Vyriausybei sumažinus mokinio krepšelio lėšas kilo nemažai sumaišties. Mat kai kurios Savivaldybės pasiūlė mokykloms pirkti vadovėlius tik už dalį mokinio krepšelyje tam skiriamų pinigų ar kitaip mažinti lėšas. Švietimo ir mokslo ministerija, reaguodama į tai, prašo Savivaldybių nesiimti tokių drastiškų veiksmų, nes mokinio krepšelis sumažėjo nežymiai – 1,5 proc. arba 36 litais – ir dabar siekia 3738 litus. Tikslinės valstybės dotacijos – mokinio krepšelis – turi būti naudojamas pagal paskirtį t.y., mokytojų atlyginimams, vadovėliams, mokymo priemonėms, mokytojų kvalifikacijai tobulinti, pedagoginei psichologinei pagalbai, mokinių pažintinei veiklai ir kt. Šių pinigų negalima skirti kitoms reikmėms.

Ateinančių mokslo metų bendruosiuose ugdymo planuose numatyta viena savaitine valanda mažiau neformaliajam mokinių švietimui bendrojo lavinimo mokyklose. Mokykloms šios savaitinės valandos siūloma atsisakyti nuo rugsėjo 1 dienos. Tai padėtų išspręsti mažėjančio finansavimo problemą išvengiant griežtesnių taupymo priemonių.

Švietimo ir sporto skyriaus vedėja Regina Jagminienė teigė, kad mūsų rajone panašių taupymo planų nebuvo numatyta. Anot jos, jeigu mokyklos dar neužsako vadovėlių, tai tik dėl to, kad bijo, jog lėšos bus dar labiau “nukarpytos”. Regina Jagminienė patikino, kad dėl sumažėjusių mokinių krepšelio lėšų vadovėlių nebus nupirkta mažiau, nei buvo suplanuota, tačiau sakė, kad gali sumažėti esamų būrelių skaičius.

Vadovėlių vaikams gal ir netrūks, bet užimti paaugliai bus kur kas mažiau nei ankstesniais metais. Sumažės ne tik būrelių mokyklose, bet ir vasaros stovyklų. Anot Švietimo ir sporto skyriaus vedėjos, stovyklas šiemet rengs Širvintų pradinė mokykla, Bartkuškio dienos centras, Sporto mokykla, Gelvonų vidurinė ir Zibalų pagrindinė mokyklos. Pernai turiningam mokinių poilsiui buvo skirti 35 tūkstančiai litų, o šiemet tik 16 tūkstančių, nors poreikis buvo 60 tūkstančių litų. Palyginus gautų ir reikiamų lėšų sumas, galima daryti išvadą, kad Širvintų rajono jaunimas neturės galimybės džiaugtis turiningu poilsiu šią vasarą. Nupirkti kelialapius į stovyklas kažin ar išgalės daug tėvų. Mat dešimties dienų poilsis stovykloje kainuoja mažiausiai apie 500 litų.

Sociologų ir psichologų teigimu, užimtumas daro didelę įtaką vaikų ugdymui ir yra viena svarbiausių nusikalstamumo prevencijos priemonių. Pernai Širvintose buvo išaiškintos 28 nepilnamečių nusikalstamos veikos (26 nusikaltimai ir 2 nusižengimai), nekalbant jau apie neišaiškintus, dar tiriamus ir Administracinius teisės pažeidimus. Vien per šių metų 4 mėnesius išaiškinti 4 nusikaltimai (2008 metais per tą patį laikotarpį – 3). Tačiau tai irgi neatspindi tikrojo nusikalstamumo skaičiaus.

Belieka tik tikėtis, kad taip smarkiai sumažinus lėšas mokinių turiningam laisvalaikui, vasarą nesulauksime paauglių nusikalstamumo protrūkio.

Ivona Komarovska

Širvintų rajone veikiančių penkių sodininkų bendrijų pirmininkai pripažįsta, kad pas mus įsikuriantys vilniečiai atneša naujos kultūros, tačiau su tuo ne visada taikstosi senbuviai. Daugeliui naujakurių sodų bendrijos tapo nuolatine gyvenamąja vieta, o štai seniesiems širvintiškiams jos vis dar yra vieta poilsiui, daržininkystei ir sodininkystei. Kaip vieną iš aktualiausių problemų, kurias reikėtų spręsti iš esmės, širvintiškiai įvardijo per sodų bendrijas nutiestus kelius, kurie dažniausiai savo sklypus atsitveriančių ir valstybinę žemę užgrobiančių naujakurių pastangomis susiaurėjo tiek, kad jais vargiai išvažiuoja sunkiasvorė technika, pavyzdžiui, – šiukšlių išvežimo mašinos.

Širvintų sodininkai sako suprantantys, kad sklypų be šiukšlių nebūna, bet kodėl už tai jie turi mokėti antrą ar net trečią kartą?

- Gyvename Širvintose, čia turime butus, taigi – ir prievolę naudotis atliekų tvarkytojų paslaugomis, – susitikime su Lietuvos sodininkų draugijos pirmininku Vladislovu Butkevičiumi sakė vienai iš sodininkų bendrijų atstovaujantis Kazys Kybartas. – Tačiau mums nepriimtina, kad dar turime mokėti už atliekų išvežimą ne tik iš garažų kooperatyvų, bet ir iš sodų bendrijų.

Pasak širvintiškių, tai turėtų būti privaloma tik nuolat soduose gyvenantiesiems, tuos adresus deklaravusiems savo gyvenamąja vieta. Širvintiškiai soduose susikaupusias atliekas (vieną kitą plastikinį butelį, maišelį nuo bandelių, pieno pakelį…) parvažiavę išmeta į konteinerius mieste, sudegina sodų namelių židiniuose. Sakyti, kad sodininkai teršia apylinkių miškus ir autobusų stoteles, būtų per drąsu. Jei tarp teršėjų ir yra sodininkų, tai jie – nuolat gyvenantys ir konteineriais nesinaudojantys naujakuriai.

Sodininkų draugijos pirmininkas Vladislovas Butkevičius akcentuoja, kad sodų bendrijose turi būti mokama už faktiškai atliktas paslaugas, o ne už tai, kad kažkam taip norisi. Bet kaip tai padaryti, jei, anot Kazio Kybarto, sodininkai, suėję pasitarti dėl atliekų tvarkymo, tris valandas rėkavo ir ginčijosi, tačiau nieko konkretaus taip ir nenusprendė. Žinoma, jei tuo konkrečiu dalyku nelaikysime pasiūlymo, kad kartą per mėnesį kelioms dienoms sodų bendrijose būtų pastatomi didieji 10 kub. m talpos konteineriai, į kuriuos žmonės suverstų susikaupusias atliekas.

Bet vėl. Vienas nieko neįmes, kitas atvilks didžiausius maišus, o visi mokės po lygiai? Tai netenkina nei savo sodų bendrijoms atstovaujančių Albino Rimšos, nei Antano Marcinkevičiaus.

Sodininkai daug kuo nepatenkinti. Jie burnoja, kad neturi teisių į apleistus, dirvonuojančius, savininkų neturinčius sklypus, kurie gadina bendrijų išvaizdą, trukdo tvarkytis kaimyniniuose sklypuose. Kodėl pačios sodininkų bendrijos negali dėl jų nuspręsti? Vladislovas Butkevičius tikina, kad daroma daug kas ir ragina širvintiškius būti aktyvius, dalyvauti draugijos veikloje – tada bendrai bus išspręsta ir daugelis tokių problemų. Buvo laikai, kai rajone aktyviai veikė sodininkų, gėlininkų draugijos. Dabar Lietuvos sodininkų draugijos pirmininkas tarp aktyviausiųjų vardija kitus. Anot svečio, spręsti yra ką – Lietuvoje yra per 1800 sodų bendrijų, per 220 tūkst. užmiesčių sodų. Juose ilsimasi, dirbama, gyvenama, tad kiekvienas sprendimas, kiekviena problema paliečia šimtus tūkstančių žmonių.

- Sodų bendrijos nėra kokia nors sovietinė kolektyvizmo atgyvena, – leidžia suprasti Sodininkų draugijos pirmininkas ir priduria, kad, pavyzdžiui, Danijoje suskaičiuota per 60 tūkst. mėgėjiškų sodų. Tačiau Danijos patirtis kitokia – ten žemė yra valstybinė, o sodininkai ją nuomojasi. Svarbiausia, kad 15-20 proc. už nuomą gautų pajamų valstybė atiduoda bendrijoms, tad už tuos pinigus galima daug ką padaryti bendram labui. Dabar siekiama, kad panaši patirtis būtų taikoma ir Lietuvoje, tačiau šiandien sunku pasakyti, ar sodininkus tenkinantys pasiūlymai sulauks pritarimo Seime.

Anot Vladislovo Butkevičiaus, būtų geriausia, kad į Seimą patektų bent vienas kurios nors bendrijos pirmininkas – tada iš mirties taškų pajudėtų daugelis sodininkams aktualių reikalų. Visi žino: daug rankų sunkią naštą pakelia. Tačiau daug valdžių matę, daug pažadų girdėję ir daug pasikeitimų patyrę širvintiškiai (seniausiai rajono sodų bendrijai – per 40 metų) į svečių raginimus vis dar reaguoja santūriai. Mūsiškiai žada pagalvoti, pasitarti. Jaunimas aktyvesnis. Vienai iš bendrijų atstovaujantis Justinas Šedys tuojau pat susidomi pasiūlymu dėl narystės, ne tik skaičiuoja galimas išlaidas (metinis Lietuvos sodininkų draugijos nario mokestis – 2,5 Lt), bet ir domisi konkrečia nauda.

Į svečius pas širvintiškius atvykęs žurnalo “Sodo kraitė” vyriausiasis redaktorius Feliksas Marcinkas primena: norint išspręsti savo problemas reikia kalbėti apie save. Šiuo metu žurnalas kartu su Draugija spaudai rengia knygą “Mėgėjiškai sodininkystei Lietuvoje – 50 metų”. Knygoje gali būti skirtas puslapis ar daugiau ir Širvintų rajone veikiančioms bendrijoms, tereikia, kad širvintiškiai užsisakytų bent 12 knygų, kurių viena kainuos 15 litų. Širvintiškiai sako pagalvosiantys ir apie tai, gerai paskaičiuosiantys. Kol kas situacija tokia, kad bendrijų nariai, ypač – atvykėliai, sunkiai skiriasi net su keliais litais bendriems mokesčiams. Anot sodininkų, su gyventojų migracija iš didmiesčių į sodų bendrijas nesusiduriantiems rajonams paprasčiau išlaikyti ankstesnius sodininkų saitus. Mūsų rajone seniesiems ir naujiesiems sodininkams bent kol kas ne taip paprasta suprasti vieniems kitus, juo labiau, kad vietos valdžia neskuba padėti…

Gintaras Bielskis

- Ar seniai Družų kultūros namuose egzistuoja lėlių teatras?

- Vaikų lėlių teatras “Skudurinė Onutė” Družuose įsikūrė 1995 metais. Pirmieji aktoriai jau suaugę, turi vaikų, kurie taip pat yra šio teatro nariai. Taigi jau turiu “anūkų”…

- Tačiau vaikai, kaip paaugę paukščiukai, palieka savo lizdą…

- Būna labai gaila, kai vaikai išvažiuoja mokytis į kitą miestą. Būna ir taip, kad dėl to net visas spektaklis žlunga. Tiesa, dažniausiai jaunesni artistai, būdami šalia ir stebėdami vyresniųjų veiksmus, išmoksta jų vaidmenis ir gali pavaduoti. Tokia tarpusavio pagalba labai praverčia, pavyzdžiui, pagrindiniam artistui susirgus. Dabar yra panaši situacija. Judita baigė keturias gimnazijos klases ir šiuo metu laiko abitūros egzaminus, tačiau jos lėlę prakalbinti jau bando Laura. Mūsų nepakeičiama artistė ir kolektyvo “variklis” Sandra mokosi jau trečioje gimnazijos klasėje. Sandra, būdama dar visai maža, vos aukštesnė už stalą, jau buvo spektaklio pagrindinė artistė. Kolektyve turime ir vieną vyrą – tikrą džentelmeną Karolį. Mes už jo kaip už mūro, – jis atlieka visus vyriškus darbus. Ir kas geriau už jį galėtų “įgarsinti” vilką?

- “Skudurinė Onutė” žinoma ne tik mūsų rajone?

- Jau labai seniai respublikoje kas antri metai vyksta mėgėjų lėlių teatrų šventė-konkursas “Molinuko teatras”. 2000 metais sėkmingai perėjome atranką mūsų rajone ir pirmą kartą dalyvavome šioje šventėje. Taip, tada rajone buvo ir daugiau lėlių teatro entuziastų, tik, gaila, kad jų kasmet mažėja. Esmė ta, kad mokyklose labai sumažėjo popamokinės veiklos valandų, o veltui dirbti niekas nenori… Aš atlyginimą gaunu kaip kultūros darbuotoja, nors dabar, kai įdėta tiek daug darbo ir energijos, turbūt dirbčiau šį darbą ir veltui… Taigi, esame nuolatiniai minėto konkurso dalyviai, taip pat dalyvaujame Rytų Lietuvos vaikų lėlių teatrų šventėse “Karūna”, mūsų lėlių teatras vaidino Ukmergėje, Vilniuje, Panevėžyje, Kaišiadoryse, Varėnoje, Jonavoje, Anykščiuose, Rokiškyje.

- Paskutinis jūsų teatro pasirodymas…

- Buvo visai neseniai Ukmergėje. Dorinio ugdymo mokytoja Nomeda Drazdienė organizavo labdaros koncertą Ukmergės vaikų globos namuose, į kurį pakvietė ir mus. Šio mėnesio pabaigoje dalyvavome Aukštaitijos lėlių teatrų festivalyje Ukmergėje. Kartu su mumis festivalyje dalyvavo Grinių šeima. Pirmąją vasaros dieną esame pakviesti į Vileikiškius, kur vyks Tarptautinės vaikų gynimo dienos minėjimas. Prieš kurį laiką iš interneto sužinojęs, kad Družuose egzistuoja toks lėlių teatras, į svečius atvyko žurnalo “Mano ūkis” korespondentas. Gal porą valandų fotografavo – dabar laukiame žurnalo su mūsų nuotraukomis.

- Kodėl Jūs paminėjote, kad kartu su “Skudurinės Onutės” lėlių teatru vyks Grinių šeima?

- Družuose gyvenanti Valė Grinienė daro iš šiaudų sodus ir yra surengusi nemažai jų parodų. Širvintų kultūros centro etninės kultūros specialistė Laimutė Bikulčienė pasiūlė pabandyti pagaminti iš šiaudų ir lėles. Pavyko puikios lėlės. Tas šiaudines lėles ėmėsi atgaivinti menininkės anūkės Gabrielė ir Liveta Grinytės. Tokiam etnografiniam vaidinimui net širmos nereikia. Ant baltai užtiesto staliuko vaidina “šiaudinukės”, kurias savo rankomis čia pat valdo mergaitės… Taigi, dabar Družuose yra jau du lėlių teatrai.

- Jūsų spektakliai skirti tik vaikams?

- Ne tik… Manau, kad jie naudingi ir suaugusiems žiūrovams. Vaikiškuose personažuose jie gali atrasti ir save. Pavyzdžiui, kaip personažas “Smirdėlius” vaiko iš namų svečius, nes jam vietos nebeliko, kaip sraigė įsimyli laumžirgį, kaip paliepė liepia baravykui…

- Iš kur imate savo spektakliams personažus?

Vaidinimą kuriame pagal konkretų rašytojo kūrinį, tačiau jį pritaikome konkretiems vaikams pagal jų sugebėjimus. Ne mes prisitaikome prie rašinio herojų, o herojus deriname pagal save. Sukuriame personažus, kurie atitinka mūsų artistų charakterį. Dažnai idėjų semiamės iš gyvenimo.

- Pagaminti naują lėlę reikia daug fantazijos ir darbo. Gal geriau būtų ją nusipirkti parduotuvėje?

- Dar daugiau rūpesčio būtų rasti tokią, kuri atitiktų spektaklio idėją. Pirktinę lėlę galima naudoti tik tuo atveju, kada ji ir vaidina pirktinę lėlę…

- Ar galima Jūsų aktorius vadinti lėlininkais?

- Manau, kad dar per anksti. Lėlininkai – profesionalūs artistai, baigę tam tikras studijas. Mes esame tik mėgėjai. Žinoma, ir mes stengiamės neapvilti savo žiūrovų.

Remigijus Bonikatas

Sunku būtų suskaičiuoti, kiek pradinukų mokytoja Elena Radžiūnaitė – Andrikonienė palydėjo į vyresnes klases, kelios abiturientų laidos jai, savo pirmajai mokytojai, dovanojo gražiausių gėlių žiedus. Tokių mokinių per 51 pedagoginio darbo metus susidarytų keliolika šimtų. Dirbta įvairiose Lietuvos mokyklose: Kernavėje, Širvintose, Ignalinoje, Rietave, Jurbarke ir daugiau nei tris dešimtmečius Elektrėnuose.

Šiandieną buvusi mokytoja gyvena Širvintose. Apsupta rūpestingų dukterų ir mylinčių anūkų, moteris varto nuotraukų albumus, prisimena prabėgusius metus, sutiktus žmones ir džiaugiasi, kad gyvenimas yra prasmingas, kad geriausia išeitis iš sunkumų – įveikti sunkumus. Birželio pirmąjį savaitgalį garbingą 80 metų jubiliejų švęsianti mokytoja sako:

- Savo gyvenime turėjau labai daug mokinių, kuriuos visus labai mylėjau. Jie taip pat manęs nepamiršta, ieško kontaktų, net į šimtadienius kviečia. Nėra dabar kada važinėti į visus jaunimo sambūrius, juk nugyventa visa epocha – nuo klumpių iki mobiliųjų telefonų.

Mokytojos Elenos Andrikonienės pedagoginio darbo pradžia siekia tolimus 1950 – uosius, kada labai trūko mokytojų, tad didesnė dalis tų metų laidos Širvintų vidurinės mokyklos abiturientų nuėjo dirbti į mokyklas. 1950 metais Širvintų vidurinę mokyklą drauge su ponia Elena baigė Vlada Kazlauskaitė, Marijonas Vilkelis, Romualdas Riauba, Jonas Jakiūnas, Julius Bernotas, Morta Germanavičiūtė – Valickienė, Vytautas Dalinkevičius, Elena Siurevičiūtė – Linkevičienė, Zuzana Ignatavičiūtė, Algis Sabakonis, Elena Gatelytė. Iš 13 tų metų laidos abiturientų gyvi belikę tik keturi.

- Nuostabi mūsų klasė buvo, – šypsosi ponia Elena, – visi labai draugiški, išradingi, iš visų rajono kampelių suėję kaimo vaikai, mokslo ištroškę. Baigę mokslus klasės susitikimus organizuodavom, pasiilgdavome vieni kitų, net šeimas sukūrę į susitikimus iš visos Lietuvos važiuodavom. Nedaug mūsų beliko, tad praėjusiais metais lankėme bendraklasių kapus Kiaukliuose, Zibaluose, Šešuolėliuose, Ukmergėje. Pastovėjom, parymojom, prisiminėm, kas buvo gražu ir gera. Pasaulyje žmogui skirta tiek nedaug. Reikia turėti akis tai pamatyti, širdį – supantį pasaulį pamilti ir rankas – viską apglėbti.

Ponia Elena daug gyvenime matė, daug gerų žmonių sutiko. Geriausi žmonės ir nuostabiausi metai paliko vaikystėje. Elena kilusi iš Užušilių kaimo (Musninkų seniūnija), augusi rūpestingų tėvų – Pranciškos ir Viktoro Radžiūnų – šeimoje. Nuo mažų dienų visus vaikus tėvai pratino prie darbo, lenkė prie mokslo ir maldų.

- Laikai buvo sunkūs, bet tėvai mumis labai rūpinosi ir auklėjo katalikiškai, buvome 7 vaikai, vienas broliukas mažas žuvo, vieni kitus augindavom. Nepaprastai darbšti buvo mama: pati verpė, pati audė. Tėvelis sodindavo vaikus prie maldaknygių ir visi kartu melsdavomės. Pradėjau mokytis dar Smetonos laikais, buvo didelis nepriteklius, klumpėmis apsiavę eidavome į Užušilių mokyklą, bet mokytis labai norėdavome.

Pašnekovė ilgai pasakojo apie mokymąsi Užušiliuose, patirtus vargus ir rūpesčius. Tėveliai labai troško, kad Elena, baigusi pradžios mokyklą, pasektų vyresniosios sesers pėdomis ir būtų siuvėja. Elena prieštaravo: noras mokytis nugalėjo. Tėvai nusileido ir nutarė, kad Elena mokslus tęs Musninkuose. Nuo Užušilių iki Musninkų – apie 10 kilometrų, pasiekti sunkoka. Žiemą gyvendavo pačiuose Musninkuose, o rudenį ir pavasarį mokyklą pasiekdavo labai neįprastu būdu: tėvelis sodindavo ant arklio ir mažoji moksleivė viena dešimtį kilometrų jodavo per laukus į mokyklą. Problema būdavo sugrįžti į namus: tekdavo pasivesti gyvulį prie tvoros, lipti ant virbų ir taip užšokti ant arklio.

Kad ir kokie gyvenimo sunkumai trukdė, ponia Elena žinojo: reikia siekti tikslo – mokslo. Baigusi 6 skyrius Musninkuose, pašnekovė mokslus tęsė Širvintų progimnazijoje. Mokykla buvo Rukšos dvare, vėliau buvo pastatytas naujas 2 aukštų mūrinis pastatas miestelio centre (dabartinė Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazija). Po vidurinės mokyklos iš karto buvo pasiūlyta dirbti Kernavės mokykloje, nes tuomet kūrėsi septynmetės mokyklos, reikėjo mokytojų. Paskui biologijos studijos Vilniaus pedagoginiame institute, pradinio mokymo studijos Šiaulių pedagoginiame institute, šeima ir darbas, darbas… Pasak pašnekovės, beveik visą Lietuvą apvažiavo, nes vyro Napaleono Andrikonio buvo toks darbas, jog reikėdavo kraustytis iš vieno miesto į kitą.

- 2001 metais išėjau į pensiją ir vyriausios sesers paskatinta atvažiavau gyventi iš Elektrėnų į Širvintas, – pasakoja moteris. – Labai traukė savas kraštas. Čia, Širvintose, palaidota mano sesuo, Musninkuose Amžinybėje ilsisi mano tėveliai. Čia gyvena daug mano pažįstamų, bendramokslių, buvusių kaimynų. Suradau kažkokią ramybę, naują brandą. Džiaugiuosi savo dukromis, pasak žemaičių, “mergučiais”. Jos mane palaiko, labai dažnai aplanko, rūpinasi.

Kam gi žmogus turi gyventi, jei ne tam, kad vienas kitam palengvintų gyvenimą? Ponios Elenos dukros – džiaugsmas motinai. Vyriausioji Laima – matematikė, gyvena Anglijoje, vidurinioji Nijolė – inžinierė, įsikūrusi Elektrėnuose, jaunėlė Asta – “Lietuvos ryto” žurnalistė. Visos labai muzikalios, baigusios Muzikos mokyklą, jauniausioji Asta daug metų grojusi Jurgio Gaižausko kapeloje “Galvė”, apvažiavusi visą Europą. Dukterų muzikalumas, matyt, paveldėtas iš mamos.

Ponia Elena pasakojo, jog jaunystėje Užušiliuose visos keturios seserys Radžiūnaitės mėgusios dainuoti, buvusios puikios dainininkės. Kitapus kelio gyvenusios Valerijos Radžiūnaitės – Grigaliūnienės (buvusios ilgametės Zibalų pagrindinės mokyklos direktorės) brolis grodavo, o Elena su seserimis dainuodavo. Linksma būdavę, nors ir sunkiai žmonės gyvenę. Ponia Elena labai džiaugiasi savo broliais, kurie tėviškės nepamiršta, daugelį metų neapleidžia. Brolis Leopoldas yra Vilniaus universiteto chemikų senjorų vadovas, daug keliauja, drauge ir seserį pakviečia. Geru žodžiu pašnekovė minėjo brolį Juozapą iš Užušilių, seserį Vandą Machalskienę iš Vileikiškių. Brolių ir seserų gyvenimai kaip saulės kelias: bet kokiu momentu žinai, jog pagelbės, nors geru žodžiu sušildys.

Paklausta, kuris gyvenimo dešimtmetis buvo sunkiausias, pašnekovė sakė, jog sunkūs buvo karo ir pokario metai, o gyvenimo dešimtmečiai prabėgo taip nejučia, visi buvo prasmingi ir savaip įdomūs. Dukros mylimai mamai 80 – ojo jubiliejaus proga ruošia siurprizą, net fotosesiją Užupio senojoje studijoje organizavo.

- Viskas mano gyvenime buvo gražu, – atsisveikindama sakė jubiliatė, – per 2 amžius gyvenu, gal dar ir 90 – metį švęsiu. Kuo aš blogesnė už savo mamą, juk ji 92 metų sulaukė.

Visiems gyvenime teko patirti akimirkų, kada suvirpa siela: kada matome kerintį saulėlydį, girdime sklandančio paukščio klyksmą, regime susiraukšlėjusias motinos rankas ar jaučiame salsvą pievų kvapą. Prasmingai nugyventi Elenos Andrikonienės aštuoni dešimtmečiai – tai laimingas gyvenimas, tai sielos ir proto ramybė.

Romas Zibalas

Varnalėšų seniūnijos koridoriuose buvo tylu, it saldainių fabrike per stomatologo vizitaciją. Savo kabinetuose užsidarę biurokratai nuo ryto iki vakaro tyliai čiuženo popierėlius ir išsijuosę vaidino, kad be jų viskas sugriūtų lyg kortų namelis. Pamatęs tokį žmonių tarnų nusiteikimą, seniūnijon užklydęs ūkininkas Vincokas net pasitrynė akis:

- Negi ieškoma, ką atleisti iš darbo? – aiktelėjo.

Ūkininką nugirdo pro šalį pėdinęs seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Telesforas Budulis.

- Iš kur tokios tikslios žinios? – pasiteiravo Vincoko. – Pataikėte, kaip pirštu į akį. Popiet seniūnijoje vyks pasitarimas dėl biudžeto apkarpymo. Svarstysime, kaip sutaupyti.

Vincokas pasitaisė ant peties gulintį trispalvės kotą ir primerkė akį:

- O jūs panaikinkite Žemės ūkio skyrių, kadangi Lietuvoje verstis žemės ūkiu yra nuostolinga.

Budulis šyptelėjo:

- Tamsta nematai toliau savo nosies. Vadovaujantis tavo logika taip pat reikėtų panaikinti ir Finansų bei biudžeto skyrių, kadangi be finansų ir su skylėtu biudžetu jis – nereikalingas. Jeigu būtų paprasta nutarti, seniai krizė būtų įveikta.

Vincokas persidėjo trispalvės kotą ant kito peties:

- O minčių dėl to taupymo turite?

- Kokių ten minčių? – Budulis nudelbė akis, bet tuoj pat susigriebė: – O kokia dėl to paties nuomonė? Negi tikrai patartum naikinti Žemės ūkio skyrių?

Vincokas gūžtelėjo pečiais ir trispalvės kotą įrėmė į grindis:

- Pamenu, dar kolchozų laikais svarbiausi žmonės valdžioje buvo pirmininkas, buhalteris, agronomas ir zootechnikas, o partinis sekretorius buvo kaip šuniui penkta koja. Sakau, jei laikai pasikeitė, tai pagaliau atlikite to partinio organo kastraciją.

Budulis nustebęs pažvelgė į Vincoką:

- Apie kokį organą ir jo likvidavimą kalbi?

- Kalbu apie tą patį. Jei seniūniją lyg koks pirmininkas valdo administratorius ir specialistai, tai, mielas ponuli, pasakyk man: kam nepriklausomoje Lietuvoje reikalingi “politrukai”? Išmeskite į istorijos šiukšlyną seniūno, seniūno pavaduotojo ir seniūno patarėjo etatus, ir vos per vieną kadenciją Varnalėšų seniūnija sutaupys daugiau kaip milijoną. Ar ne per didelė prabanga už tokius pinigus išlaikyti, švelniai tariant, tris organinių trąšų gamintojus? Mėšlas nūnai nepaklausus, o kitko jie, deja, nesugeba…

-gb-

Per tris dienas Širvintų rajono policijos komisariate išblaivėjo trys asmenys: du jų – širvintiškiai T. G. ir A. V. – gegužės 25-ąją neblaivūs triukšmavo Širvintų ligoninės Vidaus ligų skyriuje, o kitą dieną Gelvonų seniūnijos gyventojas P. A. – namuose.

Viešosios policijos patruliai išaiškino 4 Kelių eismo taisyklių pažeidėjus, tarp jų – 2 neblaivius vairuotojus: gegužės 25-ąją, 21.50 val., Širvintų miesto Plento gatvėje automobilį neblaivus vairavo širvintiškis K. P., o gegužės 27-ąją Širvintų mieste automobilį BMW neblaivus ir neturėdamas teisės vairavo rajono gyventojas J. G.

Policijai pranešta apie dvi vagystes. Pirmadienį užregistruotas Vilniaus gyv. R. G. skundas dėl Gelvonų seniūnijoje apvogtos sodybos, o trečiadienį – K. K. skundas, kad tądien iš ganyklos pavogta dviejų mėnesių telyčaitė.

Apie dar vieną įvykį pranešė Policijos departamentas: gegužės 26-ąją, 1.21 val., iš Skėterių kaimo į Širvintų ligoninę dėl paviršutinės durtinės žaizdos pilve pristatytas ir paguldytas 1983 metais gimęs S. R. Nukentėjusysis rašyti pareiškimą ir paaiškinti įvykio aplinkybes atsisakė.

“Širvintų krašto” žiniomis, sužeistasis yra ne mūsų rajono gyventojas, dėl sužalojimo pretenzijų niekam nereiškia. Spėjama, kad sužalojimas – neblaivių asmenų santykių aiškinimosi padarinys.

“Širvintų krašto” informacija

Išdykaujantis mažametis vos nesupleškino namo

Gegužės 19-26 dienos

Širvintų PGT informavo, kad per savaitę mūsų rajono ugniagesiai gelbėtojai buvo kviečiami 8 kartus, 4 jų – gesinti gaisrų.

Intensyviausia praėjusios savaitės diena buvo gegužės 21-oji. Tądien pranešta apie du gaisrus.

Apie vieną jų informuota kelios minutės po 14 valandos: Paspėrių kaime išdegė apie 4 ha pernykštės žolės nežinomo savininko teritorijoje. Užgesinus sužinota, kad Šešuolėlių I kaime dega … medis. Ugniagesiai užgesino ir šį gaisrą.

Tą pačią dieną, 12.08 val., gelbėtojai buvo kviečiami į Širvintų miesto Sodų gatvę – iš 27-ojo namo šulinio jie ištraukė negyvą katiną ir, panaudoję hidroelevatorių, išsiurbė vandenį.

Apie 3 arus pernykštės žolės gegužės 24-osios pavakarę išdegė Pigašių kaime. Apskritai šįmet rajono atvirosiose teritorijose jau kilo 107 gaisrai. Nors pastaruoju metu, sužaliavus pievoms, tokių gaisrų labai sumažėjo, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu jų užregistruota net keturis kartus daugiau. Net 97 kartus degė pievos, 5 – miško paklotė.

Didele nelaime vos nesibaigė vaikų išdykavimas su ugnimi gegužės 26-osios popietę. 15.32 val. ugniagesiams buvo pranešta, kad Širvintų miesto Vilniaus gatvės 123-iojo namo viduje matyti liepsnos. Į gaisravietę išskubėjo du gaisrų gesinimo automobiliai, tačiau ugniagesių pastangų neprireikė: degančią sofą užgesino patys gyventojai.

Paaiškėjo, kad gaisrą sukėlė namo gyventojos Valės Dubietienės mažametis sūnus, už sofos užmetęs padegtą popieriaus lapą. Tuo metu kambaryje nieko daugiau nebuvo.

Kai kurie kaimynai piktinosi, jų žodžiais, šiame name dažnai girtaujančiais ir vaikais nesirūpinančiais suaugusiaisiais. Tai, kad kol kas apdegė tik sofa, jų nuomone, – laimingas atsitiktinumas. Jei suaugusieji ir toliau neatsakingai žvelgs į vaikų žaidimus, jų neprižiūrės, didelės nelaimės, kuri gali nusinešti žmonių gyvybes, ilgai laukti nereikės. Tai, kad mažamečio rankose atsidūrė degtukai, – dėsningas suaugusiųjų abejingumo rezultatas.

Dar tą pačią dieną vienas kaimynų kreipėsi į policiją. Jis skundėsi, kad Valės Dubietienės namuose nuolat girtaujama, triukšmaujama, kad dėl tokio elgesio kyla pavojus aplinkinių turtui, drumsčiama viešoji rimtis.

Nepilnamečių reikalų inspektorė Erika Sirnickaitė “Širvintų kraštui” sakė, kad policiją buvo pasiekusios nuogirdos apie nederamą elgesį Valės Dubietienės šeimoje, tačiau dėl to į pareigūnus oficialiai kreiptasi nebuvo. Nepaisant to, policija ir Vaikų teisių apsaugos tarnyba yra tikrinusi šią šeimą, bet pažeidimų nenustatė. Jei kaimynai mato, kad yra negerai, nereikėtų tylėti. Pareigūnai paragino kaimynus netoleruoti netvarkos ir apie pažeidimus ateityje nedelsiant informuoti policiją.

Gintaras Bielskis