Keliame problemą

Šniponių sąvartynas jau uždarytas

Po ilgų delsimų liepos 16 dieną Šniponių sąvartynas nustojo funkcionavęs. Jo buvęs šeimininkas – UAB “Širvintų komunalinis ūkis”, yra Savivaldybės įmonė. Taigi visi reikalai, susiję su sąvartyno sutvarkymu, vienaip ar kitaip liečia ir Savivaldybės administraciją. Visų pirma, Vilniaus regiono Atliekų tvarkymo centras reikalauja, kad kol kas sąvartynas būtų bent minimaliai užkonservuotas: atliekos sustumtos į vieną kaupą, o kaupas užpiltas 10 centimetrų žemės sluoksniu. Vėliau bus skirta Europos Sąjungos fondo lėšų, ir Šniponių sąvartynas turėtų būti rekultivuotas. Komunalinio ūkio įmonė įpareigota prižiūrėti, kad į buvusį sąvartyną niekas nebepiltų jokių atliekų, kad jo teritorija nesiplėstų, o sukauptų jame atliekų vėjas nenešiotų po aplinkinę teritoriją.

Pasak “Širvintų komunalinio ūkio” direktoriaus D. Pečiulio, tokie reikalavimai yra suprantami, bet kaip juos reikės įvykdyti – neaišku.

Tiek atliekoms sustumti į gražų didelį kaupą, tiek teritorijai prižiūrėti reikia nemažai lėšų. O iš kur jų paimti? UAB “Komunalinis ūkis” esą turėjo tai žinodamas kaupti lėšas sąvartyno rekultivavimui daug metų, t. y. iš gyventojų imti daug didesnį mokestį už atliekų tvarkymą, negu ėmė. Tai, kad komunalininkai stengėsi neskriausti miesto gyventojų, už atliekų sutvarkymą ėmė tik tokį mokestį, kad pinigų užtektų vairuotojams, darbininkams, automobilių kurui, dabar atsisuko prieš juos. Kad ir kaip svarstysime – lėšų sąvartyno rekultivavimui turės surasti Savivaldybė. 

Nesuprantama, kaip dabar jau buvusio sąvartyno teritoriją reikės saugoti, kad žmonės ir toliau į ją nevežtų atliekų. Įrengė kelio užtvaras, ir viskas. Sargų dieną naktį nepristatysi, nes tam taip pat reikia lėšų.

Atliekas – į Kazokiškes?

Apie tai, kad UAB “Ecoservice” nuo liepos 16 dienos pradės vežti buitines atliekas į Vilniaus apskrities Kazokiškių sąvartyną, kalbama jau seniai. Rajono taryba birželio mėnesį ta proga gyventojams labai padidino atliekų tvarkymo tarifus (kažkodėl nuo liepos 1 dienos, o ne 16-tos). Atseit operatorius turės mokėti sąvartyno vartų mokestį…

Privačios bendrovės interesas buvo su kaupu apgintas. O apie tai, ką reikės daryti su buvusiu Šniponių sąvartynu, iš kur Savivaldybės įmonė “Komunalinis ūkis ” gaus lėšų jam sutvarkyti, net nediskutuota. Lyg šios problemos ir nebūtų. Nekalbėta ne tik apie tai. Nė žodžiu neužsiminta, kur reikės dėti atliekas, kurias komunalininkai surenka šalikelėse, šaligatviuose, iš gatvių šiukšliadėžių, šluodami gatves ir šaligatvius.

Sako, yra sudaryta sutartis su Kazokiškių sąvartynu ir iš gatvių surinktos atliekos bus vežamos ten. Komunalinis ūkis turi tam reikalingą techniką, darbuotojų. Bet Kazokiškės už dyką iš jų buitinių atliekų taip pat nepriims. Vadinasi, turės mokėti Savivaldybė. O gal yra kitas variantas? Manau, kad taip.

Kas derėsis su “Ecoservice”?

Jau ne kartą rašėme, kad Širvintų rajono gyventojai atliekų tvarkymo operatoriui moka ne už konkretų išvežtų buitinių atliekų kiekį, o už rajono tarybos nustatytą normą (1,3-1,5 kub. metro rajone registruotam žmogui per metus). “Ecocervice” darbuotojams visiškai nesvarbu, kad jie į šiukšliavežes verčia pusiau tuščius konteinerius. Jiems svarbu laikytis grafiko. Konteineris gali būti pustuštis, o prie jo sudėtų atliekų maišiukų “Ecoservice” darbuotojai nepakels ir nepaims, nes pagal sutartis atliekos privalo būti sudėtos į konteinerį.

Žinoma, be jokios abejonės, žmones reikia auklėti, kad jie atliekų maišelių nemėtytų kur papuola, o padėtų į jiems skirtą vietą. Bet juk, kaip sakoma, ir “Maskva ne iš karto statėsi”. Prabėgs dešimtmečiai, užaugs kitos kartos, priprasime gyventi civilizuotai. Bet kol kas taip nėra. Nors komunalininkams dabar jau tikrai nepriklauso tokius besimėtančius maišelius rankioti, bet ką darysi – negi paliksi atliekas pūti gatvėje? Palaukia dieną dvi – ir surenka. Logiškai mąstant, tie atliekų maišiukai turėtų būti sumesti į “Ecoservice” konteinerius, ir problema būtų išspręsta. Kad ir kaip kalbėtume, bet tos atliekos yra jų. Gyventojas, per aplaidumą neįmetęs maišelio į konteinerį, juk už tas atliekas operatoriui sumokėjo pagal patvirtintą normą. “Ecoservice” darbuotojai neturėtų už tai pykti, priešingai – būtų privalu dar padėkoti, kad komunalininkai surinko, atvežė į vietą, ir jiems nereikėjo to darbo dirbti. Tas pats pasakytina ir apie gatvių šiukšliadėžes. Praeivis, įmetęs į jas cigarečių pakelį, alaus butelį ar popieriuką nuo suvalgytų ledų, viso to juk neįmetė į nuosavą konteinerį prie namų, todėl jis išvežant buvo nepilnas, o sumokėta už pilną ir dar su kaupu.

“Ecoservice” apie tai kol kas esą nenori nė kalbėti. Priešingai jie net reikalauja, kad būtų atskirai mokama už atliekas, kurias tie patys žmonės sukaupia garažuose, kolektyviniuose soduose, kitur. Savivaldybės administracijos tarnautojai, užuot gynę gyventojus, su “Ecoservice” tuo reikalu net nesikalba.

Gal dabar, kai Savivaldybė bus priversta kloti didžiulius pinigus tam, kad gatvėse surinktos atliekos patektų į Kazokiškes, rajono vadovai atsitokės ir ims derėtis su tuo pačiu “Ecoservice”, įrodys jiems, kad tos atliekos yra jų, kad už jas gyventojai su kaupu jau yra sumokėję. Padaryti analizę yra visiškai nesudėtinga. Tereikia paimti dokumentus, kiek kubinių metrų atliekų UAB “Ecoservice” per mėnesį pristatė į Kazokiškių sąvartyną, ir palyginti, už kiek Širvintų krašto žmonės jiems sumokėjo. Duodu galvą kirsti, kad atsirastų apsčiai vietos ir visoms iš gatvių surinktoms šiukšlėms.

Bet, abejoju, ar Savivaldybė ryšis tokiam darbui. Greičiau “Ecoservice” vieną gražią dieną pradės kovoti prieš Širvintų komunalininkus, savo transportu vežančius gatvių atliekas į Kazokiškių sąvartyną. Ar nesakys: “Kas jums leido, atliekų tvarkymo konkursą Širvintų rajone juk laimėjome mes!” O rajono vadovai, manau, ir tokiu atveju, tikriausiai, tylėtų ausis suglaudę ir, neabejoju, ieškotų lėšų dar gausiau pašerti savo draugų draugus. Pinigai juk ne nuosavi!

Steponas Liktoravičius

Daugelį metų veikęs Šniponių sąvartynas dabar jau nebeveikia ir į jį atliekų niekas nebeveža

Pinga statybininkų paslaugos, pinga elektros energija, pinga dujos, malkos, pinga kai kurie maisto produktai… Galima manyti, kad sumažinus pensijas, atlyginimus, pragyvenimo lygis išliks toks pat – kaip vargome, taip vargsime. Labiausiai turėtų nukentėti vadinamieji ponai, prisipirkę brangiai žemės, pastatų, prisiskolinę šimtus tūkstančių iš bankų… Bet, kaip sakoma, kol storas suliesės, liesas ir išdvės. Tikriausiai vėl bus sugalvota kas nors tokio, kad viską turės iškęsti varguoliai…

Visoje Lietuvoje pinga ir šilumos energija. AB “Kauno energija” nuo birželio vartotojams šilumą atpigino 22 procentais arba 5,45 cento už kilovatvalandę. Panevėžyje šiluma nuo 23,4 cento už kilovatvalandę atpigo iki 20,5 cento. Net visų peikiama “Litesko” sumažino šilumos energijos kainą Telšiuose per pastaruosius 12 mėnesių du kartus. Šilumos energija atpigo Druskininkuose, Marijampolėje, Palangoje, Ukmergėje, Akmenėje, Trakuose… Artimiausiu metu ji pigs Vilniuje ir kitur. Pasak pačių kvalifikuočiausių tos srities specialistų, labiausiai ji turėtų pigti ten, kur kurui naudojamos dujos ir biokuras, taip, kaip yra Širvintose, Molėtuose (Beje, Molėtų rajone šiluma yra viena pigiausių visoje šalyje). O Širvintose apie šilumos energijos pigimą niekas neužsimena nė žodeliu, priešingai – vietos politikai yra tos nuomonės, kad tarifus reikia dar labiau didinti, nes “Širvintų šiluma” esą išgyvena labai didelę krizę, neturi lėšų patiems būtiniausiems darbams. Ir iš tikrųjų, ko tik nepaklausi, visada išgirsi vieną ir tą patį atsakymą: “Neturime pinigų, neturime suvirintojų, nieko negalime padaryti.” Specialistai vaikšto būriais su pačiais moderniausiais, naujausiais prietaisais kišenėse, reikia ar nereikia kažką matuoja, kažką reguliuoja, už tai gauna nemažus atlyginimus – ir suprask tu, žmogau, kas tose Širvintose darosi! 

Visi džiaugiasi, kad atpigo biokuras, todėl esą galima piginti ir šilumą, nes išlaidos kurui tarp visų įmonės išlaidų yra labai svarios. Širvintiškiai biokuro prisipirko, kaip jie patys sako, tada, kai tas kuras buvo pats brangiausias (kiti kažkodėl tokio kvailo nurodymo gal nepaisė). Brangaus kuro užteks dar ilgam. Tad kaip čia dabar mažinsi tarifus?

Ekonomikos pakilimo laikotarpiu 2008-ųjų metų pradžioje buvo labai puiki proga brangiai parduoti už dyką gautus aplinkos taršos leidimus ir nė už ką užsidirbti per milijoną litų. Jau buvo surastas pirkėjas, pasirašyta sutartis, tačiau Širvintų “gudručiams” politikams tai buvo tik gera proga apkaltinti buvusį įmonės direktorių, kad jis tuos ATL-us nusprendė parduoti atseit pusvelčiui. Direktorius buvo atleistas iš pareigų, o jį kritikavę politikai, viešai pareiškę, kad iki šių metų birželio parduos Aplinkos taršos leidimus daug brangiau, dabar tyli, nes puikiai supranta, kad jų niekada niekam nebeparduos nė už centą. Ir niekas už tai neatsakys, nes viską bus galima pateisinti KRIZE, kurios jie esą negalėjo prognozuoti.

Kitas dalykas. Reikia ar nereikia kasmet vasarą ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui nutraukiamas karšto vandens tiekimas mieste. Pasiteisinimų visada surandama – tai keičia vamzdynus, tai remontuoja katilinę, tai atlieka kažkokius bandymus, prietaisų patikrą… Bet juk prarandama daug pinigų. Širvintų mieste gyvena per 6 tūkstančius žmonių. Sakykime, kad karštą vandenį vartoja pusė jų – taigi, 3 tūkstančiai. Per mėnesį vienas gyventojas vidutiniškai suvartoja apie 1 kubinį metrą karšto vandens. Atmetus sąnaudas, “Širvintų šiluma”, kad ir kaip skaičiuotum, praras bent 7-8 tūkstančius litų. Ir niekam tai nerūpi, atlyginimai darbuotojams bus vis tiek mokami, jei pinigų pritrūks, rajono taryba padidins šilumos kainą, ir varguoliai bei pensininkai ne kur dings – sudės. Juk visada jiems galima pagrasinti teismais, pagąsdinti, kad visiškai išjungs karštą vandenį ir pan. Kažkodėl Vilniuje ar kur nors kitur vasarą mėnesiui ar dviem savaitėms niekas karšto vandens neišjungia, ir prietaisai būna patikrinti, ir katilinės suremontuotos, ir trasos renovuojamos.

Šilumos įstatymas daugiabučių gyventojų tikrai negina. Butuose draudžiama atsisakyti centralizuoto šildymo paslaugų. Bet karšto vandens, atrodo, niekas nedraudžia atsisakyti. Įsirengei elektrinį boilerį, elektrinį “gyvatuką”, kiek nori, tiek šildyk, kiek nori, tiek prauskis. Niekas nepriteistų mokėti nei už “gyvatuką”, kurio žmogus neturi, nei už bendrą karšto vandens cirkuliavimą, kuris tai šeimai nereikalingas. Sako, kad taip besielgiančių širvintiškių atsirado ne vienas. Jų vis daugėja. Manau, kad dar daugės. Šilumininkai, užuot kažką darę,mažinę karšto vandens kainą, skatinę žmones neatsisakyti karšto vandens paslaugos ir taip užsidirbti bent atlyginimams, į visa tai žiūri pro pirštus. Ir suprantama – jei reikės, rajono valdžia vėl padidins tarifus, ir pinigų įmonei užteks, juo labiau, kad iki šiol neaišku, kas yra tikrieji šos įmonės akcininkai. Rajono tarybos posėdyje viešai buvo atsisakyta paskelbti šių žmonių pavardes – pasakyta tik tiek, kad tarp “Širvintų šiluma” akcininkų šiuo metu nėra nė vieno rajono tarybos nario. O gal yra jų artimųjų, giminių, verslo partnerių?.. Kas gali paneigti? Kai nėra viešumo, visada sudaroma proga sklisti apkalboms, gandams…

Adomas Gricius

Renginį organizuojanti K. Prunskienė yra paskelbusi apie ketinimus kurti naują partiją. Pasak profesorės, apie palankumą naujai partijai paskelbė Valstiečių liaudininkų didžiųjų miestų skyriai: Panevėžys, Klaipėda, Šiauliai, dalis vilniečių, kauniečių.

Širvintų rajono tarybos narys Remigijus Čirba, vadovaujantis Valstiečių liaudininkų sąjungos rajono skyriui, sakė, kad širvintiškiai į profesorės organizuojamą sąskrydį nevyks.

- Su Kazimiera Prunskiene nieko bendro neturime ir nenorime turėti. Tai moteris, turinti didelių ambicijų, bandanti kažką keisti, kad vėl įgytų autoritetą ir paimtų valdžią, – “Širvintų kraštui” sakė R. Čirba. – Apie profesorės rengiamą sąskrydį pranešiau visiems partijos nariams, bet nė vienas tuo nesusidomėjo. Kiek žinau, taip pat elgiasi visi kaimiškieji Lietuvos rajonai, turintys didesnį rinkėjų palaikymą.

Širvintiškiai dalyvavo (pasak R. Čirbos, labai gausiai) liepos 18 dieną Kauno rajone vykusiame Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos tradiciniame kasmetiniame sąskrydyje, į kurį buvo susirinkę tik 26 rajonų atstovai.

Pasak Valstiečių liaudininkų sąjungos rajono skyriaus pirmininko, šalyje atskilo apie trečdalį partijos narių. Ar prasidės didesnis skilimas – neaišku: vieni dar laukia, kiti stebi vykstančius procesus.

Kad ir kaip kalbėtume, tiek šalies, tiek rajono “valstiečiai” jau nebeteko įtakos politiniame gyvenime, blaškosi, nebeturi tvirto nusistatymo, bet kokia kaina kovoja tik už asmeninio autoriteto išsaugojimą (rajono taryboje “valstiečiai” iki šių metų buvo opozicijoje, paskui pareiškė remią nežinia kam atstovaujantį merą).

Rinkėjai visa tai mato. Paprastai taip besielgiančios partijos po tokių rokiruočių nesusilaukia didesnio žmonių pasitikėjimo ir tyliai ramiai nueina nuo politinės arenos. Matyt, nebus išimtis ir Valstiečiai liaudininkai. Parodys po pusantrų metų vyksiantys Savivaldybių tarybų rinkimai.

“Širvintų krašto” informacija

Į bendrajame priėmime šiemet dalyvavusias 44 aukštąsias mokyklas – 20 universitetų ir 24 kolegijas rugsėjį sugužės per 36 tūkst. būsimų pirmakursių. 20,9 tūkst. iš jų mokysis valstybės finansuojamose vietose: didesnioji jų dalis – 11,6 tūkst. – mokysis universitetuose, o 9,3 tūkst. – kolegijose. Apie 15,5 tūkst. jaunuolių diplomo sieks patys mokėdami už studijas: beveik 12 tūkst. universitetuose ir apie 3500 kolegijose. Tuo tarpu 700 kolegijoms numatytų “krepšelių” grįš valstybei.

Pasibaigus stojamiesiems į Lietuvos aukštąsias mokyklas prasidėjo diskusijos apie naująją aukštojo mokslo reformą. O tiksliau – apie jos trūkumus.

Dėstytojai teigia, kad ne visose darbo vietose reikalingi specialistai, turintys universitetinį išsilavinimą. Mat universitetus baigę teisininkai ir vadybininkai jau ne pirmus metus priversti registruotis darbo biržoje, o štai inžinerinių kolegijų programų absolventai visada randa darbą. Anot daugelio, aukštojo mokslo sistema turi keistis, nes universitetinis išsilavinimas šiandien yra sumenkintas. Į universitetus gali įstoti visi norintys – svarbiausia turėti pinigų. Dažnas dėstytojas sako, kad pinigai universitetams yra būtini, ir mokantieji studentai turi išlikti. Tačiau pripažįsta, kad turėtų studijuoti ir gabiausieji, kuriems mokslas būtų finansuojamas: valstybės ar mecenatų.

Internetiniame portale “Delfi” rašoma, kad studentų atstovai reikalauja nustatyti balų ribą, kurią peržengęs studentas būtų priimtas į universitetą. Mat, anot Lietuvos studentų atstovybių sąjungos vadovės Indrės Vareikytės, universitetai kovojo už studento lėšas kaip tik galėjo, ir turime tokią situaciją, kai kartu su gabiausiais, surinkusiais maksimalų konkursinį balų skaičių, šiemet studijuos tokie, kurie surinko 1,6 balo iš 21 galimo, nes jie buvo priimti į mokamas studijas. Neturėtų būti taip, kad turintis pinigų negabus asmuo gali įstoti ir studijuoti su žmonėmis, kurie įstojo į aukštąją mokyklą pagal savo gabumus. Pasak Indrės Vareikytės, universitetuose turėtų studijuoti tik tie, kurie sieja savo ateitį su mokslu ir yra gabūs.

I. Vareikytė atkreipė dėmesį, jog ir šiemet, nepaisant reformos, daugiausia abiturientų rinkosi teisę ir vadybą. O būtent daugiausia baigusiųjų tokias specialybes pastaruoju metu plūsta į darbo biržas, nes jiems sunkiausia surasti darbą.

Vis netylant kalboms apie universitetinį išsilavinimą ir naująją aukštojo mokslo reformą, pasiteiravome kelių Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos aibiturientų, gavusių brandos atestatus su pagyrimu, kaip jiems sekėsi įstoti; kur studijuos, ar studijuos valstybės finansuojamoje vietoje, ar mokės už mokslą; ar tikisi baigę mokslus lengvai surasti darbą; kokia jų nuomonė apie naują paskolų sistemą; ką mano apie tai, kad universitetuose į mokamas vietas konkurso praktiškai nebuvo, nes buvo priimami visi norintys, neatsižvelgiant į egzaminų rezultatus; kam, jų nuomone, turėtų būti prieinamas aukštasis mokslas: visiems, geriausiai besimokantiems, turtingiems?

Martynas Lisauskas: “Įstojau ten, kur ir norėjau, į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Deja, įstojau į mokamą vietą, nes šiais metais į VU buvo didelis konkursas, o mano balai buvo per maži valstybės finansuojamai vietai. Baigęs mokslus norėčiau rasti darbą, tačiau per daug vilčių į tai nededu. Nors svarbiausia – reikia stengtis, kad tave kas nors pastebėtų, o tada ir darbo vieta atsiras.

Paskolų sistema, mano manymu, yra blogoji reformos pusė, kuri protingus, tačiau neturtingus žmones jau nuo pat mokyklos baigimo “pririša” prie bankų ir priverčia tarnauti jiems ilgą laiką. O palūkanų normos yra nestudentiškai didelės.

Manau, kad konkurso į mokamas vietas nebuvimas – tai būdas universitetams prisitraukti pinigų, kuriuos jie panaudoja nežinia kam, nes universitetuose auditorijos senos, bendrabučiai taip pat sovietinių laikų. Mano manymu, aukštasis mokslas turėtų būti prieinamas tiems, kurie nori ne tik turėti diplomą, bet ir užmegzti naujų pažinčių, plėsti savo akiratį, rasti bendraminčių.”

Gailė Eglė Skardžiūtė: “Vilniaus universitete studijuosiu vadybą ir verslo administravimą. Nebuvau tikra, ką norėčiau studijuoti, tad negalėčiau pasakyt, jog įstojau ten, kur norėjau. Tiesiog įstojau į nemokamą vietą, o jei nepatiks, – perstosiu.

Sunku nuspėt, ką dirbsiu, pabaigusi studijas, juk universitetas suteikia ne tik specialybę, o dar ir išsilavinimą.

Paskolos man nėra aktualios, bet manau, kad studentams jos yra nepakeliama našta. Be to, paėmus paskolą nuolatos slėgs baimė, kad baigęs mokslus nerasi darbo ir negalėsi susimokėt skolos.

Konkurso į mokamas vietas nebuvimas nėra teisingas kitų studentų atžvilgiu, ir tai anaiptol nekelia universitetų prestižo. Aukštasis mokslas turi būti prieinamas tiems, kurie nori tobulėt. Tik, deja, noro objektyviai įvertint neįmanoma.”

Martynas Kamarauskas: “Įstojau ten, kur norėjau – studijuosiu architektūrą KTU valstybės finansuojamoje vietoje.

Tikiuosi baigęs universitetą darbą surasti – jei ne Lietuvoje, tai bet užsienyje. Architekto specialybė gal ir paklausi, bent norint rasti gerą darbą reikia “prasimušti”.

Naujoji paskolų sistema gal ir naudinga, tačiau ne visiems prieinama. Manau, kad palūkanos yra per didelės. Baigus studijas ne iš karto pavyksta rasti darbą, kurio uždarbio užtektų pragyventi ir dar palūkanas grąžinti.

Konkurso į mokamas vietas nebuvimą vertinu neigiamai. Į prestižiškesnes specialybes įstojo visi, kurie pinigų turėjo, o kitos specialybės liko “už borto”. Galbūt ir buvo siekiama, kad liktų tik keli universitetai, o kiti užsidarytų ar jungtųsi ir pan., tačiau Lietuvai reikia ne tik vadybininkų, bet ir ūkininkų, statybininkų…

Mokslas turėtų būti prieinamas visiems pagal norus ir mokslo pasiekimus. Visi, kurie nori ir sugeba, turėtų gauti išsilavinimą.”

Laima Vasiliauskaitė: “Įstojau į Vilniaus universitetą. Studijuosiu Medicinos fakultete visuomenės sveikatą. Koją pakišo ir pasikeitę aukštųjų mokyklų nuostatai, kurie buvo paskelbti vėliau, nei abiturientai privalėjo pasirinkti brandos egzaminus. Iš tikrųjų įstojau ne ten, kur norėjau… Jei anksčiau į tam tikras specialybes buvo reikalaujama ir istorijos, ir užsienio kalbos egzaminų, dabar užtenka vieno iš pasirinktų egzaminų, pvz: stojant į psichologiją, kultūros vadybą. Laimei, pavyko įstoti į valstybės finansuojama vietą.

Manau, kad baigusi mokslus rasiu darbą, nes visada reikės žmonių, dirbančių visuomenės ir asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Tikiuosi, kad prabėgus studijų metams situacija įsidarbinti Lietuvoje bus palankesnė.

Gerai tai, kad kiekvienas turi galimybę pasiskolinti, tačiau pati stengsiuos neįklimpti į valstybės kišenę, nes palūkanos nėra tokios jau palankios, kaip kalbama.

Nemanau, kad konkurso į mokamas vietas nebuvimas yra didelė blogybė, jei aukštesnį balą turinčiam abiturientui prieš nosį neužlenda kitas, taip pat už studijas gebantis susimokėti abiturientas, tačiau turintis žymiai mažesnį balą. Aišku, tokia situacija kalba ir apie aukštųjų mokyklų lygį…

Į aukštąjį mokslą turėtų pretenduoti visi motyvuoti žmonės.”

Ivona Komarovska

Daugelis puikiai prisimena, kad pernai mokyklų direktoriai plušo visą vasarą galvodami, kaip reikės pamaitinti visus vaikus, kuriems priklauso nemokami pietūs, nepažeidžiant higienos normų. Darbavosi ir virėjos, kurios iki rugsėjo turėjo sudaryti pusės metų valgiaraštį, atitinkantį tam tikrus reikalavimus. Nekalbant jau apie tai, kiek buvo išleista pinigų valgykloms pertvarkyti ir naujiems indams įsigyti.

Jau po pusmečio paaiškėjo, kad pinigai, skirti valgyklų inventoriui, buvo išleisti veltui, nes nuo 2009 metų sausio 1 dienos sugrįžta prie senos tvarkos, t.y. ir vėl pradėti maitinti tik tie vaikai, kurių tėvai gyvena vargingai.

Šiais metais mokykloms labai reikėtų tų pernai vėjais išleistų pinigų, nes nemokamo maitinimo mokyklose prašančiųjų skaičius kasdien auga šimtais, o tam skirti pinigai baigiasi. Švietimo ir mokslo ministras nežino, kaip spręsti problemą ir dangstosi krize. Iš viso įvairioms išmokoms savivaldybėms trūksta 86,9 mln. litų, o socialinei paramai mokiniams suteikti – dar 18,2 mln. litų.

Širvintų Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėja Deimantė Oršauskaitė sakė, kad prognuozojama, jog nemokamo maitinimo mokyklose prašančiųjų skaičius rajone šiemet išaugs 10 proc. Anot vedėjos, kol kas dėl pinigų stokos nereikia nerimauti, tačiau jeigu ir toliau didės bedarbių skaičius, tai ir Širvintose gali pritrūkti pinigų nemokamam vaikų maitinimui.

Padidėjo ir mokyklinėms prekėms pinigų prašančiųjų skaičius. Tik skirtingai nuo praėjusių metų, šiemet tėvai į rankas mokyklinėms prekėms skirtų 156 litų nebegaus. Mat Savivaldybės yra pasirašiusios sutartis su “Maxima”, ir tėvai, gavę korteles, už minėtą sumą galės ten apsipirkti. Už kitas – nemokyklines prekes, su minėtomis kortelėmis nebus galima atsiskaityti. O apsipirkti galima visose šalies “Maximose.”

Dėl lėšų mokyklinėms prekėms tėvai gali kreiptis iki spalio 20 dienos, o dėl nemokamo maitinimo – visus metus.

Ivona Komarovska

Buvau ir primiršusi “Baltijos kelio” sukaktį, tad vieną rytą taip ir išsižiojau: per nacionalinę televiziją du širvintiškiai pristato originalų “Baltijos kelio” dvidešimtmečio paminėjimą. Jo esmė – kiekvienas yra kviečiamas nubėgti savąjį simbolinį Laisvės kilometrą – kur gali, kaip gali, kiek gali. Sumanymas tikrai gražus ir prasmingas.

Daug vandens nutekėjo ir daug pokyčių buvo per tą dvidešimtmetį. Turbūt ne vienas pasiilgo tos vienybės ir euforijos, kuri tada buvo apėmusi visus. Geras buvo laikas, kupinas džiugaus laukimo, stebuklo nuojautos, laisvės dvelkimo. Kas norėjo klausytis negausių skeptikų, pranašavusių tai, kas vyksta dabar? Taip, tokių pranašysčių tikrai buvo, bet iš tų kalbų tada tik juokas ėmė. 

- Kažin ar nesigailėsi, kad ten stovėjai?- tokiais žodžiais į “Baltijos kelią” mane išlydėjo draugė.

- Nesigailiu,- galiu šiandien tvirtai jai pasakyti, bet kažin ar ji suvoks, apie ką kalba. Nes ji ten nebuvo, nejuto to renginio išskirtinumo, tos vienybės dvasios, alsavimo vienu ritmu. Kokie stiprūs, drąsūs ir laisvi tada jautėmės! Neįmanoma to pamiršti ir negalima to gailėtis.

- Tai ar eitum šiandien į “Baltijos kelią”? – ironiškai klausia “nusivylusi namų šeimininkė”. Galiu drąsiai atsakyti:

- Taip, eičiau!

Ir žinodama, kaip gyvensim po 20 metų, eičiau. Nes kelio idėja buvo graži, ėjom reikalauti laisvės, o ne siekti asmeninės naudos. Net tuometiniai Sąjūdžio lyderiai nesitikėjo tokio masiškumo ir vienybės. Kažkas nenusakomo tvyrojo aplinkui, tarsi kažkokia nematoma jėga laimino šį sambūrį. Taip, eičiau, eičiau vėl pajusti tos ypatingos dvasios, tos vienybės, kuri pasikartojo gal tik per Sausio 13-ąją.

Taip, eičiau. Tik nestočiau šalia tų, kurie Laisvės idėjas išmainė į asmeninę naudą, save iškėlė virš minios, pamiršę, kad “aukštai kilę – žemai tūps”… Nestočiau šalia tų, kurie, prisigrobę pilnas kišenes (o gal maišus?), ciniškai pareiškia, kad gavę progą vėl darys tą patį. Nei šalia tų, kurie, keisdami kailį, galiausiai pamiršo, kaip iš tikrųjų atrodo…

Ne, šalia tokių nestovėčiau. Bet ir tada šalia jų nestovėjau. Stovėjau ir stovėsiu vėl šalia tų, kurių akys žiba ir šiandien, kuriems Laisvė ir Tėvynė ne tušti žodžiai, o gyvenimo prasmė.

Vienybėje galybė. Tai ne banalus posakis, tai – mūsų ginklas. Nepriklausomybę atgavom, bet kovos nesibaigia. Nubėkim, nueikim ar tiesiog… pastovėkim tą simbolinį kilometrą savo širdyje. Laisvę iškovoję, išmokim būti laisvi…

Janina Pukienė

Rugpjūčio 17-ąją į Policijos komisariatą išblaivėti pristatyti: V. R., gyv. Širvintų r. (girtas šlapinosi Širvintose prie gimnazijos), V. G., gyv. Širvintose (girtas šlitinėjo Vilniaus g.) ir Č. J., gyv. Širvintų r. (girtas triukšmavo N. J. kieme). V. B., gyv. Širvintose (girtas šlitinėjo Vilniaus g.), R. K., gyv. Širvintų r. (girtas šlitinėjo Družų k., Širvintų r..), R. V., gyv. Širvintų r. (girtas šlitinėjo Šiaulių k., Širvintų r.).

Pradėta pora ikiteisminių tyrimų.

Rugpjūčio 17 d. užregistruotas R. M., gyv. Vilniuje, skundas dėl Širvintų r., Jauniūnų sen., apvogtos sodybos. Padaryta 500 litų žala.

Rugpjūčio 19 d. užregistruotas A. K. skundas, kad rugpjūčio 14-ąją prie garažų jį sumušė pil. T. Š. (Kiek žinoma, nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis A. K. buvo sumuštas prie Plento g. garažų).

Rugpjūčio 17 d. Širvintose rajono gyventojas A. G. neblaivus ir neturėdamas vairuotojo pažymėjimo vairavo automobilį.

Rugpjūčio 17 d. VTS VTKPP pareigūnai išaiškino 10, rugpjūčio 18 d. – 6, 19 d. – 5 KET pažeidėjus.

-ab-

Klausimai

1. Nuo kelerių metų pradėjai domėtis sportu? Kas paskatino?2. Krepšinis – tai…3. Kuo gatvės krepšinis skiriasi nuo paprasto krepšinio?4. Ar niekada rimtai negalvojai apie profesionalo karjerą?5. Žaisdamas tikriausiai patiri nemažai traumų. Kas padeda atsitiesti?6. Tavo autoritetas.

Robertas

Jis – beveik profesionalas. Šoklus, greitas, darbštus žaidėjas, turintis gerą humoro jausmą. “Nekenčiu didelio dėmesio ir nemėgtu, kai mane giria,” – sako krepšininkas.

Robertas visada prižiūri krepšinio aikštelę Kalnalaukio g.

Dosjė:

Vardas: Robertas

Pavardė: Savickas

Pravardė: Robke

Amžius: 24 m.

Kredo: Neturėk autoritetų.

Aivaras

Jis – draugiškas, linksmas, komunikabilus. Su juo lengva bendrauti. Šis krepšininkas ne tik gerai žaidžia, bet ir yra geras žmogus. Jo nesavanaudiški veiksmai aikštelėje neretai atneša pergalę. “Krepšinis – tai aš,” – sako jis.

Aivaras (pirmajame plane) su komandos draugu.

Dosjė:

Vardas: Aivaras

Pavardė: Grygelevičius

Pravardė: Aivis

Amžius: 19 m.

Kredo: Niekada nepasiduok ir siek savo tikslo.

Robertas

1. Sportuoti pradėjau nuo 13 metų. Nenorėjau atsilikti nuo vyresnių draugų.

2. Krepšinis – tai pramoga, laisvalaikio būdas, tikslų siekimas ir fizinis tobulėjimas. Daugiau jis man nieko nereiškia (šypsosi).

3. Labai žymių skirtumų nėra. Bet gatvės krepšinis yra įdomesnis – čia daugiau judėjimo, klaidinančių judesių, dėjimų. Tai greitesnis žaidimas.

4. Kai buvau jaunesnis, galvojau. Tačiau svajonės nesutampa su galimybėm. Profesionaliame krepšinyje keliami dideli reikalavimai, ypač Lietuvoje – gera fizinė forma, ūgis. Paprasčiausiai reikia gerai žaisti.

5. Labiausiai padeda motyvacija, noras tobulėti. Žinoma, padeda ir tai, kad esu jaunas – greitai atsigaunu po įvairių traumų.

6. Net nežinau, lyg ir neturiu. Yra žaidėjai, kurių stilius man patinka – V. Carteris, S. Francis.

7. Kolegijų turnyras – 1 vieta, Širvintos taurė – 1 vieta.

8. Stengiuosi treniruotis kasdien bent po kelias valandas, bet tikrai negyvenu krepšinio aikštelėje (juokiasi). Reikia kartais ir namo sugrįžt, ant asfalto ne itin patogu miegoti (juokiasi).

9. Užsispyrimas ir noras parodyti save.

10. Nebūtinai. Jei esi tikrai geras krepšininkas, tave pastebės visur.

11. Viskas kartu. Jei bus tik talentas, bet nebus fizinių duomenų, greičiausiai jis nieko nepasieks.

12. Galėčiau atsisakyti laisvalaikio praleidimo su draugais. Niekada neatsisakyčiau pavalgyt (juokiasi).

13. Prasiveržimas 1 prieš 1 ir pabaigoje dėjimas. Jei pats prasiverži ir įdedi – tai labai “užveda”. O jei stebi kitus – tai tiesiog atrodo įspūdinga.

14. Nepakankamai. Niekas nebesidomi, nesirenka ir nedalyvauja. Žmonės tingi, atranda kitokių pramogų – geriau prisigert ir duot kam į “snukį”. Bent “kietas” būsi ir dvi dienas apie tave kalbės (juokiasi).

15. Aišku, kad Kalnalauky (juokiasi). Bent jau čia labiausiai patinka – šita aikštelė kone mano, nes mes su draugais ją tvarkom, dažom, dedam naujus tinklelius. Na o kokybiškiausia – prie Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos.

16. Žaisti krepšinį, domėtis juo. Jei kas nepavyksta, iškart nemest visko, o dėt dar daugiau pastangų. Vėliau viskas atsiperka.

Aivaras

1. Sportuoti pradėjau nuo pirmos klasės. Su tėvu žiūrėdavom krepšinį. Aš norėjau būti panašus į tuos, kuriuos rodydavo per TV- juk juos myli visa tauta.

2. Krepšinis – tai mano gyvenimas.

3. Gatvės krepšinyje kitos taisyklės – čia galima panaudoti daugiau nelegalių veiksmų (juokiasi). Ir atmosfera kita… Čia kaip kare – visi žūtbūt nori laimėti.

4. Galvojau, ir visiems sakydavau, kad būsiu krepšininkas, bet visų pirma, norint būti profesionalui, reikia baigti krepšinio mokyklą. Aš tam neturėjau sąlygų. Žinoma, išimtis yra R. Šiškauskas, bet neturėjau tiek talento, kiek jis. Teko susitaikyt su realybe ir tapti mėgėju, na, tiksliau, gatvės krepšininku.

5. Šiaip retai gaunu traumas, o padeda atsigauti vaistai ir daktarai (juokiasi). O jei rimtai, – troškimas grįžti į aikštę.

6. Ramūnas Šiškauskas. Jis – universalus ir, kaip jau minėjau, jam nebuvo suteiktos visos sąlygos siekti aukštumų – jis viską pasiekė savo noru, savo jėgomis.

7. Su “Džinglų” komanda laimėta “Valstiečių” laikraščio taurė.

8. Kai mokausi, tai tikrai dažnai. Atostogų metu treniruočių būna mažiau – šiaip vakarais pamėtom su draugais. Iš tikrųjų galima teigti, kad didžiąją dalį savo gyvenimo praleidžiu krepšinio aikštelėse.

9. Drąsa, kovojimas, užsidegimas, pasiaukojimas, tikėjimas savimi ir komandos draugais.

10. Taip, nes didmiestis – didelė paspirtis tam, kas trokšta tapti krepšininku. Ten yra visos sąlygos tobulėti – krepšinio mokyklos, ne tik rajoninio lygio turnyrai.

11. Į šį klausimą vienu žodžiu sunku atsakyti. Norint tapti krepšininku reikia ir talento, ir darbo, ir užsispyrimo. Bet tikriausiai užsispyrimas būtiniausias – tik jo dėka atsiranda darbas.

12. Niekada neatsisakyčiau šeimos ir merginos.

13. Tritaškis. Kai jį pataikai, labai gerai jautiesi (juokiasi). Gerai ne tik komandai, bet ir pačiam – juk ne kiekvienas gali tai padaryti. Na o kai pataikai kelis tritaškius, jauti didesnį priešininko dėmesį. Tai “užveda”.

14. Entuziastų nemažai, tačiau to tikro dėmesio trūksta. Trūksta daugiau reklamos, turnyrų.

15. Lauryno Stuokos – Gucevičiaus – ji atitinka visus standartus ir yra geriausios būklės (juokiasi).

16. Gerų Kalėdų (juokiasi). Šiaip norėčiau palinkėti nenuleisti rankų ir siekti užsibrėžto tikslo. Juk nežinia, kada pasitaikys tinkama proga.

Taigi, abu šiuos “streetballer’ius” vienija meilė krepšiniui, noras žaisti. Tačiau šie žmonės yra ir be galo skirtingi – vienam patinka dėmesys ir vaikinas jo siekia. Kitam – krepšinis tik laisvaikio praleidimo būdas. Nenorėdamas prarasti malonumo žaisti krepšininkas nesiekė aukštumų ir jų nenorėjo. Spręskite patys, kas Jums labiau patinka, ir siųskite savo nuomones mums. Balsų ir nuomonių laukiame el. paštu delina133@hotmail.com
Jurgita Grigalaitytė

Praėjusioje “Jaunųjų atlikėjų” dvikovoje nugalėjo ANDAS.