Į “Širvintų kraštą” kreipėsi skaitytojai, kad bent sugėdytume kaip reikiant savo darbo nepadarantį atliekų tvarkymo operatorių UAB “Ecoservice”. Reikalo esmė tokia. Vilniaus gatvės 43-iojo namo kieme prie konteinerių jau trečia savaitė riogso baldų nuolaužų krūva, priešais Mindaugo gavės 9-ąjį namą – baldai. Atliekas iš konteinerių išveža, o šios lieka. Žmonės atseit kreipėsi į Komunalinio ūkio įmonę, bet ten buvo pasakyta, kad atliekas mieste tvarkyti – ne jų reikalas, kad tuo reikalu reikėtų kreiptis į atliekų tvarkymo operatorių UAB “Ecoservice”. Gyventojai teigia, kad buvo nuėję ir ten, kur direktorius A. Murnikovas esą pasakęs, kad stambiagabaritės atliekos iš Širvintų miesto išvežamos du kartus per metus: prieš Kalėdas ir Velykas. Taigi žmonės atseit turi laukti Kalėdų, o iki jų tos baldų nuolaužos tegul riogso: esą gyventojams tokia tvarka buvo paviešinta, todėl nereikėjo šių atliekų nelaiku išmesti į gatvę.

Iš tikrųjų, apie stambiagabaričių atliekų išvežimo tvarką UAB “Ecoservice” spaudoje rašė. Balandį savaitei buvo pastatyti specialūs konteineriai joms sukrauti. Bet kur tokias atliekas žmonėms dėti dabar? Juk perkami nauji baldai, daromi remontai, kaip sakoma – gyvenimas verda. Nuo seno visi yra pripratinti, kad komunalininkai vos ne kasdien visa tai iš kiemų, nuo šaligatvių sukraudavo į traktoriaus priekabą ir išveždavo. Ar Savivaldybės administracija, prieš pasirašydama sutartį su naujuoju operatoriumi, apie tai neturėjo pagalvoti? Tokių atliekų juk nereikėtų vežti kažkur toli ir mokėti kažkuriam sąvartynui vadinamąjį vartų mokestį, nes kiekvienos Savivaldybės teritorijoje jau seniai turėjo būti įkurti stambiagabaričių komunalinių atliekų sąvartynai. Gaila, bet Širvintų rajono savivaldybės vadovams jokie įstatymai, nutarimai – nė motais. Jokia konstruktyvi kritika jų neveikia. Svarstymai, kad gyventojams stambiagabarites atliekas šiuo metu reikėtų galbūt vežti į Vilniaus savivaldybės tam skirtą sąvartyną ir už tai sumokėti 70 litų (be PVM) už kubinį metrą, yra absurdiški. Niekas taip nedarys, blogiausiu atveju išveš į mišką.

Praėjusių metų rudenį visi Lietuvos vietiniai sąvartynai turėjo būti likviduoti, o visos buitinės atliekos pradėtos vežti į apskričių sąvartynus (Širvintų rajono – į Kazokiškių sąvartyną). Šį kategorišką reikalavimą žinojo ne tik Savivaldybės administracija, bet ir konkurse dalyvavusi UAB “Ecoservice”. Tvirtinant komunalinių atliekų išvežimo įkainius rajono taryboje taip pat nuolat apie tai buvo kalbama. UAB “Ecoservice” nė karto dėl to neprieštaravo. Deja, viskas vyko kita linkme. Širvintų rajono Šniponių sąvartynas lig šiol nėra uždarytas, į jį “Ecoservice” tebeveža atliekas. Nuo 2009-ųjų sausio iš rajono vadovų įvairios šalies institucijos kategoriškai reikalavo laikytis įstatymų ir nebeeksploatuoti Šniponių sąvartyno. Kaip žirniais į sieną. Pasirodo, Lietuvoje galima į įstatymus nekreipti dėmesio, ir niekas už tai nebaudžia. Dabar tikinama, kad Šniponių sąvartynas pagaliau bus uždarytas liepos 16 dieną (kažin?), todėl esą UAB “Ecoservice” turės pradėti atliekas vežti į Kazokiškes ir reikės mokėti vadinamąjį vartų mokestį už šiukšlių priėmimą.

Bet juk UAB “Ecoservice” jau daugiau kaip pusę metų ima iš žmonių mokestį, kurį rajono administracijos specialistai suskaičiavo dar prieš skelbdami operatoriaus konkursą. Buvo teigiama, kad šių pinigų užteks sumokėti ir Kazokiškių sąvartynui už šiukšlių priėmimą (vartų mokestį). UAB “Ecoservice” su tokiais įkainiais sutiko ir konkurse nugalėjo. 2008 metų rugpjūčio 18 dieną pasirašytoje sutartyje (3 punktas) aiškiai parašyta, kad visas atliekas, įskaitant ir pavojingas, biologiškai skaidžias, statybos ir griovimo, naudotų padangų, plastiko, kartono atliekas, paslaugos teikėjas privalo išvežti iš Širvintų rajono gyventojų, sodų ir garažų bendrijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų į Vilniaus apskrities regioninį komunalinių atliekų sąvartyną. Visą pusmetį UAB “Ecoservice” atliekas vežė vos kelis kilometrus, tad turėjo gauti iš to didžiulį pelną, nes nereikėjo mokėti jokio “vartų mokesčio”, deginti brangaus kuro. Tiesa, dalį surinktų iš gyventojų pinigų atliekų tvarkymo operatorius mokėjo Širvintų komunalinio ūkio įmonei už sąvartyno priežiūrą. Pasak direktoriaus A. Murnikovo, tai buvo dideli pinigai. Bet leiskite tada pasamprotauti, kodėl mūsų Komunalinio ūkio įmonė, gaudama “didelius” pinigus už sąvartyno priežiūrą (beje, Šniponių sąvartynas buvo prižiūrimas prastai, visą pavasarį per kilometrą nuo jo vėjas nuolat nešiojo polietileną ir popierius, o jų niekas nerinko), visą laiką dejuoja, kad neturi apyvartinių lėšų, kad įmonė išgyvena giliausią finansinę krizę.

Gegužės mėnesį UAB “Ecoservice” gyventojams pateikė akibrokštą. Ji paprašė rajono tarybos padidinti atliekų tvarkymo tarifus, nes, atseit, padidėjo sąvartyno “vartų mokestis”. Apie kokį “vartų mokesčio” pabrangimą kalbama, jei Kazokiškių sąvartyno paslauga iki šiol atliekų tvarkytojas nesinaudoja. Lyg konkursą laimėjęs atliekų tvarkymo operatorius nuo pat pradžių nebūtų žinojęs, kad atliekas reikės vežti į Kazokiškes, lyg nebūtų sutikęs su tokiu tarifu, koks buvo patvirtintas rajono taryboje praėjusių metų trečią ketvirtį. Keista, kad tiek rajono Savivaldybės vadovų, tiek tarybos narių tokia trumpa atmintis, ir juos taip lengvai galima apgauti bei savo pelną dar labiau padidinti. Kažin kodėl rajono meras ragino tarybos narius kuo skubiau balsuoti? Gal kad niekas nepradėtų gilintis?

Žodžiu, Savivaldybėje daroma viskas, kad UAB “Ecoservice” gautų kuo daugiau pinigų. Savivaldybės administracijos pavedimu mokesčiai renkami ne už faktiškai gyvenančių žmonių skaičių, o ir už tuos, kurie Širvintų rajone yra įregistruoti, bet gyvena Vilniuje, kituose miestuose, net Anglijoje, Airijoje ar Amerikoje; tas pats gyventojas turi mokėti už savo paties atliekas kelis kartus – išneštas iš buto, iš garažo, iš kolektyvinio sodo namelio; nustatytos nerealios minimalios atliekų normos…

Beje, galima manyti, kad atliekų tvarkymo tarifo padidinimui buvo ruošiamasi nuo pat pradžių, dar prieš pasirašant sutartį. Gal ne be pagrindo į sutartį tarp “Ecoservice” ir Savivaldybės administracijos įrašytas 22 punktas, kad pirmasis tarifo indeksavimas numatomas po 2009 metų balandžio 1 dienos? Kuo Savivaldybei pasirodė tokia svarbi ši data? Gyventojams tad belieka dėkoti Savivaldybei, kad ji tarifą pabrangino tik dabar, t. y. “padovanojo” pigesnį mokestį gyventojams visą balandį ir gegužę. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

O Savivaldybės darbuotojai seka pasakas, kad jie atstovauja žmonėms.

Steponas Liktoravičius

Monografijos “Gelvonai” skyriuje apie tremtinius yra įrašas: “Leonas Markevičius, gim. 1922, valstietis, suimtas 1944 07 21, kalintas “Smerš” lauko kalėjime, vėliau Kaune, Vilniuje. Karo tribunolo nuteistas mirti ir sušaudytas 1945 03 02. Žmona Vlada Markevičienė, gim. 1920, valstietė, suimta 1946 03 09. Ypatingojo pasitarimo nuteista penkeriems metams tremties…” Nors Vladislava kitais metais švęs jubiliejų – jai sueis 90 metų, tačiau moteris puikiai prisimena tremties metus, labai rišliai ir įdomiai pasakoja. Savo prisiminimais apie tremties metus ji sutiko pasidalyti su “Širvintų krašto” skaitytojais.

Paklausta už ką sušaudė vyrą, o ją ištrėmė, moteris atsako, jog tada buvo tokie laikai. Vyrą sušaudė todėl, kad jis karo metais į namus parsinešė klebono įduotą palaikyti šautuvą ir karišką kepurę. Vladislavą suėmė namuose bekuliančią rugius. Atėjo lietuviškai kalbantys žmonės ir pasakė: “Esate sulaikyta!” Iš pradžių moteris net nesuprato žodžio “sulaikyta” prasmės. Suimtąją nuvedė į Gelvonų kalėjimą, ten prižiūrėtojas Kupčiūnas klausinėjo, kur yra Tatarėlis ir Pociūnas. Pociūnas buvo kaimynas. Tačiau ir dabar moteris nežino, ar tikrai buvo šie vyrai partizanai ar ne. Ir kas galėjo tada įvardyti žmogų? Tada daug vyrų bijojo eiti į Raudonąją Armiją ir slėpėsi. Dvi savaites kalinę laikė kalėjime, mušė, tačiau nieko nepešė. Daužė smarkiai – net ausų būgnelis trūko, viena laimė, kad toks mušimas proto neatėmė. Moteris buvo taip sudaužyta, kad grįžus namo sūnus jos nepažino… 

“Po kiek laiko kaimynas Albertas Užkurnys perspėjo, kad eičiau iš namų, nes išveš į Sibirą. Labai bijojau. Taip bijojau, kad net plaukai nuo menkiausio krebždesio stojosi piestu. O kai nušovė Užkurnį, tai dar baisiau pasidarė”, – pasakoja Vladislava. Ir teisybė – buvo bijota ne be reikalo. Vieną naktį apsupo namą ir areštavo kaip kokį didžiausią banditą. Visus reikalus tvarkė tie patys lietuviai. “Nėra piktesnio žmogaus už lietuvį. Iš namų pasiėmiau antklodę, pagalvę, paklodes, tačiau toks Radzevičius atėmė, paliko tik maišelį džiūvėsių ir aliejaus butelį”, – prisimindama tuos laikus, sunkiai atsidūsta Vladislava. Iš pradžių Vladislavą Markevičienę nuvežė į Ukmergę, o vėliau, pasak jos, į patį pragarą – Lukiškių kalėjimą. Kalėjime nei dieną, nei naktį miegoti neduodavo amžinas triukšmas… Karceryje nebuvo nei lovos, nei suolo, tačiau prižiūrėtojas, pažiūrėjęs pro langelį vis vien liepdavo garsiai pasakyti, kiek lovų yra. Versdavo meluoti. Moteris priduria, kad turbūt ir dabar tas melo šleifas nuo sovietinių laikų tempiasi – ir dabar valdžios vyrai meluoja ir apgaudinėja paprastą žmogelį, siekdami vieno – prisikimšti sau pinigines…

Į tremties vietą vežė visą mėnesį. Važiavo prikimštame žmonių gyvuliniame vagone. Viduryje stovėjo “paraša”, į kurią galėdavai atlikti visus gamtinus reikalus. Viduje labai trūko gryno oro. Retkarčiais traukiniui sustojus, trumpam išleisdavo laukan. Tik saulės šviesoje pasimatydavo geltoni ir išvargę tremtinių veidai. Pasibaigus traukinio bėgiams, moterį toliau vežė arkliu, vedė pėsčiomis. Galutinė tremties vieta – Jalutorovsko rajonas, Tiumenės sritis. Į nuošalų Sibiro kaimą buvo žadėta atvežti tris lietuvių šeimas, o atvežė tik vieną žmogų – Vladislavą Markevičienę. Susirinko žmonės kaip cirke į nematytą žvėrį pasižiūrėti, tačiau Vladislava ten gyvenusius žmones prisimena tik gerais žodžiais. Tremtinės niekas neniekino, atvirkščiai – padėdavo išgyventi. “Užeik, pavalgysi”, – pravėrusi trobos duris kviesdavo kokia nors senučiukė, nors pati tik keletą bulvių ir rūgusio pieno teturėdavo. Galima sakyti, kad dėl tremties vietos jai pasisekė, nes girdėjo, kad daug lietuvių vežė mirti toliau į šiaurę, prie jūros. Markevičienės tremties vietoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, buvo įsteigti kolūkiai. Tik atvykus, pirmininkas jai išrašė truputį duonos, pieno ir kopūstų, o kitą rytą – jau liepė dirbti. Rusiškai lietuvė nemokėjo nė žodžio, tačiau po mėnesio jau galėjo susikalbėti.

Moteris prisimena dideles fermas, kuriose kolūkiečiai augino karves. Pirmas įspūdis buvo nekoks. Vladislava pasakojo, kad pirmą kartą vos tik jai pravėrus fermos duris, pasigirdo triukšmas ir vienas po kito: “Blia… blia…blia…” Kontoroje paaiškino, kad čia viskas normalu, pas juos taip keikiasi. Ir labai stebėjosi kai sužinojo, jog Lietuvoje žmonės nesikeikia. Iš pradžių moteris ganė veršiukus, vėliau karves. Darbas gal ir nesunkus, tačiau vasarą tose vietose labai daug mašalų. Vaikščioti laukuose buvo įmanoma tik galvą paslėpus po tinkleliu bei standžiai ties riešais susiveržus rankoves. Tų gyvių būdavo milijonai, jų tiek prilįsdavo į veršiukų ausis, akis, kad kai kurie net nudvėsdavo. Vietiniai gyventojai, kad apsigintų nuo mašalų, visą vasarą degindavo karvių mėšlą. Taigi, visą vasarą gyvenvietėje tvyrojo nekokie kvapai. Dar vėliau darbas palengvėjo – leido ganyti žąsis. Kartą teko pulką veislinių žąsų net 80 kilometrų į kitą fermą pėsčiomis varyti…

Miškuose ir pievose augo labai daug gėlių. Jos buvo labai gražios, tačiau keista – visai nekvepėdavo. Net taip skaniai Lietuvoje kvepiantys ievų žiedai ten buvo bekvapiai. Tose vietose kelių jokių nebuvo. Žmonės važinėdavo laukais: kur važiuoji, ten ir kelias… Nukūlus javus, grūdus tiesiog supildavo ant aukštesnio kalniuko, o po kurio laiko mašinomis išveždavo. Rusai nevogdavo. Tačiau tose vietose gyveno daug čigonų bei kirgizų, kurie vogdavo ir aveles, ir grūdus. Vogdavo tonomis, tačiau jų kažkodėl niekas nebausdavo. Vladislava buvo susidraugavusi su viena kirgizų šeima. Jie svečius labai gerbė, tačiau visai nevalgė kiaulienos ir gėrė kumelių pieną – kumysą. Būdavo, nuostabu anksti ryte išvysti per naktį išdygusį kirgizų namelį – jurtą. Pasak Vladislavos, kartą kirgizai sužinojo, kad jos mėgstamiausias valgis – kiauliena, ir jų draugystė baigėsi. Kartais tekdavo malkas iš taigos su pakinkytu vežime jaučiu vežti. Jautis eidavo iš lėto, su juo sugaišdavai visą dieną, tačiau tiksliai žinojo kelią namo. Teko ir avis ganyti. Laukai dideli, lygūs, kur ne kur kyšojo kupstai. Kartą naujoji piemenė atsisėdo ant vieno kupsto ir įsitaisė megzti. Staiga stipriau sujudėjus, prasiverė žemė, ir Vladislava įkrito į duobę, o ten – numirėlis sėdi. Sėdi abu – ir numirėlis, ir Vladislava. Tik vėliau paaiškėjo, kad avys buvo užklydusios į žydų kapines…

Dažnai trūkdavo duonos, daržovių. Moters organizmas nusilpo. Iškrito dantys. Gydytis pateko pas gydytoją lietuvę, kuri suprato Vladislavos tėvynės ir artimųjų ilgesį. Ji patarė nusipirkti siūlų bei kabliuką ir pradėti nerti. Nerti ir skaičiuoti “akis”, – atseit, toks darbas labai ramina nervus. Markevičienė paklausė šio patarimo. Ganė avis, ganė žąsis ir vis nėrė.

Žemė ten labai derlinga. Moteris pasisodino tris kibirus bulvių, o rudenį prisikasė šimtą kibirų… Kiekvienai kaimo moteriai reikėdavo nušienauti 40 arų pievos. Vyrų nebuvo. Tiesa, vienas buvo, tačiau ir tas beveik šimtą metų turėjo… Tas senis kaldavo dalgius. Jis turbūt iš akcento suprato, jog Vladislava nevietinė, tik niekaip nesuprato, iš kokios šalies. Jis žinojo, kad, yra tokios tautybės moterys kaip “polka”, latyška”, tačiau “litovka”? Pasirodo, kad žodis “litovka” turėjo ir kitą prasmę, reiškė – “dalgis”.

Moteris papasakojo, kaip kartą “iš š…” pagamino skanų maistą. Vieną dieną Vladislava pastebėjo moterį, kraunančią laužą. Laužo kraštuose moteris įkalė medinius kuolus, o dar vieną nusmailino. Elena, toks buvo moters vardas, paaiškino, kad ruošiasi durti kiaulę. Ir iš tikrųjų – šalia lakstė katino dydžio paršelis. Jį sugavo, nudūrė, surišo kojas, persmeigė iešmu, užkūrė laužą ir pakabino. Žinoma, labiausiai nusvilo nugara ir šonai, o pilvas liko baltas. Tas vietas, kur nenusvilo, – išpjaustė ir atidavė šunims, kurių ten pulkai lakstė. Paprašius, kad atiduotų žarnas, Elena linktelėjo galva: “Imk, š… negaila…”. Vladislava, nuėjusi prie tvenkinio, žarnas švariai išplovė, pritarkavo bulvių ir iškepė lietuviškų vėdarų. Iš pradžių Elena jų ragavo nenoriai ir atsargiai, tačiau vėliau kirto su apetitu ir vis stebėjosi, kaip iš š… galima tokį skanų maistą pagaminti.

Duonos beveik visada trūkdavo, todėl kepdavo krekenas. Jos sukietėdavo ir atrodydavo, jog valgai duoną. Bulves vietiniai žmonės virdavo su lupenomis, tik per šventes nuskusdavo. Senesnės moterys labai mėgdavo nerti “kalnieriukus”, o jaunesnės – šokti. Tenykštės žiemos būdavo labai šaltos. Vieną žiemą Markevičienė buvo nušalusi kelius ir mėnesį pragulėjo ligoninėje.

Grįžus iš tremties, Lietuvoje niekas jos su pyragais nelaukė. Troba buvo apleista, o ir dažnas badydavo pirštu: “Išvežta buvai!” Norėjosi šaukti: “Taip! Tačiau už ką?” Visą gyvenimą Vladislava Markevičienė gyveno Pypliuose. Būtų gyvenusi ir iki šios dienos, jeigu ne gaisras. Prieš keletą metų nuo žaibo užsidegė ir visai sudegė jos gimtoji troba. Sudegė daugybė staklėmis išaustų paklodžių, skarų, takelių, užtiesalų – tikrų meno kūrinių. Gaila, tačiau moteris nenusimena ir sako, kad žmogui gyvenime reikia patirti visko, ir priduria, kad jeigu jau liepsnose nežuvo, tai dabar tikrai gyvens iki šimto metų.

Remigijus Bonikatas

Burtų būdu buvo suburtos septynios mokinių komandos, kurias sudarė įvairių amžiaus grupių atstovai. Pirmoji ir svarbiausioji kiekvienos komandos užduotis buvo susikurti savo komandos pavadinimą, emblemą ir trumpą prisistatymą. Po prisistatymo, už kurį kiekviena komanda gavo po dešimt pirmųjų taškų, Žydrųjų Balionėlių, Pagrandukų, Ežiukų, Geltonųjų, Vaikystės Žiedų, Patriotų ir Kiaušingalvių komandos pradėjo mokytojų jiems sukurtų užduočių atlikimo maratoną. Visos komandos turėjo įveikti septynias stoteles. Kiekvienoje jų laukė mokytojas, paruošęs užduotį iš savo dėstomo dalyko.  

Istorijos mokytoja Regina Čepienė mokiniams pateikė dvi užduotis: atpažinti istorines asmenybes ir iš atskirų gabalėlių sudėlioti M. K. Čiurlionio paveikslą. Lietuvių kalbos mokytoja Rita Karbočiuvienė primygtinai visiems patarė prisiminti nosinių raidžių rašymo žodžių šaknyse taisykles ir išspręsti kryžiažodį, o tai sukėlė nemenką galvos skausmą ne tik šeštokui, bet ir dažnam dešimtokui. Dešimtokams tai buvo puiki treniruotė prieš pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą. Biologijos mokytoja Zofija Jadzevičienė į jos stotelę užsukusioms komandoms ant stalo pabėrė visą šūsnį įvairių augalų, kuriuos reikėjo atpažinti ir įvardyti. Mokiniai augalus čiupinėjo, uostė, kramtė… dažnai kartojo, kad “kažkur girdėtas”. Bet pasibaigus dešimties minučių laiko limitui komandos pasitraukdavo ant stalo palikdamos vis dar mįslingų augalų. Kalbų kabinete mokytojos Dalia Jutelienė ir Rima Stefanovičienė mokiniams paruošė kryžiažodžių, kurie tikrino, ar daug jie moka rusiškų ir angliškų žodžių, ar moka vokiškai bent sakinį suregzti. Mokiniai, norėdami save pagirti už gerai atliktą darbą pagyrimus patys turėjo susirasti ir iš anglų kalbos išsiversti galvosūkyje išbraukdami nereikalingas raides. Matematikos mokytoja Rima Šukštienė stengėsi pakirbinti pačius tolimiausius mokinių prisiminimus iš pradinių klasių ir siūlė prisiminti skaičių daugybą ir dalybą… be skaičiuotuvų! Deja, tik labai nedažnas galėjo įveikti tokį sudėtingą išbandymą. Todėl dešimties minučių sustojimas muzikos kabinete buvo tikra atgaiva, nes tikriausiai neįmanoma rasti Lietuvoje žmogaus, kuris nežinotų žymiausio lietuvių dailininko ir kompozitoriaus – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio. Šią užduotį dalyviams parengė muzikos mokytoja Gailutė Kontautienė, o ją pristatė ir jos atlikimą vertino mokytoja Audronė Pilipavičienė. Paskutinėje, informacinių technologijų, stotelėje mokytojas Aleksandras Martyncevas mokiniams paruošė klausimus, į kuriuos jie galėjo atsakyti tik kantriai panaršę visažiniame internete.

Po sunkaus ir sekinančio užduočių stotelių maratono mokiniai sugužėjo į mokyklos kiemą. Gavę po maišelį spalvotų kreidelių jie galėjo atskleisti savo meninius sugebėjimus piešdami ant kiemo trinkelių. Taką savo piešiniais tądien jau buvo išmarginę pradinukai. Jaunųjų dailininkų neatbaidė smulkus lietutis, todėl mokyklos kiemas greitai pražydo margomis gėlėmis ir medžiais, tarp jų bėgiojo įvairūs gyvūnėliai, skraidė spalvoti drugeliai, jiems visiems vienu metu švietė rožinė saulė, mėlynas mėnulis ir oranžinės žvaigždės… Kiekviename tokiame pasakiškame pasaulėlyje galima buvo sutikti kažkur žingsniuojančius rankomis susikibusius mamą, tėtį ir jų vaiką arba sustojusį paplepėti nedidelį bičiulių būrelį, žaidžiančius laimingus vaikus.

Kol mokiniai kūrė, mokytojai sunkiai dirbo, nes reikėjo suskaičiuoti kiekvienos komandos surinktus taškus ir taip išrinkti nugalėtojus. Ilgai mokytojai tarėsi, ginčijosi, skaičiavo ir dar kartą perskaičiavo, kol pagaliau apsisprendė ir visus sukvietė į mokyklą apdovanojimui. Susirinkusieji pirmiausia klausėsi smagių dainų, kurias atliko muzikos mokytojos Gailutės Kontautienės vadovaujamas mergaičių choras. Daugybės pagyrimų sulaukė dešimtokės Jolanta Katauskytė ir Sigutė Šturaitė, kurios savo iniciatyva subūrė šokėjas, parinko muziką ir sukūrė choreografiją dviems savo atliktiems šokiams. Pasigrožėjus puikia programa buvo paskelbti nugalėtojai. Pirmoji vieta teko Žydriesiems Balionėliams, nedaug nuo jų atsiliko Vaikystės Žiedai, o tretieji liko Geltonieji, kitos komandos gavo paguodos prizų. Nors ir apdovanoti, mokiniai vis dėlto liūdėjo, kad tokia šauni šventė jau baigėsi, o antradienį žingsniuodami į mokyklą savo piešinių jau neberado – juos numindė mokyklon skubančių draugų kojos ir nuplovė visur švarą mėgstantis lietus…

Ramunė Pivoraitė

Nerijaus Kvainicko žodžiais, jau kuris laikas jis uždarbiavęs rajono mero broliui Algirdui Pakalniui priklausančioje sodyboje, kuri yra Pakalniškių kaime, šalia plento į Kernavę. Nerijus pas Pakalnius dirbdavo įvairius darbus, dažniausiai – statybų. Vyro žodžiais, į Pakalniškius jis važiuodavęs kasdien kaip į darbovietę, už darbadienius jam mokėdavę sutartą pinigų sumą, esą paprastai – 50 litų per dieną. Iš pradžių jį vežiodavę, pastarąjį mėnesį kasdien važiuodavęs autobusu. Sako, per mėnesį uždirbdavęs apie tūkstantį litų.

Kai vyras birželio 3-iąją atvyko į Pakalniškius, pastebėjo iš kiemo vedančias traktoriaus ir keturračio motociklo vėžes. Iš pradžių pamanęs, kad Pakalniai šią techniką išsivežė į Širvintas. Koks buvęs jo nustebimas sužinojus, kad traktorius ir motociklas dingę iš neužrakinto garažo. Dėl šios vagystės mero brolis patyrė 18 tūkst. litų nuostolių.

- Į sodybą atvažiavęs Kęstas (rajono meras, – red. past.) pasakė, kad vagystė – mano darbas, – sako Nerijus Kvainickas. – Pamaniau, kad jis juokauja. Po kiek laiko Kęstas ėmė svarstyti, kad techniką galbūt galėjęs pavogti ir Žydrūnas K. Kai pamačiau jį atvažiavusį pas mane, supratau, kad ne šiaip sau – galbūt tai susiję su ana vagyste?..

Kabaldos gyventojas neapsiriko. Pamatę, kad Nerijus su jais nenori kalbėti apie vagystę Pakalniškiuose, atvykėliai jį jėga įsodino į BMW markės automobilį ir išsivežė. Pamatęs, kad judama keliu Alionių link, suprato, kad nevažiuojama nei į Širvintų kaimą, nei į Pakalniškius.

Paskui policija nustatys, kad tą vakarą Nerijus K. buvo nuvežtas į mišką netoli Ramaškonių kaimo. Automobilis pasukęs į mišką ir sustojęs beveik už 200 metrų nuo pagrindinio kelio. Išsitempę Nerijų iš automobilio, širvintiškiai jį daužė pagaliu ir vertė prisipažinti dėl vagystės. Bent taip “Širvintų kraštui” ir policijai teigia nukentėjusysis.

- Žydrūnas išsilaužė lazdą ir ėmė mušti mane per kojas ir kelius, daužė per šonus. Kai viena lazda sulūžo, jis išsilaužė kitą ir toliau mušė. Mušė abu. Spardė. Kitą dieną policija miške surado tas lazdas ir pasiėmė. Nors ir labai skaudėjo, nenorėjau prisiimti to, ko nesu padaręs, – pasakojo Kabaldos kaimo gyventojas.

Nukentėjusiojo žodžiais, smurtautojai grasino jį surišti ir lietui lyjant palikti miške, bet neturėję virvės. Paskui, esą neišgavę prisipažinimo, parvežė atgal į Kabaldą ir prigrasė kitą dieną būti darbe. “Duodam parą laiko prisipažinti,” – mestelėjo nuvažiuodami.

Tą vėlų vakarą Nerijui Kvainickui miške buvo sumuštas veidas, jis patyrė daugybę kitų kūno sumušimų. Pasijutus blogai, kitą dieną teko kviestis greitąją pagalbą. Medikai Širvintose nustatė, kad vyrui lūžęs šonkaulis. Dar kitą dieną dėl aną vakarą patirtos žandikaulio traumos jis kreipėsi ir į Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikas. Apie sumušimą informavo policiją, parašė skundą.

Nerijus Kvainickas sako, kad savo skriaudikams nedovanos ir jiems sieks teismo. Pakalniams jis pretenzijų neturįs, nors esą apie šių kažkokius bendrus reikalus su smurtautojais Širvintose šnekama puse lūpų. Į klausimą, kas gi sieja merą ir jo artimuosius su policijai gerai žinomu chuliganu, kuris Pakalnių turtu rūpinasi lyg savu ir net imasi “savarankiško tyrimo” šio nusikaltimo aplinkybėms išaiškinti, kabaldiškis užsiminė girdėjęs, kad abu smurtautojai yra vieno iš Pakalnių pažįstami, atrodo, anksčiau dar ir dirbę pas juos.

Mūsų žiniomis, bent kol kas policija šio smurto atvejo su Pakalniais nesieja ir nemano, kad “tyrimas” galėjo būti užsakytas. Spėjama, kad Pakalnių dėl vagystės įtariami Žydrūnas K. bei Arūnas D. bandė išsiaiškinti tikruosius vagystės kaltininkus ir taip atsikratyti įtarimų šešėlio. Vieno nepaneigsi – bebandydami persistengė…

Gintaras Bielskis

Išvydęs Varnalėšų bažnytkaimo šventėje nutriušusia sermėga vilkintį ir vyžomis avintį Vincoką su trispalve ant peties, seniūnas Kastytis nedelsdamas ištiesė ūkininkui ranką. Pamatę tai, vietos žiniasklaidos paparaciai prie akių pakėlė fotoaparatus, o šiaip žioplinėtojai į porelę nusitaikė ir mobiliaisiais telefonais.

- Šaunuolis, Vincokai, – nusišypsojo seniūnas, pozuodamas objektyvams. – Paties pavyzdys puikiai įrodo, kad gražiai iniciatyvai biudžeto lėšų nereikia.

Vincokas kaltai nudelbė akis ir padvejojęs paspaudė seniūnui penkis. Vėl žybtelėjo fotoaparatų ir mobiliųjų telefonų blykstės.

- Tai jūs, seniūne, palaikote Vincoko iniciatyvą? – spragtelėjęs aparatu prie seniūno prišoko “Varnalėšų krašto” korespondentas Stepulis.

- Laikas suprasti, kad aš visada palaikau paprastus žmones, – Stepuliui iškošė seniūnas ir, iš kišenės išsitraukęs nosinę, nusišluostė ką tik Vincoko paspaustą delną. – Deja, jūsų purvasklaida to nepastebi. Nepamiršk: aš pats atsistočiau šalia Vincoko ir pasirašyčiau po kiekvienu jo žodžiu, jei tik nebūčiau užsiėmęs.

- Tai gal ir vėliavą kartu galite palaikyti? – pasiūlė Stepulis. – Būtų graži nuotrauka virš jūsų žodžių. Žmonės matytų: išvien – seniūnijos vadas ir paprastas mužikėlis.

Seniūnas atsigrežė į seniūnijos patarėją jaunimo reikalams Telesforą Budulį ir sušnypštė:

- Kad man per minutę iš po žemių iškastum vėliavą.

- Kam tie požemiai, – nusijuokė Budulis. – Ant kiekvieno kampo kabo vėliavėlės, juk ryt – rinkimai į Europos Parlamentą.

Kai seniūno rankose atsirado geltonomis žvaigždutėmis išmarginta mėlyno audeklo skepeta, šis vėl atsigrežė į objektyvus. Savo trispalvę aukščiau pakėlė ir Budulis.

- Tiesa, ponuli, apie kokią gražią iniciatyvą man ką tik kalbėjai? – šypsodamasis paparaciams sušnibždėjo Vincokas.

- Apie šią gyvosios etnografijos pamoką, kurią surengei šventės svečiams, – pašnibždomis atsakė seniūnas ir uždėjo ranką Vincokui ant peties. – Manau, kad ir Varnalėšose turime ką parodyti. Geromis iniciatyvomis reikia didžiuotis. Nors apsivilkome kostiumus, pasirišome kaklaraiščius, apsiavėme “štibletus”, širdyje visi likome vyžočių ir sermėgių ainiais. Nereikia to išsižadėti.

Vincokas suglumęs pasikasė pakaušį.

- Bet aš jokių etnografijos pamokų nerengiu, – po minutės paaiškino seniūnui. – Aš…

- Gerai, jau pakaks! – seniūnas visiems leido suprasti, kad fotosesijai skirtas laikas baigėsi, o tada atsisuko į Vincoką: – O tai dėl ko čia taip “apsirėdęs” trispalve mosuoji?

- Aš protestuoju prieš jus, nuskurdinusius Varnalėšų seniūniją.

Seniūnas išsprogino akis:

- Kodėl manai, kad mes jus nuskurdinome?

- O tai ką dar galima pamanyti, kai mums labdarą dalija geradariai iš Afrikos? – šyptelėjo Vincokas…

-gb-

Per šias dienas išblaivėti į Komisariatą buvo pristatyti tik 2 asmenys: rajono gyventojas V. G. antradienį neblaivus triukšmavo Kernavės seniūnijos patalpose, o širvintiškis V. S. trečiadienį neblaivus gulėjo mieste, Pakrantės gatvėje.

Viešosios policijos patruliai išaiškino 9 Kelių eismo taisyklių pažeidėjus, tarp jų – vieną neblaivų vairuotoją: birželio 11-ąją, 0.20 val., Širvintų miesto Plento gatvėje mopedą neblaivus vairavo nepilnametis Alionių seniūnijos gyventojas D. A.

Patruliams teko vykti ir į eismo įvykių vietas. O jų per šias dienas buvo keli.

Birželio 8-osios vėlų vakarą policijai pranešta, kad netoli magistralės viaduko, kelyje Širvintos-Dūkštos, susidūrė trys automobiliai, yra sužeistųjų. Plačiau apie tai – atskira mūsų publikacija.

Du eismo įvykiai užregistruoti antradienį.

Tądien, 18.10 val., Širvintų mieste, Vilniaus ir Totorių gatvių sankryžoje susidūrė Ukmergės gyv. G. Č. vairuojamas automobilis “Seat Cordoba Vario” ir Širvintų gyv. V. Š. vairuojamas automobilis “Mazda 626″. Eismo įvykio metu žmonės nenukentėjo, apgadinti abu automobiliai. Įvykis tiriamas.

22.30 val. policijai pranešta, kad kelio Širvintos-Rimučiai-Kernavė-Dūkštos 20-ajame kilometre širvintiškio A. K. vairuojamas automobilis “Mitsubishi Galant” susidūrė su stirna, staiga išbėgusia į kelio važiuojamąją dalį. Eismo įvykio metu žmonės nenukentėjo, apgadintas automobilis.

Birželio 8 dieną policija pradėjo ikiteisminius tyrimus dėl dingusio D. P. mobiliojo telefono, taip pat dėl dingusių rajono gyv. V. P. pinigų.

Kitą dieną policija gavo rajono gyv. A. J. skundą dėl vartytuvo ratų vagystės. Mūsų žiniomis, ši vagystė įvykdyta Zibaluose. Vartytuvo pasigedęs savininkas netrukus jį pastebėjo paliktą be ratų.

“Širvintų krašto” informacija

PASTABA: Informaciją apie asmenis ir įvykius Širvintų rajono policijos komisariatas pateikė vadovaudamasis asmens duomenų ir ikiteisminio tyrimo informacijos paskelbimo reikalavimais.