Pažeidėjo neatbaidė net tai, kad savo prekybą jis išvystė Policijos komisariato pašonėje. Už savivaldybių tarybų patvirtintų prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimą Administracinių teisės pažeidimų kodekse yra numatyta 20-100 litų bauda.

Savo produktų paklausa žmogus nesiskundė ir policijos pareigūnus bandė įtikinti, kad rajono Žemės ūkio skyriaus atsakingi darbuotojai ne tik patarė sunkmečio metu žmonėms patiems ieškoti pieno pirkėjų ir šiuos maisto produktus patiems pardavinėti mieste, bet ir leido tai daryti.

Prevencijos poskyrio viršininkas Mindaugas Mickonis tuo netiki ir mano, kad tokie pasiteisinimai – “sugedusio telefono” žaidimo pavyzdys: “Kažkas kažkam ne viską pasakė, kažkas kažko iki galo nesuprato.”

Žemės ūkio skyriaus vedėja Marytė Kmitienė, išgirdusi apie tariamą leidimą, nusijuokė. Anot jos, tokie leidimai – ne Žemės ūkio skyriaus kompetencija. Juos ūkininkams išduoda Valstybinė veterinarijos tarnyba, o vietas, kur galima prekiauti, nustato Savivaldybė. Marytė Kmitienė nebuvo iki galo įsitikinusi, tačiau linko manyti, kad šiuo metu mieste nėra nustatyta viešųjų vietų, kur būtų galima prekiauti pieno produktais.

Anot vedėjos, ūkininkaujančius žmones baugina griežta tvarka, sanitarijos normos, tad kai kurie jų pieno produktais prekiauja pažeisdami nustatytą tvarką.

Širvintų rajono savivaldybė dar 2006 metų spalio 31 dieną patvirtino naujas Prekybos turgavietėse (prekyvietėse) ir viešose vietose taisykles, kurias interneto svetainėje radome atsitiktinai, tik tarp tarybos sprendimų. Taisyklių 23 punktas draudžia prekiauti maisto prekėmis ne nuo prekystalių, o 25 punkte numatyta sąlyga, kad greitai gendančios prekės turi būti laikomos tik šaldymo įrenginiuose, kurių temperatūra turi atitikti greitai gendančių maisto produktų laikymo sąlygų reikalavimus, ir tik iš jų prekiaujama.

Tuo pačiu tarybos sprendimu buvo patvirtintas viešųjų vietų, kuriose leidžiama prekiauti maisto ir ne maisto prekėmis, sąrašas. Širvintų miesto vietų jame tikrai nėra.

Mindaugas Mickonis sakė, kad policija dar nesulaukė tokia prekyba nepatenkintų žmonių skundų, tačiau tai nereiškia, kad prekybą pieno produktais kiemuose reikia toleruoti. Jis patarė galimiems pažeidėjams, kurie vis dar mieste slapta prekiauja iš automobilių bagažinių, nerizikuoti. 

- Tai daryti draudžia įstatymas. Antra, ar tikrai visiems būtų gerai, jei žmonės susirgtų? – svarsto pareigūnas.

Teigti, kad tokia prekyba Širvintose – masinis reiškinys, būtų neteisinga, bet pavienių atvejų pasitaiko. Kartais žmonės, važiuodami į miestą, kartu pasiima ir bidonėlį pieno, sūrių, kad bent atsipirktų kelionė, kad už gautus pinigus galėtų įsigyti kitų produktų ar prekių.

Mindaugas Mickonis sutiko, kad pažeisti įstatymus skatina ne tik sunkmetis, bet ir nesudarytos tinkamos sąlygos. Juk kartais galima rasti paprastesnių būdų, kaip padėti žmonėms. Kai kurių miestų prekybos centruose veikia specialūs kampeliai, kuriuose ūkininkai prekiauja savo pagamintais pieno produktais, šviežiu pienu. Aiškinama, kad Prekybos centrai taip vilioja pirkėjus: atėjęs nusipirkti naminių sūrių ar varškės, žmogus užsuks ir į kitus prekybos centro skyrius. Gal ir mūsų mieste reikėtų tokio “Kaimiško pieno skyriaus”? Juk natūralaus pieno produktai, kaip rodo patirtis, Širvintose vis dėlto turi savo pirkėją. Nemažai miestiečių pieną kasdien perka iš Širvintų ar Kabaldos kaimų gyventojų, savo sodybose laikančių karves.

Minėtas musninkietis – antras rajono gyventojas, šįmet nubaustas už prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimus.

Gintaras Bielskis

Praėjusią savaitę “Širvintų krašto” redakcija gavo socialinės apsaugos ir darbo ministro Donato Jankausko pranešimą, kuriame jis išreiškė susirūpinimą, kad dėl mažėjančių biudžetų, savivaldybės nuo rudens svarsto galimybę atsisakyti neįgaliųjų pavėžėjimų specialiai jiems pritaikytomis transporto priemonėmis ir prašo merus atkreipti dėmesį į minėtą problemą bei paieškoti finansinių galimybių ir toliau teikti šią paslaugą neįgaliesiems. Mat labai svarbu, kad negalią turintys žmonės ir toliau galėtų saugiai pasiekti socialines, ugdymo, gydymo ir kitas svarbias įstaigas.
Savo pranešime ministras teigia suprantantis, kad šalies savivaldybėse yra sudėtinga finansinė situacija, mažėja biudžetai. Vis dėlto labai tikisi, jog nebus pasiduota pagundai problemas spręsti socialiai jautriausių ir labiausiai pažeidžiamų žmonių – neįgaliųjų – sąskaita. Mat jeigu būtų nuspręsta atsisakyti, nebeorganizuoti ir nebeapmokėti negalią turintiems suaugusiems ir vaikams skirtų transporto paslaugų, ypač daug sunkumų nuo rugsėjo pirmosios toks sprendimas sukeltų neįgaliems mokyklinio amžiaus vaikams, nes jiems tai yra vienintelis būdas saugiai po pamokų sugrįžti namo.
Specialiuoju transportu mokyklinio amžiaus vaikai yra vežiojami nemokamai. Suaugusiems, turintiems sunkią negalią, kelionės išlaidos šiuo transportu yra didžiąja dalimi kompensuojamos savivaldybių ir neįgaliųjų organizacijų lėšomis. Kiek žmogui už šią paslaugą reikia mokėti, priklauso nuo jo neįgalumo lygio. Turintiems sunkiausią negalią kelionė specialiuoju transportu yra nemokama.
Socialinės apsaugos ir darbo ministro susirūpinimas tikrai ne be reikalo. Apie tokius Savivaldybių taupymo būdus rašo ne vienas šalies dienraštis.

Štai pirmąją rugsėjo savaitę apie Vilniaus savivaldybės taupymą neįgaliųjų pavėžėjimo sąskaitą rašė “Respublika”. Straipsnyje “Taupymo vajaus aukos – neįgalūs vaikai” Širvintų rajono savivaldybė parodyta kaip pavyzdinė, nes Širvintų rajono taryba yra patvirtinusi specialaus transporto naudojimo tvarką, numatančią, kad neįgalūs vaikai į mokyklą būtų vežami nemokamai.
Tačiau, pasirodo, kad Širvintų valdžią pagirti paskubėta. Iš tikrųjų Širvintų rajono taryba yra priėmusi tokį sprendimą, bet, kaip neseniai paaiškėjo, jis galioja tik popieriuje, bent jau nuo rugsėjo, o gal net ir kur kas anksčiau.
Pasirodo, kad Širvintų rajono savivaldybės vadovams nė motais socialinės apsaugos ir darbo ministro Donato Jankausko prašymas netaupyti socialiai jautriausių ir labiausiai pažeidžiamų asmenų sąskaita. Mat šiuo metu nei negalią turintys mokyklinio amžiaus vaikai negali nemokamai pasiekti mokyklos, nei suaugusieji – gydymo bei kitų svarbių įstaigų. Tai patvirtino ir Širvintų rajono socialinio paslaugų centro direktorė bei Lietuvos invalidų draugijos Širvintų rajono skyriaus darbuotoja.
Lietuvos invalidų draugijos Širvintų rajono skyriaus darbuotoja sakė, kad neįgaliuosius asmenis iki svarbiausių įstaigų veža nemokamai, bet… šiuo metu tam neturi benzino. Taigi ir čia teorija prasilenkia su praktika. Mat teoriškai veža, o praktiškai to nedaro, nes nėra pinigų benzinui. Be to, buvo paaiškinta, kad neįgalieji gali kreiptis į Socialinių paslaugų centrą, kuris už tam tikrą mokestį nuveš neįgalų asmenį iki jam reikiamos vietos.
Socialinių paslaugų centro direktorė Aldona Bubelevičiūtė sakė, kad Širvintų mieste yra viena neįgali mergaitė, kurios nuo rugsėjo pirmosios nėra galimybės nemokamai nuvežti į mokyklą. Direktorė teigė, kad kol kas mergaitę su negalia į mokyklą nuveža šiuo metu nedirbanti jos mama. Tačiau tai tik laikina išeitis – kol bus geras oras. Mat lyjant, o tuo labiau žiemą, mama nepajėgs pati nuvežti dukros į švietimo įstaigą, tam reikia specialaus transporto. Aldona Bubelevičiūtė žadėjo eiti į Savivaldybę ir prašyti pinigų benzinui, kad negalią turinti mergaitė galėtų lankyti mokyklą. Juk negalima vaiko palikti likimo valioje, ypač kai mokykla jai yra vienintelis ryšis su pasauliu, čia ji gali bendrauti su kitais vaikais, mokytis, tobulėti ir t.t.
Aldona Bubelevičiūtė patvirtino, kad Socialinių paslaugų centras, reikalui esant, veža neįgaliuosius, bet už kelionę jie turi susimokėti – 60 centų už kilometrą. O ir anksčiau buvusio limito (neįgalieji nemokamai galėjo važiuoti tam tikrą kilometrų skaičių (berods, 200) ir tik jį išnaudoję privalėjo už kelionę susimokėti) šiemet nebeliko.
Taigi neįgaliajam pasinaudoti specialiuoju transportu atsieina visai nepigiai. Iš Kernavės, Čiobiškio ar Gelvonų norintiems į rajono centrą atvažiuoti neįgaliesiems kelionė atsieina 20-30 ar net daugiau litų. Tuo tarpu kelionė viešuoju transportu (autobusu) negalią turinčiam žmogui kainuotų vos porą litų. Mat atsižvelgiant į neįgalumo lygį, kelionės išlaidos didžiąją dalimi (iki 80 proc.) yra kompensuojamos, o esant sunkiai negaliai – kelionė nemokama. Kitas reikalas, kad retai kuris judėjimo negalią turintis neįgalusis gali šia pigesne paslauga pasinaudoti, nes paprasčiausiai neturi galimybės įlipti į autobusą dėl invalido vežimėlio ar kitokių kliūčių.
Belieka tikėtis, kad Savivaldybės valdžia pagaliau susivoks, kad yra nežmoniška taupyti neįgaliųjų, kurie negeba savimi pasirūpinti, sąskaita ir išties jiems pagalbos ranką.

Ivona Komarovska

Mano dukra šiemet pradėjo lankyti Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją. Su vyru labai džiaugėmės, kad mūsų vyresnėlė turi galimybę mokytis gimnazijoje, juk mokymo lygis čia turėtų būti kur kas aukštesnis nei paprastos vidurinės mokyklos. Tačiau jau po pirmos savaitės nusivylėme Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje esančia tvarka.
1. Buvome nemaloniai nustebę, kai sužinojome, kad pirmokų klasėse mokosi po 31 moksleivį. Ar tai neprieštarauja įstatymams? Be to, ką gali išmokti vaikai ir kiek mokytojas sugebės perteikti žinių tokiam skaičiui moksleivių? Nors ir tiesa, kad kas nori, tas mokosi, bet gabiausieji ir savarankiškai pajėgia daug ką išmokti, o pagalbos ir padagoginio meistriškumo reikia būtent silpniausiems arba pritingintiems mokytis. Retai kuris vaikas mokosi noriai, taigi švietimo įstaiga tam ir reikalinga, kad išmokytų moksleivius mokytis, padėtų silpnesniems judėti į priekį, paaiškintų ir t.t. O kai klasėje toks skaičius mokinių, tai vargu ar mokytojas pajėgus kaip reikiant atlikti savo tiesioginę pareigą – ugdyti mūsų jaunąją kartą?
Praėjusią savaitę reikalai dėl per didelio mokinių skaičiaus klasėse lyg ir pajudėjo. Tačiau susirūpinimą kelia tai, kaip tai daroma. Anot dukters, auklėtoja pasakė, kad mokiniai pasirinktų, kurie iš jų išeis į kitą klasę, arba neva 5 mokinius išmes iš mokyklos, ir bus rami galva. Jei taip iš tikrųjų buvo, tai toks pedagogo elgesys verčia susimąstyti apie jo požiūrį į darbą, ypač į vaikus. Mano dukra nelinkusi meluoti, todėl netikiu, kad visa tai ji išsigalvojo, tuo labiau, jog ir reikalo meluoti nėra.
2. Nemažai nesklandumų kilo ir dėl moksleivio pažymėjimo. Mano dukra, kaip ir daugelis kitų gimnazistų, yra priversta važinėti Autobusų parko transportu, taigi, norėdama nemokamai nuvažiuoti į mokyklą ar grįžti iš jos namo, vairuotojui turi parodyti moksleivio pažymėjimą. Visiškai suprantama, kad rugsėjo 1-ąją niekas mokykloje pažymėjimo nepadarys. Taigi mano mergaitė, kaip tikriausiai ir daugelis kitų vaikų, mokėjo už kelionę ir toli gražu ne po litą. Tačiau antrąją mokslo savaitę nunešusi auklėtojai nuotrauką išgirdo, kad moksleivio pažymėjimų niekas dar nedaro, tegu nuotrauką atneša vėliau, kai darys pažymėjimus. Laimei, dukra dar tą pačią dieną iš kitos klasės mokinių sužinojo, jog nuotraukas reikia nunešti direktorės sekretorei, kuri yra atsakinga už pažymėjimus. Tačiau kodėl to paties vaikui negalėjo pasakyti auklėtoja? Galima manyti, kad ji ir pati nežinojo.
3. Kiekvienoje klasėje yra koks nors sustiprintas dalykas. Nežinau, kaip buvo ankstesniais metais, bet šiemet vaikai neturėjo galimybės išsirinkti, kokio dalyko norėtų mokytis sustiprintai, nes jie tiesiog buvo paskirstyti. Nekiltų jokių problemų, jeigu sustiprintas klasėje dalykas būtų tas, kuris vėliau mokiniams pravers per egzaminus, pvz., lietuvių kalba, matematika, istorija ir t.t. Tačiau kai sustiprintai mokoma tikybos, dailės ar kt., tai jau nebejuokinga. Sustiprinta tikyba, suprantama, galėtų būti pradinėje mokykloje, kai vaikai yra ruošiami Pirmajai komunijai, na, dar pagrindinėje, o ne gimnazijoje (jeigu vaikai to pageidautų, tada gerai). Negi jaunuoliai rengiami kunigų seminarijoms? O ir dėl sustiprinto dailės mokymo galima suabejoti – juk niekas nesidomėjo mokinių polinkiais, paskirstė automatiškai. Jei vaikas neturi meninių polinkių, kodėl jis privalo sustiprintai mokytis dailės?
Suprantama, kad mažėjant mokyklose vaikų skaičiui mažėja ir mokytojų darbo krūvis. Tačiau, mūsų manymu, švietimo įstaiga pirmiausiai turėtų būti orientuota į mokinius, o nežiūrėti, kaip jų sąskaita išlaikyti darbo vietas mokytojams. Belieka tikėtis, kad Švietimo skyrius pasirūpins tokiu gimanazijos savivaliavimu ir vaikai turės teisę pasirinkti, kokį dalyką nori mokytis sustiprintai.
Daugybės nesusipratimų galima būtų išvengti, jeigu Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija mokslo metų pradžioje ar jų išvakarėse surengtų tėvų susirinkimą, kaip tai daro Musninkų vidurinė mokykla. Tada tėvai turėtų galimybę susipažinti su auklėtojomis, sužinoti, kas ir kaip, išsiaiškinti rūpimus klausimus ir t.t. Deja, pirmas tėvų susirinkimas, sako, bus tik pasibaigus pirmajam semestrui. Tai apie kokį tėvų ir švietimo įstaigos bendradarbiavimą galima kalbėti, kai gimnazijoje nesudaroma tam sąlygų.

Savo dukters labui pasirašau – Gimnazistės mama

Jaukioje sodyboje tvarkosi visa Andrikonių šeima: (iš kairės į dešinę) mama Laima, dukra Indrė, sūnus Donatas ir tėtis Jonas.

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Jaukumas ir grožis prie namų ypač išryškėja vasaros pabaigoje – rudens pradžioje, kai nuosavų sodybų kiemuose suveši augmenija, sužydi margaspalviai gėlynai. Nuo šeimininkų fantazijos daug priklauso, kaip puoselėjami ne tik žalieji plotai, bet juose sugebama įkurdinti ir medžio, akmens, metalo dirbinius, kitus meninius akcentus. Dažno važiuojančio keliu “Zibalai – Limonys – Kiaukliai” dėmesį patraukia Beivydžių kaimo (Zibalų seniūnija) gyventojų Laimos ir Jono Andrikonių sodyba. Kol pirmosios šalnos nepakando gamtos ir darbščių rankų sukurtų stebuklų, tiesiog norisi pristabdyti automobilį ir nors trumpai pasidžiaugti šeimininkų išradingumu.

Andrikonių sodyboje dėmesį pirmiausia patraukia didžiulė veja bei jos pakraštyje esantis tvenkinys su gražuolėmis gulbėmis. Anot šeimininkų, norinčių “pašnekinti” ištaigingus paukščius netrūksta. Kartą iš automobilio iššokusi moteriškaitė bandė net baidyti, kol įsitikino, kad tai tik dirbtinė sodybos puošmena.

Laima ir Jonas Andrikoniai labai vykusiai sugrupavo dekoratyvinius medžius, krūmus ir gėles. Stebina jų spalvų, dydžių, formų oazė, meistriška kompozicija. Skoningai aplinkai suformuoti, matyt, nemaža įtakos turėjo ir žinios, rastos įvairiose interneto svetainėse, prenumeruojamuose žurnaluose “Sodo spalvos”, “Mano gėlynas”, kelionės po Lietuvos ir Lenkijos miestus. Sodybą puošia akmenimis apdėliotas, gėlėse skendintis šulinys, akmenimis grįstas takelis į tvenkinį, metalinė arka, naujam gyvenimui prikeltas nebenaudojamas senovinis žolės smulkintuvas.

- Šią sodybą pirkome prieš septynetą metų, – pasakojo šeimininkai, – labai patiko vieta, nes čia nei gyvenvietė, nei vienkiemis, turime net 76 arus žemės šalia namų. Intensyviai tvarkytis pradėjome tik prieš ketverius metus. Prieš 6 metus sodintas sodas jau trečius metus duoda derlių. Žiemą apgalvojame savo darbus, apmąstome idėjas ir įgyvendinimo galimybes, o vasarą dirbame.
Kiek dabar šeimininkų prižiūrimuose plotuose auga skirtingų dekoratyvinių augalų ir krūmų, kiek rūšių gėlių džiugina praeivio akį, nei Laima, nei Jonas tiksliai atsakyti negalėjo. Ponia Laima patvirtino, kad jaukiai namų aplinkai sukurti reikia pastangų, grožis ir jaukumas savaime neatsiranda, svarbu žinoti, kokį krūmą ar medelį žiemą pridengti, rudenį iškasus įnešti į rūsį, ką ir kaip tręšti. Žmogus pats turi norėti gyventi jaukioje aplinkoje. Susižvalgę sutuoktiniai sakė, jog idėjų generatorius būna žmona, o vykdytojai – vyras, sūnus Donatas ir duktė Indrė – Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos gimnazistai.

Visko sodyboje yra ir viskas skirta ne tik akiai pasidžiaugti, bet ir poilsiui: tvenkinio tiltelis, sūpynės, vynuogių pavėsyje suoleliai ir stalas, prie kurio bet kurį vasaros vakarą gali susėsti visa šeima ir užsukę svečiai. Viskas padaryta savomis rankomis. Laimos įbrolis Tomas pagelbėjo akmenimis išgrįsti taką, net penkias traktoriaus priekabas lauko riedulių suklojo. Labiausiai pasidžiaugti skatina rūpestingai prižiūrima veja, didžiulė jurginų plantacija ir švara bei nepriekaištinga tvarka. Sodybos šeimininkų daržas, beje, rūpestingai paslėptas nuo pašalinių akių. Nekliūva net šiltnamis. Vaikščiojom, dairėmės – visur labai tvarkinga. Šeimininkai sakė, jog tam turintys žoliapjovę, tačiau plotai dideli, tad darbo užtektinai. Andrikoniai džiaugėsi, kad visi šeimos nariai turi menišką nuojautą ir vis sugalvoja ką nors naujo, dekoratyvinių augalų ieško Ukmergės, Žiežmarių medelynuose.

- Mums čia labai gera, – tvirtino Andrikoniai. Ponas Jonas dar paaiškino, jog būtent šitoje vietoje prieš daugelį metų gyveno Andrikonių proseneliai – Jono senelės Michalinos Kunigėlienės tėvai. Praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje buvęs gaisras nušlavė kaimą ir proseneliai turėję išsikelti kitur. Paskui žemės reforma, karas, pokaris, žemės nacionalizavimas, sklypų namų statybai dalijimas, tad niekas apie giminės šaknis net nekalbėjęs, protėvių žemėje šeimininkavo kiti žmonės. Dabar sodyba klesti. Jauni šeimininkai darbo nebijo, turi įvairiausių projektų, kuriuos tikisi sėkmingai įgyvendinti. Laima ir Jonas planuoja pirkti beržų svyruoklių ir apsodinti tvenkinio pakrantę, ruošiasi statyti skiedromis ar nendrėmis dengtą pavėsinę.

Darbą ir grožį mylintys žmonės turi ir rūpesčių. Kruopščiai išpuoselėtą veją puola kurmiai: plačiai išreklamuoti specialūs garsiniai prietaisai nieko negelbsti. Šeimininkai įspėjo, kad žmonės veltui pinigų nemėtytų, nes efekto tikrai nebus, reikia ieškoti kitokių būdų su šiais gyviais kovoti.

Įvairi augmenija, skoningai puoselėjami gėlynai – tik dalis šios Andrikonių sodybos, pažymėtos 10 – tu Kaimynų gatvės numeriu, grožio akcentų. Puikiai atrodo įvažiavimas į kiemą, originaliai įrengti trijų pakopų laiptai į terasą iš tėviškės laukuose rastų didingų akmenų, įdomiai atrodo kelio atitvarai, vykusiai panaudoti dekoratyviniai ąsočiai. Verta paminėti, kad Andrikoniai – ne vien sodybos grožiu besirūpinantys žmonės. Tai tik laisvalaikio užsiėmimas. Jauni žmonės turi savo verslą, nedidelį ūkį. Laima dirba Beivydžių parduotuvėje, o Jonas – Širvintų “Norfos mažmena” darbuotojas. Tikras džiaugsmas apima ne vien tik dėl rudeninių spalvų augalų fejerverkų, ne dėl vertinimo komisijų ar žmonių pagyrų, bet kad verta daryti tai, ką darai. Visada tie, kurie nori, daro daugiau negu tie, kurie gali.

Romas Zibalas

Motiejūnuose II, Čiurkiškiuose, Vėjelkoje gyvenančių žmonių amžius – per 60 metų. Kaime belikusios 2-3 gyvenamos trobos. Motiejūnuose prie pat kelio – apleista negyvenama sodyba. Netoliese gyvenanti ponia Jadvyga papasakojo, kad sodybos šeimininkė mirė prieš trejetą metų. Kažkas norėjo nupirkti, tačiau net tais “išsipūtusio nekilnojamojo turto kainų burbulo” metais prašyta kaina pasirodė nereali. O dabar… Ir toliau stūkso nebegyvenamas, užkaltais langais namas. Tebenoksta šios sodybos sode obuoliai, serbentai, kitokie vaisiai bei uogos, tik niekam jų nebereikia…

Patikėkite, tokių sodybų mačiau ne vieną ir ne dvi… Anot moters, naujas žmogus tokiame kaime vargiai norėtų įsikurti. Iki artimiausios parduotuvės – apie tris kilometrus dulkėto ir visais metų laikais duobėto žvyrkelio. Pirmadieniais ir trečiadieniais atvažiuoja vadinamosios “lavkės”, kuriose galima nusipirkti būtiniausių maisto produktų, tačiau dėl krizės žada pirmadienį nebevažinėti, o trečiadieniais ne visada ir sustoja – mažai žmonių. Taigi, jeigu žmogus yra vienišas ir neturi vaikų, kurie galėtų nors kartą per savaitę jį aplankyti, tai viena išeitis – kuo greičiau numirti. Labiausiai ir liūdina tas senų, ligotų žmonių vienišumas, bejėgiškumas. Jie nebereikalingi savo valstybei, nors jos labui dirbdami atidavė visas jėgas.

Netoli vienos sodybos prie senovinio pailgos formos ūkinio pastato prisėdęs grynu oru bei rudeniškos, tačiau dar šiltos saulės spinduliais mėgavosi jaunas vyras. Šalia pūpsojo pilnas krepšis grybų. Pasirodo, tai – vilniškis. Žmogus kiekvieną savaitgalį atvažiuoja į šią sodybą, kurioje gyvena jo tėvas ir teta. Jis džiaugėsi, kad turi galimybę savaitgaliais ir padirbėti, ir pailsėti. Šalia žalios vejos su žydinčiomis gėlėmis, visai netoliese už išsirikiavusių obelų matėsi dar gana gerai išsilaikęs didelis gyvenamasis namas. Dabar jame niekas negyvena. Aplink neįžengiamos “džiunglės” – piktžolės sulig žmogaus ūgiu. Sodybos šeimininkas – senyvo amžiaus žmogus jau seniai gyvena Vilniuje. Kiemo niekas neprižiūri, tačiau parduoti sodybos šeimininkas nesirengia. Gal tikisi sugrįžti? Kalbintas vyras sakė, kad kaimyninę sodybą ir jis pats pasiruošęs nupirkti – galima būtų įgyvendinti dar daug naujų idėjų…

Daug yra tokių sodybų, į kurias savaitgaliais suvažiuoja vaikai su anūkais. Jau iš toli matosi, kad tokios sodybos prižiūrimos, išpuoselėta jų aplinka. Kaime savo vaikystę praleido didelė dalis dabartinių miestiečių. Jie žino visus gimtinės takelius, pasiilgsta kaimo aplinkos ir atvažiuoja, nepamiršta savo tėvų namų, savo giminės šaknų. Deja, jų vaikai – jau tikri miestiečiai ir kažin, ar jiems tas kaimas kokius nors jausmus besukels. Bagaslaviškio miestelyje merdėja 3-4 sodybos – jose niekas nebegyvena. Už trejeto kilometrų netoli Gelvės ežero yra Bagdyšių kaimelis. Tiesą sakant, iš jo beliko tik keletas trobų su senaisiais gyventojais. O kažkada čia stovėjo devynios gražios sodybos, klegėjo vaikų būrys. Tokiuose kaimeliuose apie parduotuvę, ambulatoriją ar autobusą belieka tik pasvajoti – mirk – niekas nepadės. Senolė Paulina Stundienė jau senokai gyvena viena, ir jeigu ne anūkas, – būtų visai blogai. Jos kaimynystėje daugelį metų gyveno žinomas literatas tremtinys Kazimieras Skebėra. Toje vietoje belikęs neaukštas kalnelis. Nuo siauro kaimo keliuko tos vietos net nesimato, viskas užžėlė krūmais. Tik paėjus iš kitos pusės, prieš akis atsiveria nedidelis žole apaugęs pakilimas, primenantis, kad čia kažkada kažkas galbūt gyveno… Taip, kažkada pasikalbėti su Skebėra, savo akimis pamatyti jo unikalią biblioteką užsukdavo daug žinomų žmonių. Žinojo kelią visi, net KGB kartą gilią žiemą sugebėjo nusigauti. Gal bent paminklinį akmenį su atitinkamu įrašu mūsų krašto šviesuoliui reikėtų toje vietoje pastatyti?

Zubelių kaimas – šalia nedidelio ežerėlio. Sodybos palei ežerėlį tvarkingos, tačiau jose nuolatinių gyventojų nėra. Nameliai atgyja tik savaitgaliais. Tik kitoje kelio pusėje dar likę keli vietiniai gyventojai. Pakalbintas pievą bešienaujantis vienos sodybos šeimininkas papasakojo, kad anksčiau už kokių šimto metrų čia gyveno jo senelis. Tada Zubelių kaime buvo net 34 sodybos, tačiau jas per karą subombardavo. Žmogus prieš kurį laiką atsitempė į buvusios sodybos vietą vagonėlį, jį gražiai sutvarkė ir dabar savaitgaliais gali savo laisvalaikį praleisti gimtinėje.

3 km į pietvakarius nuo nuo Gelvonų – etnografinis Mikalajūnų kaimas. Gatvinėse dvipusėse sodybose pirkios ir svirnai statyti galu į gatvę, už jų matosi tvartai. Šiuo metu apie pusę kaimo gyventojų sudaro – vilniečiai. Tačiau namus jie spėjo įsigyti jau prieš 15-20 metų. Anot vietinės gyventojos, namų dabar neperka todėl, kad laisvų nebėra. Juk su gyvu žmogumi nenupirksi. Anot moters, daugybė norinčių laukia kaimo senolių mirties. Užsiminus apie krizę, ji tik nusijuokė: “Anokia čia krizė. Būtų reikėję mūsų valdžiai pokario metais pavadovauti…”

Maželių kaimas – tolokai ir nuo Gelvonų, ir nuo Bagaslaviškio, tačiau jame apleistų sodybų beveik nėra. Vienoje sodyboje gyvena vilniečiai, kelios atgyja savaitgaliais.

Keliaujant pievomis ir miško keliukais nuo Žemųjų Viesų Zibalų link ir perbridus Širvintos upę, šalia miško – jau miręs Liaurų kaimas. Daugiau kaip prieš du šimtus metų čia žemės turėjo žinomas Lietuvos architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Sakoma, kad ir dabar čia augančius išsikerojusius ąžuolus jis yra sodinęs. Vienos sodybos kieme už tvoros matosi daug daug avilių. Matyt, šeimininkas dar retkarčiais lankosi ir medų kopinėja. Kitame kieme iš būdos, regis, tuoj iššoks skalyti šuo, o ganykloje už tvarto subaubs karvė. Tačiau dilgėlių kone ligi juosmens atvašynai išduoda – šie namai ir jų kiemai jau vieniši. Pro langus matyti palikti seni baldai, išmėtyti daiktai…

Panašaus likimo laukiančiuose mirštančiuose kaimuoe realios pagalbos labiausiai reikia seniems žmonėms. Tiesą sakant, kitokie ten ir negyvena. Bet jie valstybei nerūpi. Pacituosiu vieno protingo žmogaus mintis, kuris filosofavo, jog “iš tikrųjų šio proceso nesustabdys ir nieko nepakeis joks prezidentas, premjeras ar ministras, jog valstybė egzistuoja tik mūsų kalbose, o iš tikro jos nėra. Lietuva pasmerkta išsivaikščioti. Tai išliaupsintos globalizacijos padarinys. Tautų kraustymasis vyksta visur. Žinoma, ten, kur gyvena, tarkime, 30 mln. žmonių, tai ne taip skaudu, kaip Lietuvoje, kur belikę 3 mln. Pavyzdžiui, Turkija gali išleisti ir išleido gyventi 10 mln. tautiečių į Vokietiją ir kitus kraštus, tačiau dar 40 mln. turkų liko tėvynėje. O mes per maži. Globalizacija pagraužia tautos šaknis ir tada tauta pakyla bei išsivaikščioja. Iš kaimo į miestą, iš miesto į kitą šalį. Reikia su tuo susitaikyti, sentimentai čia nepadės. Galima seiliotis apie atgimimą, nepriklausomybę, Baltijos kelią ir panašiai, bet tai nepadės.” O gal tai tik paranojiško žmogaus kliedesys? Gal Lietuvos kaimas atsigaus? Kada nors…

Remigijus Bonikatas

Lankytis Valiukiškiuose pamėgo ne tik poilsiautojai, bet ir įvairių žynybų pareigūnai.

Situacija

Prieš metus, rugsėjo 9-ąją, Širvintų rajono apylinkės teismas priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, jog Valiukiškių kaimo gyventojui Arvydui Jankauskui pernai policijos surašytas protokolas už vertimąsi neteisėta komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla yra niekinis. Teisme buvo nustatyta, kad nurodyti valiukiškiečio veiksmai policijos pareigūno iš tiesų buvo kvalifikuoti netinkamai: “Arvydas Jankauskas turi verslo liudijimą, tačiau pažeidė komercinės veiklos tvarką, nes nuomodamas patalpas privalėjo įregistruoti individualią veiklą”. Už tai Valstybinė mokesčių inspekcija valiukiškietį jau buvo nubaudusi 500 litų bauda.

Netrukus po to Arvydas Jankauskas “Širvintų kraštui” džiaugėsi pirmąja pergale prieš oponentus, kurių pirmosiose gretose buvo galima pamatyti rajono vadovus. Nuo 2000 metų savo teritorijoje glaudęs įvairius koncertus, valiukiškietis sakė pagaliau supratęs, kaip reikia dirbti, kad nebūtų apkaltintas įvairiais pažeidimais. Kadangi tuometis renginių sezonas jau artėjo į pabaigą, Arvydas Jankauskas žadėjo šįmet įregistruoti individualią veiklą, kad prie jo nebegalėtų prikibti nė viena institucija.

Anot tada kalbinto sodybos šeimininko, jam koją pakišo tai, kad sudarant sutartis buvo įrašyta patalpų nuoma. Pagal verslo liudijimą, Arvydo Jankausko veikla yra poilsio parko ir paplūdimio veikla, turistinės stovyklos paslaugų teikimas, taigi patalpų nuomoti jis negalėjęs. Klaida buvo ir ta, kad atvirosios pavėsinės organizatorių per klaidą buvo pavadintos patalpomis. “Jei sutartyse būtume parašę taip, būtų viskas gerai. Bet kas parašyta – neišgrauši…” – prieš metus apgailestavo valiukiškietis.

Iš tiesų, šįmet reikalai klostėsi kitaip. Nors policija ne kartą sulaukė pasipiktinusių kaimynų skundų dėl Arvydo Jankausko sodyboje keliamo triukšmo, o nuvažiavę patruliai įsitikindavo, kad skundai turi pagrindo, Arvydas Jankauskas “iš vandens išlipdavo sausas”. Pasirodo, jis sutartyse su organizatoriais šiems perduodavo visą atsakomybę, taigi – ir dėl galimų administracinių pažeidimų. Konstatavę viešosios rimties trikdymo faktą, policijos pareigūnai, remdamiesi sutarčių punktu, administracinės teisės pažeidimo protokolą surašydavo atsakingam renginio organizatoriui.

Nerdamiesi iš kailio dėl lankytojų, organizatoriai paprastai sutikdavo su visais sodybos savininko reikalavimais, o galima administracinė atsakomybė, matyt, jų jau būdavo įtraukta į renginio riziką. Vieno renginio organizatorius už viešosios rimties trikdymą jau buvo nubaustas antrą kartą per metus.

Arvydas Jankauskas sako, kad kitos išeities paprasčiausiai neturėjo, todėl ir siūlė visus galimus nemalonumus prisiimti organizatoriams: “Užspaudė iš visų pusių. Matyt, suinteresuotas yra ir rajono meras, kuris, mano žiniomis, su vienu iš kaimynų yra pažįstamas. Gal paprašė, gal pats pažadėjo…” – svarsto valiukiškietis.

Mūsų žiniomis, meras kratosi tariamos draugystės su vienu iš Arvydo Jankausko kaimynų bei pirštu rodo į buvusį savo pavaduotoją Alfredą Astiką, dabartinį pavaduotoją Valdą Radionovą.

Skundų dėl Arvydo Jankausko sodyboje keliamo triukšmo sulaukta ir pirmąjį rugsėjo savaitgalį – šio mėnesio 4-6 dienomis net po kelis kartus skambinta į policiją. Į Kernavės apylinkes nuvykę policijos patruliai vėl įsitikino, kad iš sodybos tikrai sklinda triukšmas. Tačiau atvykusiems pareigūnams būdavo paaiškinama, kad šįkart joks renginys nevyksta, o sodyboje linksminasi pas šeimininką į svečius atvykę draugai ir pažįstami, kurie čia švenčia savo gimtadienį.

- Atvyko kelios dešimtys žmonių, kurie pašoko, pasiklausė muzikos, pasikaitino kubiluose, – tikino Arvydas Jankauskas. – Pirmą dieną manęs net nebuvo namuose. Bet aš svečius įspėjau, kad elgtųsi kuo tyliau, o dar geriau – iš anksto pasikalbėtų su kaimynais, atsiprašytų dėl galimo triukšmo. Gaila, kad taip išėjo.

Tą patį Arvydas Jankauskas sakė ir rugpjūčio 31-ąją jį aplankiusiems Policijos komisariato atstovams, kurie nutarė su šeimininku aptarti įsisenėjusią problemą. Valiukiškietis dar kartą paaiškino, kad koncertų ir didelių sambrūzdžių metas baigėsi – tokios veiklos sodyboje jis būtent nuo tos dienos nebevykdo.

- Neapsimoka, – tokio sprendimo priežastį atvirai įvardija valiukiškietis. – Suskaičiavau, kad per tris vasaros mėnesius vien “Sodrai” iš manęs priklauso 760 litų. O kur dar 21 proc. mokestis nuo gautų pajamų? Rudenį tokia veikla nebeatsiperka, todėl ir atsisakiau jos.

Tačiau Arvydo Jankausko nuoširdumu ne visi patikėjo. Praėjusį antradienį Širvintų rajono savivaldybėje rajono meras Kęstutis Pakalnis sušaukė įvairių žinybų atstovų pasitarimą, kurio pagrindinė mintis – kaip į ožio ragą suriesti sodybos šeimininką. Į pasitarimą atėjo Mokesčių inspekcijos, policijos, Aplinkos apsaugos agentūros, Visuomenės sveikatos centro vadovai, bent jau Arvydui Jankauskui pažįstami nuo pernykščio “antskrydžio”. Mūsų žiniomis, penktadienį Valiukiškius vėl užgriuvo tikrintojų banga.

Mūsų žiniomis, to nepasitikėjimo priežastis – bent jau praėjusią savaitę interneto tinklalapyje www.twistedvisions.lt tebesipuikavusi rugsėjo 4-6 dieną Arvydo Jankausko sodyboje Valiukiškių kaime anonsuoto renginio afiša ir smulkus renginio pristatymas. Jei tikėsime reklama, tomis dienomis “gražiausiame Lietuvos kampelyje, prie Kernavės, Valiukiškių kaime įsikūrusioje Arvydo sodyboje, 35 km nuo Vilniaus, su būriu draugų ir geros valios žmonėm” vyko “Requiem for a Dream: Under the Moon” maratonas. Programoje – šokinėjimai per laužus, lakstymas per žarijas, atsigaivinimas karšto vandens kubiluose, krepšinio, futbolo bei tinklinio varžybos ir kiti konkursai. Kad susirinkusieji “galėtų pasinerti į muziką ir porą dienų atitrūkti nuo kasdienybės bei susilieti su gamta”, jų laukė 3 erdvės: Electronic, Psy Tranc ir Drum’n'Bass. Išankstiniai 2 dienų bilietai kainavo po 25 litus, 1 dienos – 15 Lt, o renginio dienomis jais prekiauta po 20-35 litus.

Negi valiukiškietis, nutaręs sustabdyti savo veiklą, pamiršo šį renginį?

Arvydas Jankauskas neigia, kad toks dalykas pas jį būtų buvęs ir laikosi jau išdėstytos gimtadienio versijos: “Tegul rašo tam internete, ką nori. Kodėl niekas nepagalvoja, jog anonsuotas renginys galėjo ir neįvykti?..”

Policijos pareigūnai sako, kad ne jų reikalas aiškintis, ar valiukiškietis veiklą vykdė turėdamas jai leidimą, ar ne, ar buvo toks renginys, ar ne. Tam yra Mokesčių inspekcija. Užfiksavę viešosios rimties trikdymo faktą, jie dėl to nubaus sodybos savininką Arvydą Jankauską, kadangi šįkart jis neturi jokios sutarties, kuria galėtų apsiginti tarsi skydu ir atsakomybę perduotų kitam.

Arvydas Jankauskas “Širvintų kraštui” sako, kad pasirengęs sumokėti baudą, tačiau teigė, kad galima diskutuoti, ar jo sodyboje iš tiesų trikdoma viešoji rimtis:

- Kodėl man sodyboje muzika netrukdo miegoti, o kaimynas, gyvenantis už pusės kilometro, tikina, kad dėl triukšmo negali užmigti? Kiek kartų siūliau: išsikviečiam Visuomenės sveikatos centro specialistus, kad išmatuotų triukšmo lygį. Juk ne tiek daug ir kainuoja, atrodo, 400 litų. Susimestume tuos pinigus ir vieną kartą išsiaiškintume. Bet jie nesutinka…

Arvydas Jankauskas prisipažino, kad po šios vasaros rimtai svarsto kitąmet nebesiimti tos pačios veiklos. Dėl jos ne vienerius metus kyla nesutarimai tarp kaimynų, į konfliktus įsitraukia ne tik tėvai, bet ir jau užaugusios kaimynų atžalos. Baiminasi ir keršto – pernai įtarta, kad jo statinius bandyta padegti. Nors ugniagesių versija tada buvo kita, valiukiškietis jos vis dar laikosi ir sako, kad tai bandyta padaryti net keturis kartus.

Valiukiškietis teigia, kad savo sodyboje norėtų įsteigti kempingą. Tam reikia vieno – pakeisti jo miško paskirtį, kadangi miške negalima poilsio veikla, neleidžiama net statyti palapinės. Jei Arvydui Jankauskui pavyktų savo mišką įforminti kaip parką (tai, beje, ir nurodyta jo verslo liudijime), jis tikisi, kad kempingo stovykla ant Neries kranto šalia Kernavės būtų lankoma turistų. Tada nebebūtų nei tų triukšmą keliančių koncertų, nei konfliktų tarp kaimynų.

Valiukiškietis sakė planuojąs šį rudenį paskirti visiems formalumams išsiaiškinti ir žengti pirmuosius žingsnius.

Gintaras BielskisTwistedvision.lt ir atsikvosek.lt nuotraukos

Per šias dienas Širvintų rajono policijos komisariate išblaivėjo keturi asmenys, iš kurių 2 šlitinėjo, o 1 gulėjo viešosiose vietose. Dar vienas išblaivėti atvežtas asmuo triukšmavo namuose.

Viešosios policijos patruliai sekmadienį išaiškino neblaivų vairuotoją: Širvintose, Plento gatvėje, automobilį “Mazda 323″ neblaivus ir neturėdamas pažymėjimo vairavo rajono gyventojas J. S.

Viešosios policijos patruliai per šias keturias dienas išaiškino 20 Kelių eismo taisyklių pažeidėjų, iš jų 15 – ketvirtadienį bei penktadienį.

Pareigūnai buvo kviečiami ir į eismo įvykių vietas, abu jie užregistruoti penktadienį.

Ryte, 10.50 val., policijai pranešta, kad kelio Širvintos-Rimučiai-Kernavė-Dūkštos 20-ajame kilometre vilniečio G.P. vairuojamas automobilis “Toyota Corolla” susidūrė su staiga į kelio važiuojamąją dalį išbėgusia lape. Įvykio metu žmonės nenukentėjo, apgadintas automobilis.

Automobilis buvo apgadintas ir vakare, kai 20.45 val. kelio Vilnius- Panevėžys 27-ajame kilometre “Mazda 6″, vairuojama vilniečio R.K., susidūrė su staiga į kelio važiuojamąją dalį išbėgusiais šernais.

Šiomis dienomis policija pradėjo 6 ikiteisminius tyrimus, keturis jų – dėl vagysčių.

Rugsėjo 12 dieną Komisariate užregistruotas rajono gyventojos J. P. skundas dėl apvogtos sodybos (moteris nuostolius įvertino 1500 litų) ir vilnietės D. S. skundas dėl vagystės mūsų rajone (nuostoliai – 1700 litų).

Kiti du skundai užregistruoti rugsėjo 13-ąją: vilnietis T.K. pranešė, kad Širvintų rajone apvogtas jo garažas (patirtas nuostolis – 1250 litų), o rajono gyventojas dėl apvogto namo suskaičiavo net 3460 litų nuostolį.

Mūsų žiniomis, apvogtieji pasigedo žoliapjovių, motorinio elektros generatoriaus ir kitų daiktų, o štai vienas, kreipęsis į policiją, įvardijo net iš namų dingusius II Pasaulinio karo apdovanojimus.

Rugsėjo 13-ąją policijai pranešta apie plėšimą ir kūno sužalojimą.

Kaip visada, Policijos departamentas, skirtingai nei Širvintų policija, apie tokius atvejus yra atviresnis. Anot Departamento pranešimo, rugsėjo 13 dieną, 17 val., į Širvintų ligoninę iš namų Puorių kaime komos būsenos buvo atvežta 1977 metais gimusi I.B., kuri paskui buvo išvežta gydyti į Vilniaus universitetinę ligoninę. Policija aiškinasi įvykio aplinkybes.

Mūsų žiniomis, tądien Puoriuose buvo sumušta čia gyvenanti daugiavaikė Inga B., kuriai Savivaldybė suteikė socialinį būstą. Dėl netinkamo gyvenimo būdo ir vaikų nepriežiūros jai ne kartą buvo apribotos motinystės teisės, vaikų globa rūpinosi valstybė.

“Širvintų krašto” informacija