvavę dar daugiau ūkininkų, bet, pasak vieno vienos rajono seniūnijos (pavadinkime ją raide A) ūkininko, jam apie tai užsiminus deklaruojant pasėlius, buvo tik pasišaipyta, kad kažko nesuprato: “Nesąmonė! Nori nearti dirvų, nieko nedirbti ir dar pinigų už tai gauti.” Duok Dieve, kad tai būtų tik gandai, kad konsultantė taip nekalbėjo, bet esu beveik įsitikinęs, kad taip galėjo būti, nes panašių specialistų kalbų esu girdėjęs ne kartą. Tikiu, kad seniūnijoje dirbantys konsultantai gali ir nežinoti visų naujovių, juo labiau, kad apie šią paramos rūšį prišnekėjo ir prirašė nesąmonių net solidžios interneto svetainės.

Konkrečiai. interneto tinklalapyje “Alfa” šių metų rugpjūčio 25 dieną rašoma, kad nupjovus ražienoms palikti tinkamus augalus, laukus reikia palikti nesuartus iki kitų metų kovo 1 dienos. Ražienų laukas kasmet gali būti per žiemą paliekamas vis kitoje vietoje, tačiau bendras deklaruotas plotas per įsipareigojimų laikotarpį turi išlikti pastovus. Lengvą paviršiaus kultivavimą REIKIA atlikti iki rugsėjo 30 dienos, tačiau po jo turi aiškiai matytis ražienos.

Balandžio 24 dieną Žemės ūkio ministerijos tinklalapyje parašyta, kad nauju punktu papildyti reikalavimai pareiškėjams, dalyvaujantiems “Kraštovaizdžio tvarkymo” programos veikloje “Ražienų laukai per žiemą”: lengvą lauko paviršiaus kultivavimą, po kurio turi aiškiai matytis ražienos, dabar REIKĖS atlikti iki rugsėjo 30 dienos.

Ir tik Žemės ūkio ministerijos Kokybės departamento direktorius Saulius Jasius žurnalo “Mano ūkis” interneto svetainėje komentuoja, kad pretenduojantys gauti paramą už per žiemą laikomas ražienas, po javapjūtės turės sutvarkyti šiaudus (supresuoti į ritinius arba susmulkinti ir paskleisti paviršiuje), o lengvai kultivuoti paviršių leidžiama tik iki rugsėjo 30 dienos. Be to, po javapjūtes ražienų negalima purkšti pesticidais, draudžiama tręšti, kalkinti ar ganyti jose gyvulius.

Ar ūkininkas žino, kad pagal naujus reikalavimus paliktas ražienas reikia lengvai sukultivuoti iki rugsėjo 30 dienos, klausė neseniai ir valstybinio radijo korespondentas. Ūkininkas apie tai jau buvo girdėjęs, todėl atsakė, kad tai yra nesąmonė, bet ką darysi, reikia – tai reikia, sukultivuosiąs.

Šeštadienį Varanavos laukuose pamačiau po ražienas važinėjantį traktorių su lengvais kultivatoriais. Ūkininkas keikėsi, kad kultivuoti labai sudėtinga, žolės tempiasi, kad kabinetuose sėdintys valstybės tarnautojai prisigalvoja visokių nesąmonių. Pasak jo, jis nusprendė palikti per žiemą nesuartas ražienas tik tam, kad jose rastų maisto stirnaitės, kitokie žvėreliai, kad grūdų likučiais maitintųsi graužikai. Dėl to jis esą paaukoja dalį būsimo kitų metų derliaus (iš rudens nesuartuose laukuose javai kitąmet bus menkesni), bet už tai jis gausiąs 500 litų už kiekvieną tokį hektarą kompensacijos. Logiška. Pasak ūkininko, kodėl jis dabar privaląs deginti brangų kurą, laužyti kultivatorių, gaišti laiką ir suardyti gražiai suaugusias žoles ražienose, sugadinti pelių urvus. Nei vaizdo, nei kam nors naudos! Nebent, pasak jo, tai daroma tik todėl, kad paremtų kuro pardavėjus, kad iš ūkininko būtų atimta dalis gautos kompensacijos.

Bandžiau ginčytis, kad jis ne taip suprato naujovę, kad niekas ūkininko nenubaus, jei jis tų laukų nesukultivuos, kad tai daryti jis GALI, bet ne PRIVALO, tačiau mano konsultacija jam įspūdžio nepadarė – ūkininkas apie tai esą girdėjęs per radiją, skaitęs internete, kam rizikuoti?

Pirmadienį vos atėjęs į darbą puoliau skambinti specialistams ir aiškintis. Žemės ūkio konsultavimo tarnybos rajono biuro telefono numeriu, įrašytu šių metų Informacijos ir telefonų knygoje, atsiliepė privatus asmuo. Jis pasakė, kad jau dveji metai, kai šis telefono numeris nebėra konsultantų. Tikslaus jų telefono numerio nežinojo net rajono Žemės ūkio skyriuje: “gal 51…, o gal 53…, pabandykite…” Nurodytais telefono numeriais taip pat niekas neatsiliepė. Pagaliau pakalbinau Žemės ūkio skyriuje pasėlių deklaracijas šiemet priiminėjusį specialistą Algį Miliuką:

- Tai kaip yra iš tikrųjų, ūkininkams paliktas ražienas REIKIA kultivuoti iki rugsėjo 30 dienos, ar jie tai daryti tik TURI TEISĘ?

Specialisto atsakymas buvo aiškus ir logiškas:

- Žinoma, kad tai nėra būtina, kitaip kam ši priemonė būtų reikalinga? Rugsėjo 30 diena parašyta todėl, kad ūkininkai tokiuose laukuose nedirbtų vėliau, kai gyvūnija jau pasiruošusi žiemoti.

Nori nenori peršasi išvada – ministerijų, departamentų, biurų, skyrių sukurta, nors vežimu vežk. Visur dirba daugybė specialistų, gaunančių solidžius atlyginimus, o žmoniškai ir tiksliai paaiškinti žmonėms nėra kam. Priešingai, daugiau juos klaidinančių, gąsdinančių. O paskui sakome, kad žemdirbiai, kiti eiliniai žmogeliai labai ant valdžios įpykę, ją tik kritikuoja. O kaip kitaip!?

Ražienoms palikti tinkamų augalų ploto dydis negali būti didesnis negu 50 ha. Jei tiesioginių išmokų siekiantys ūkininkai deklaruoja iki 10 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių, jie gali įsipareigoti vykdyti veiklą ne didesniame kaip 30 procentų bendro deklaruoto tiesioginėms išmokoms gauti žemės ūkio naudmenų ir pasėlių ploto, o jei deklaruoja daugiau kaip 10 ha, tuomet paramos paraiškoje gali įsipareigoti veiklą vykdyti ne didesniame kaip 30 procentų tiesioginėms išmokoms gauti deklaruoto ražienų laukams tinkamų augalų rūšių ploto.

Steponas Liktoravičius

Muzikantai nuoširdžiai džiaugiasi savo pirmąja kompaktine plokštele.

Rugsėjo 18 dieną Kernavėje, skulptūrų studijoje-galerijoje ŠULINYS, vaikų ir jaunimo liaudiškos muzikos kapela “Kerniukai” pristatė pirmąją savo kompaktinę plokštelę. Renginio pradžioje galerijos šeimininkė Loreta Orakauskienė pasidžiaugė, kad šiais sunkiais finansiniu požiūriu laikais atsiranda žmonių, kurie gali paremti kaimo muzikantus. Kapelos vadovas ir šio renginio vedėjas Povilas Velikis pabrėžė, kad kiekvienam muzikiniam kolektyvui svarbu turėti savo materialią laikmeną. Pasak vadovo, “Kerniukai” turi visus brandaus kolektyvo bruožus. Kapela jau devintus metus savo muzika ir skleidžiama nuotaika džiugina klausytojus. Kolektyvas puikiai pasirodė Kupiškyje vykusioje Respublikinėje kapelų ir liaudies muzikantų šventėje “Aleksiuko bandonija”, Tarptautiniame liaudiškos muzikos ir tautinių šokių festivalyje “Senoji sostinė”, respublikinėje vaikų ir jaunimo kaimo kapelų šventėje “Jurgut, Jurgut, grok”, televizijos laidoje “Gero ūpo”, o iš tarptautinio konkurso, vykusio Baltarusijoje, parsivežė pirmąją vietą. “Mes, kaip ir kiekviena panaši muzikinė grupė, išgyvename kartų kaitą – tiek muzikantų, tiek ir vadovų. Kapelą subūrė Rolandas Savickas, o ir aš nė kiek nesigailiu, kad į šią vietą įlindau…” – juokavo kapelos vadovas Povilas. Anot Povilo, paskutinis brandaus kolektyvo bruožas – kompaktinė plokštelė. “Kerniukai” ją įrašinėjo ne bet kur, o Lietuvos radijo ir televizijos įrašų studijoje. Kapelos atliekama muzika nėra novatoriška, tai ne klasika, ne džiazas. “Mes einame tėvų pramintu taku, – grojame tai, ką išsaugojo mūsų tėvai ir seneliai. Tai – liaudies muzikos aukso fondas. Žinoma, atlikdami šią muziką stengiamės sudėti visą savo jaunatvišką energiją, maksimalizmą, kai kuriose vietose šiek tiek pakvailiojame…” – atviravo vadovas.

Klausytojams buvo pristatyti jaunieji muzikantai: Simona Jastremskaitė, Jovita Čiurkinaitė, Milgintė Jurkevičiūtė, Arnoldas Jastremskas, Aivaras Jurkevičius, Jonas Purvaneckas. Simona groja leidžiančiu gana aukštą garsą senoviniu piemenėlių muzikos instrumentu – lamzdeliu. Jovita pritaria brūkliu – medine gofruota lenta, kažkada seniau Lietuvoje naudota drabužiams lyginti. Anot vadovo ne liaudiškais, tačiau labai pritampančiais muzikos instrumentais groja Arnoldas (kontrabosu) ir Aivaras (armonika). Jonui labai tinka būgną mušti, o pati jauniausioji, tik į pirmą klasę einanti septynerių metų Milgintė, atsižvelgiant į situaciją, groja smuiku arba ritmiškai pritaria tambūrinu. Mergaitės mama pasakojo, kad Milgintė jau trečius metus lanko Širvintų meno mokyklą, kur mokosi pas muzikos mokytoją Loretą Ardzevičiūtę. Taigi mergaitė groti pradėjo mokytis nuo ketverių metukų… Kapeloje su lietuvių liaudies instrumentu skrabalais, skleidžiančiais duslų, bet gerai girdimą ir įdomų garsą, dar neseniai grojo Daiva Šilinskaitė. Šiuo metu ji studijuoja Švedijoje. Kapelos vadovas Povilas pasiguodė, kad po šio koncerto bus skelbiamas konkursas kontrabosininko vietai užimti, nes grupę palieka Arnoldas, kuris taip pat išvyksta mokytis.

“Kerniukų” kompaktinės plokštelės įrašymą organizavo ir finansavo Kernavėje įsikūręs prancūzas “Taiga-Euro-Baltika” turizmo agentūros generalinis direktorius Patrikas Lion’as. Ši agentūra nuolat remia ansamblį, reguliariai organizuoja koncertus į Kernavę atvykstančioms savo turistų grupėms. Šie renginiai padeda išsaugoti grupę, kuri galėjo išnykti dėl suinteresuotumo stokos ir kaimo tuštėjimo procesų. Agentūros direktorius tikisi, kad pirmasis CD padės ansambliui sėkmingai tęsti veiklą ir paskatins įsitraukti daugiau jaunimo, nepaisant Lietuvos kaimą apėmusios depresijos…

Patrikas Lion’as visiems susirinkusiems pademonstravo plastikinį įdėklą su kapelos fotografija. Įdėkle puikavosi kompaktinė plokštelė su anotacija lietuvių bei prancūzų kalbomis. Turizmo agentūros direktorius pridūrė, kad šeštadienį į Kernavę atvažiuoja žmonės iš satelitinės televizijos. Jie kurs dokumentinį filmą “Kernavė per amžius”, kuriame bus pasakojama apie miestelio praeitį – viduramžius, sovietinius metus. Bus filmuojami ir “Kerniukai”. Vadinasi, kapelos atliekamos liaudiškos muzikos galės pasiklausyti klausytojai net iš 170 pasaulio šalių!

Renginio pabaigoje vaikų ir jaunimo muzikos kapela “Kerniukai” sulaukė daug šiltų ir nuoširdžių sveikinimo žodžių ir nuostabių rudeninių gėlių.

Remigijus Bonikatas

- Buvo skaudu rasti tą netvarką, išverstus ant grindų drabužius, patalynę, mums brangius daiktus, kuriuose naršė ir per kuriuos vagys perėjo nešvariais batais, – šlykštėjosi Jonas Purvaneckas.

Ketvirtadienį pietų grįžusi Jadvyga Purvaneckienė tiesiog pašiurpo užtikusi išverstus namus. Kambariuose buvo atvertos ir paliktos spintų durelės, ištraukti ir išvartyti stalčiai, ant lovų sukrautos atidarytos daiktų dėžutės. Vagys ieškojo dokumentų, vertybių, pinigų, o juos radę – pasiglemžė.

Anot direktoriaus pavaduotojo, dabar jis gerai supranta, ką prieš pusmetį išgyveno vienas geras jo pažįstamas, kai į jo namus taip pat įsibrovė vagys.

Ar vagys žinojo, kad šie namai – vieno rajono vadovų, o juose gyvena pasiturintys žmonės? Savivaldybės administracijos direktorius purto galvą.

- Mes tokie pat žmonės, kaip ir daugelis, – sako Jonas Purvaneckas. – Mūsų namuose jie rado tai, ką rastų daugelio namuose. Kai prasidėjo krizė ir imta įvairiai kalbėti apie santaupas, mes dalį pinigų atsiėmėme iš banko ir laikėme namuose. Kai paskambino žmona ir pasakė, kad namai – apvogti, toptelėjo, kad vagys galėjo išlaužti ir ginklų seifą, paimti ten savigynai laikomą revolverį, taip pat dokumentus, vertybių.

Neprisiskambinęs bendruoju pagalbos telefonu 112, Jonas Purvaneckas tuojau pat pastebėjo pro šalį važiuojantį policijos pareigūną, kurį susistabdė ir jam pranešė apie vagystę. Tuojau pat žinia apie ką tik įvykdytą nusikaltimą buvo perduota budėtojams.

O maždaug tuo pačiu metu Musninkų seniūnijos apylinkės inspektorius Algis Gelažauskas iš vieno vietos gyventojo sužinojo, kad jo kieme lankėsi nepažįstami jaunuoliai, atvažiavę automobiliu su Airijos numeriais. Pastabus žmogus atkreipė dėmesį, kad atvykėliai, prašę parduoti kuro, jam yra nematyti, važinėja automobiliu, kurio vairas – dešinėje pusėje.

Policijos pareigūnai paskui sakys, kad musninkiečio laimė, jog jo būta namuose. Iš kitų miestų atvykę vagys svarsto paprastai – jie renkasi namus, kurie išsiskiria iš kitų. Jei sodyba yra sutvarkyta, jei namas suremontuotas, pakeisti langai, durys, logiška manyti, kad žmonės dirba, taigi – turi pinigų, vertingų daiktų. Jeigu žmonės dirba ar turi savo verslą, tikėtina, kad bent iki pietų jų namuose nebūna. Greičiausiai nebūna ir vaikų, kurie tuo metu yra mokykloje. Žodžiu, užėjai į kiemą ir – plėšk, braukis.

Taigi sodybos kieme sutikę šeimininką, atvykėliai galbūt pasinaudojo išbandyta formule, o gal paklausė pirmo į galvą šovusio dalyko. Tačiau – atkreipė vietos gyventojo dėmesį.

Pavažinėjęs po gyvenvietę apylinkės inspektorius netrukus pastebėjo nuo Kernavės atvažiavusį minėtą automobilį ir jį sustabdė. Salone sėdėjo keturi jaunuoliai. Paprašius atidaryti bagažinę, į akis krito joje esantys laužtuvai. Tuo metu prie sustabdyto automobilio privažiavo ir Kriminalinės policijos darbuotojų ekipažas, skubėjęs į vagystės vietą Kernavėje. Supratus, kad jaunuoliai gali būti susiję su rajone įvykdytomis vagystėmis, jie buvo pristatyti į Policijos komisariatą.

Įtariama, kad į rajoną atvykę keturi panevėžiečiai vien tą dieną apvogė mažiausiai tris sodybas. Iš pradžių prisidirbę Kabaldoje, jie užsuko į Musninkus, paskui pasiekė Kernavę, kur apvogė du kaimynystėje esančius namus. Viename jų ir gyvena rajono Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas. Vagys į jo namą pateko išlaužę plastikinį rūsio langelį, o paskui iššoko pro langą.

Nors namuose išvertė spintas ir stalčius, įsibrovėliai vis dėlto darbavosi neatidžiai. Pasak Jono Purvanecko, jie nepastebėjo, kaip iš spintos drauge su drabužiais ant grindų išmetė maldaknygę, kurioje penkiašimtiniais banknotais gulėjo apie 4000 litų. Vagys neužtiko ir virtuvėje greta maisto produktų laikytų papuošalų. Nepastebėjo ir koridoriuje esančios metalinės spintos, kuriame buvo laikomas ginklas ir dalis dokumentų bei vertybių.

Tačiau Jonas Purvaneckas abejoja, ar vagims būtų pavykę šią spintą išlaužti.

- Gavau ją iš vieno žmogaus. Tai – storo metalo įvadinė elektros spinta, ant kurios net buvo kažkas parašyta, gal – “Nelįsk – užmuš!”, – juokauja Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas. – Gautą spintą prišaudžiau prie sienos plieninėmis vinimis. Bijau suklysti, bet, mano manymu, ši dėžė gerokai viršija reikalavimus, keliamus ginklų spintoms. Ankstesnis šeimininkas sakė, kad galiu būti ramus.

Nepaisant tokio vagių neatidumo, jie iš vieno rajono vadovų namų pagrobė per 1100 eurų, 150 JAV dolerių, 800 Lenkijos zlotų, skaitmeninį fotoaparatą, diktofoną, juvelyrinių dirbinių, asmeninius Jadvygos Purvaneckienės dokumentus.

Pro langą įsibrovę į kaimynystėje gyvenančios A. D. namus, vagys išnešė kelis mobiliojo ryšio telefonus, rankinį laikrodį, kelis šimtus JAV dolerių. Tą pačią dieną Kabaldoje iš D. K. namų jie pagrobė parfumerijos dirbinių ir mobiliojo ryšio telefoną.

Vėliau visa tai per kratą bus rasta panevėžiečių automobilyje. Įtariamieji, tarp kurių – du nepilnamečiai, sulaikyti. Policija aiškinasi, kokius nusikaltimus jie dar galėjo įvykdyti.

Administracijos direktoriaus pavaduotojas sakė sunkiai patikėjęs, kad ši istorija jo šeimai taip greitai ir sėkmingai baigėsi. Jis pripažino, kad sėkmingą policijos operaciją labiausiai lėmė atsitiktinumai, tačiau pabrėžė, kad svarbiausias sėkmės faktorius buvo žmogaus budrumas ir pilietinė pareiga apie įtartinus asmenis pranešti policijai.

- Gaila, kad dabar mažai kas kreipia dėmesį į atvykėlius, taigi jie tuo ir naudojasi, – sakė Jonas Purvaneckas.

Rugsėjo 19 dieną, šeštadienį, Širvintų rajono apylinkės teisme buvo sprendžiama, kokią kardomąją priemonę parinkti policijos sulaikytiems įtariamiesiems. Mūsų žiniomis, trys jų neigė savo kaltę ir viską vertė drauge buvusiam nepilnamečiui M., kuris buvo linkęs prisipažinti, kad per kelias valandas net tris namus apvogė vienas pats, o kiti apie tai nieko nežinojo ir neįtarė.

- Anekdotas, ne daugiau, – tokį nepilnamečio prisipažinimą vertino prokurorė Palmira Pečiulienė.

Savo kaltę teisme neigė ir automobilį vairavęs Rokas Janušonis. Šįmet jau du kartus teistas jaunuolis bandė įtikinti teisėją, kad į mūsų rajoną savo draugą Vytautą Umovistą ir du jam pažįstamus vaikinus jis atvežė apžiūrėti automobilių, kuriuos šie rado pagal skelbimus internete ir ketino pirkti. Kur jie ėję, ką žiūrėję, ką iš tiesų veikę, vairuotojas sako nežinąs, kadangi kelis kartus buvo pasitraukęs nuo automobilio. Jis nematė, kas ir kur buvo nuėję, ką slėpė po variklio dangčiu, kišo į slaptavietes salone…

Policijos pareigūnų nuomone, tai – ne improvizuota, o gerai apgalvota ir aptarta gynyba. Matyt, vagišiai iš anksto pasiskirsto vaidmenis ir sutaria, kas nesėkmės atveju prisiims kaltę, kas ir ką kalbės. Galimas dalykas, nepilnamečiai į grupę buvo pirmiausia įtraukti dėl to, kad arešto atveju prisiimtų kaltę. Tokiu atveju dar neteistam, juo labiau – nepilnamečiui, būtų skirta švelnesnė bausmė.

Tyrėjų duomenimis, sulaikytieji šalyje yra įvardijami kaip nusikalsti linkę asmenys, vieni kitus gerai pažįstantys. Spėjama, kad policija sulaikė tik dalį gerai organizuotos nusikalstamos vagių gaujos, besidarbuojančios šalyje. Užmynus vagims ant uodegos, tuojau pat subruzdo bendrininkų ir artimųjų nusamdyti advokatai.

Rokas Janušonis, kurio paiešką šiais metais jau buvo paskelbę šiauliečiai, teisme nenoriai kalbėjo apie savo praeitį. Anot jo, kai šalies pareigūnai daugiau nei mėnesį ieškojo dėl to, kad panevėžietis pasinaudojo svetima mokėjimo kortele (žodžiu, sukčiavo), jis ramiai sau sėdėjęs pas tėvus namuose ir net nežinojo, kad paskelbta jo paieška. Vos keturias klases baigęs įtariamasis sakė šiuo metu lankantis Suaugusiųjų mokymo centro 11-ąją klasę, esantis Darbo biržos įskaitoje. Beveik angelu save matąs panevėžietis bent praėjusią savaitę atsisakė duoti parodymus.

Savo tyrumu panašiai įtikinėjo ir Vytautas Umovistas, kurio teistumams surašyti jau nepakaktų kelių popieriaus lapų. Vieno nepilnamečių advokatas prasitarė, kad šis žmogus puikiai žinomas Panevėžyje, o dabar progą susipažinti su juo turi ir širvintiškiai. Ar tik ne 5 kartus vien tik už plėšimus teistas panevėžietis, spėjama, ir yra šios banditų grupės organizatorius ir vadovas. Tačiau būtent jis labiausiai tikisi išlipti sausas iš balos. Beje, kaip to tikisi ir antrasis nepilnametis K., kuriam išvyka į Širvintų rajoną, jei tikėsime įtariamojo ir tėvų nusamdyto advokato postringavimais, tebuvo kvailas nuotykis: “Aplinkybių auka…”

Pareigūnai apie kokius nors nuotykius nekalba. Vargu ar ką galima bepridurti: apžiūrėjus įtariamųjų automobilį, jame rasta ir vieno nepilnamečių mokyklinė kuprinė su vadovėliais. Kelias į mokyklą kažkodėl atvedė į Širvintų rajoną.

Turint omenyje tai, kad laisvėje likę įtariamieji gali trukdyti tyrimui ir daryti naujus nusikaltimus, pasislėpti nuo teisėsaugos, teismas leido tris įtariamuosius suimti dviem mėnesiams, o kaltę prisiimantį vieną nepilnamečių – triskart trumpesniam laikui, t. y. 20 dienų.

Policijos pareigūnai neabejoja, kad ketveriukė apvogė ne vieną rajono gyventoją. Pradėtas ikiteisminis tyrimas parodys, ar šie įtarimai pavirs realiais kaltinimais.

Gintaras Bielskis

Rugsėjo 17-20 dienos

Per šias dienas Širvintų rajono policijos komisariate išblaivėjo trys asmenys: du jų neblaivūs šlitinėjo viešosiose vietose, o nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis A. K. neblaivus gulėjo Širvintose, prie prekybos centro “Maxima”.

Viešosios policijos patruliai išaiškino 3 Kelių eismo taisyklių pažeidėjus. Rugsėjo 17-ąją patruliai Širvintose, Plento gatvėje, sustabdė automobilį “Opel Tigra”, kurį neblaivus vairavo rajono gyventojas A. M.

Net keturios vagystės užregistruotos rugsėjo 17-ąją. Apie tris rajone apvogtus namus ir policijos pareigūnų sulaikytus įtariamuosius skaitykite atskirą publikaciją, o štai įsibrovus į Vilniaus rajono gyventojui P. K. priklausančias dirbtuves Alionių seniūnijoje padaryta 450 litų žala.

Rugsėjo 18-ąją policija užregistravo V. B. skundą, kad išvakarėse, apie 19.30 val., jį sumušė to paties kaimo gyventojas E. D. Tą pačią dieną savo namuose rastas pasikorusio A. B. kūnas be išorinių smurto žymių.

Šeštadienį policija gavo L. V. skundą, kad tądien iš namų dingo piniginėje buvę 203 litų, taip pat iš jos draugės J. K. pavogta 50 litų.

Rugsėjo 20 dieną policija užregistravo tarnybinį pranešimą, kad tądien du jaunuoliai Širvintų VK “Veivera” parduotuvėje atvirai pagrobė 76,16 Lt vertės prekių.

Mūsų žiniomis, tai nutiko Čiobiškyje: ryte į parduotuvę užsukę atėjūnai pagrobė butelį degtinės, kelis butelius silpnesnių alkoholinių gėrimų, butelį limonado, pakelį cigarečių ir netgi dešrą.

Savaitgalį du kartus į Zibalų seniūniją buvo atvykę išminuotojai. Šeštadienį J. P. pranešė, kad Rubikonių kaime kasant bulves rastas į sprogmenį panašus daiktas. Atvykę Lietuvos kariuomenės J.Vitkaus inžinerijos bataliono išminuotojai nustatė, kad tai – Pirmojo pasaulinio karo laikų 107 mm artilerijos sviedinys. Jis išgabentas sunaikinti į Pabradės poligoną.

Sekmadienį tame pat kaime per bulviakasį vėl rastas į sprogmenį panašus daiktas. Šįkart išminuotojai nustatė, kad tai – 45 mm artilerijos sviedinys be sprogstamosios medžiagos. Jis išvežtas sunaikinti mechaniškai.

“Širvintų krašto” informacija