Pirmadienį Širvintų rajono apylinkės teismo teisėja I. Serafin pradėjo iš esmės nagrinėti rajono mero patarėjos Jadvygos Barbaravičienės bei kitų jos brolių ir seserų ieškinį dėl 70 arų sklypo ir sodo namelio Grigaliūnų kaime dovanojimo sutarties (2007-10-30) pripažinimo negaliojančia.

Ieškinio esmė labai paprasta: amžiną atilsį Vaclovas Saveikis, gulėdamas Širvintų ligoninėje, tą dieną pasirašė dokumentus, pagal kuriuos 70 arų žemės, 4,2 ha savo sklype ir joje stovintį 26,3 kv.m sodo namelį padovanojo sūnui Broniui Saveikiui. Kiti šviesios atminties Vaclovo vaikai (tarp jų ir rajono mero patarėja Jadvyga Barbaravičienė) aiškina, kad tuo metu tėvas jau buvo psichinis ligonis, todėl dovanojimo sutartis neatspindi jo tikrosios valios.

Tikriausiai ne žiniasklaidos atstovų reikalas aiškintis, kas teisus, o kas – nevisiškai. Tai nustatys ekspertai, galutinį sprendimą priims teismas. Kadangi vienas ieškovų – viešas asmuo, manau, tikslinga pasamprotauti apie kitką, būtent apie artimųjų santykius, pagarbą gyviesiems ir mirusiesiems.

O buvo taip. Pasikvietė brolis Bronius 2007-ųjų metų spalio 30-ąją į Ligoninę pas sergantį tėvą notarę G. Zinkevičienę, kuri padėjusi ranką ant Konstitucijos ir pasirašiusi priesaikos sakyti teisybę tekstą, teismui aiškino, kad tokia iš tikrųjų buvusi tėvo valia, kad V. Saveikis tą dieną buvo visiškai sąmoningas, ją pažino, kalbėjo apie tokio sprendimo motyvus, paaiškino, kodėl tą namelį dovanoja vienam Broniui. Notarei nekilo jokių abejonių dėl tėvo apsisprendimo, todėl nekvietė į palatą jokių liudytojų. Bronius Saveikis pasodino senuką lovoje, notarė padavė jam rašiklį, Vaclovas pasirašė vienoje, kitoje vietoje. Kodėl 30 metų notare dirbanti G. Zinkevičienė turėtų sakyti neteisybę, juk kalbama ne apie milijonus vertą palikimą, o tik apie menką vertę turinčio sodo namelio dovanojimą?

Liudytoja gydytoja Danutė Burneikienė teismui aiškino, kad Vaclovą Saveikį labai gerai prisimena. Jis buvo gydomas labai gerais vaistais nuo Parkinsono ligos, buvo sąmoningas, vis kalbėdavo, kad jo dukra Jadvyga dirba aukštose pareigose – mero patarėja. Taigi, senukas, negalėdamas vaikščioti dėl kraujotakos ligų ir klubo sąnario lūžio, buvo aiškaus proto, didžiavosi savo vaikais, ypač Jadvyga.

Nieko tokio, kas tikrai patvirtintų Vaclovą Saveikį buvus psichiškai nesveiku žmogumi, negalėjo pasakyti nei šeimos gydytoja Jolanta Karalienė, nei ligonį konsultavusi gydytoja Nijolė Dimšienė (priešingai, jį įvardijo labai kultūringu žmogumi), nei vidaus ligų gydytoja Jūratė Šiukštienė. Kas be ko, tuo metu tai buvo sunkus ligonis, kai kada nekalbėdavo, kai kada būdavo susierzinęs… Bet ar moralu, užuot nuėjus prie kapelio ir uždegus žvakutę, sukalbėjus “amžiną atilsį” už jo vėlę, dėl mažyčio sodo namelio tampytis po teismus su tikru broliu, samdyti brangiai kainuojančius ekspertus (ekspertizės kainuos per 2300 litų) vien tam, kad jie nustatytų, jog tėvas buvo psichinis ligonis, neveiksnus? Ypač, kai visi ieškovai – garbingi žmonės, verslininkai, o Jadvyga Barbaravičienė – mero patarėja, rajono tarybos narė. Betrūksta tik to, kad ekspertai nuspręstų velionį ekshumuoti, tirtų smegenis ir panašiai. Tokių drastiškų priemonių žmonės nesiima dėl milijonų vertų palikimų. Baigiu gyvenimą nugyventi, bet negirdėjau, kad taip kas elgtųsi dėl tokio “turto” atokiame rajono kampe.

Pagaliau, ar yra dėl ko visam gyvenimui susipykti su broliu? Tegul jis ir visiškai neteisus būtų, tegul pasirodytų esąs didžiausias gobšuolis (bet juk jis savas žmogus), tegul ir notarės darbe būtų įžvelgta kokių nors techninių juridinių nesklandumų…

Per teismo posėdžio pertrauką vienas iš brolių pasakė: “Mūsų tėvas, tikriausiai, grabe apsivertė.” Auksiniai žodžiai. Tai kam jį verčiate, vaikai? Ar po tokių “teisybės” ieškojimų galės mero patarėja Jadvyga Barbaravičienė drąsiai žmonėms į akis žiūrėti ir kalbėti jiems apie tvarkingą gyvenimą, moralę, gražius santykius su artimaisiais, giminėmis ir kaimynais?..

Steponas Liktoravičius

Praėjusio amžiaus pabaigoje koplytėlė Širvintų ligoninėje buvo įkurta tuometinio Širvintų parapijos klebono Juozo Dabravolsko iniciatyva. Koplytėlė buvo gražiai suremontuota, joje kiekvieną ketvirtadienį būdavo aukojamos Šv. Mišios. Tačiau susirinkdavo nedaug tikinčiųjų, nes koplytėlė buvo netinkamoje vietoje, tunelyje, jungiančiame Polikliniką su Ligonine. Dėl šios priežasties koplytėlės Ligoninėje prieš maždaug penkerius metus buvo atsisakyta.

Pasikeitus parapijos klebonams vėl buvo sugrįžta prie minties Ligoninėje įkurti koplytėlę. 2007-ųjų metų lapkričio 17 dieną “Širvintų krašto” laikraštyje rajono mero patarėja Jadvyga Barbaravičienė rašė: “Daug dirbama, kad būtų įrengta koplytėlė Širvintų ligoninės patalpose. Organizuoti visus darbus meras pavedė Alionių seniūnui Sigitui Bankauskui, nemažai prisideda Širvintų seniūnė Laimutė Griškienė. Meras džiaugiasi, kad širvintiškiai, verslininkai labai noriai prisideda prie bendro projekto…”

Darbai tuo metu vyko sklandžiai, ir koplytėlės patalpas buvo numatyta baigti remontuoti iki Kalėdų. Gaila, bet rajono valdžia tuo metu pradėjo rūpintis ne pradėtais darbais, bet politinėmis intrigomis. Visi darbai, tarp jų ir Ligoninės koplytėlės remontas sustojo. Nepaisant visų trukdymų, mero įpareigotas Alionių seniūnas Sigitas Bankauskas nenuleido rankų, savarankiškai ieškojo rėmėjų, rūpinosi statybomis. Pagaliau 2009-ųjų balandžio 21 dieną Ligoninės koplytėlė, joje kabantis Kryžius, altorius, kabantys Kristaus kančios paveikslai buvo pašventinti, koplytėlėje buvo aukojamos pirmosios Šv. Mišios.

Šventinimo iškilmės

Koplytėlę šventino ir pirmąsias Šv. Mišias aukojo Jo Ekscelencija Kaišiadorių Vyskupas Juozas Matulaitis, koncelebravo Kurijos kancleris bažn. t. lic. kun. Antanas Gediminas Tamošiūnas, Širvintų dekanas kun. Leonas Klimas, parapijos vikaras kun. Egidijus Kazlauskas. Mišiose giedojo Širvintų bažnyčios jaunimo grupė, vadovaujama tikybos mokytojos Nomedos Drazdienės.

Vyskupijos kurijos kancleris kun. A. G. Tamošiūnas padėkojo visiems rėmėjams ir savo darbu prisidėjusiems prie Ligoninės koplytėlės rengimo darbų: S. Bankauskui, L. Griškienei, J. Kalinauskui, V. Kalinauskaitei, V. Vyšniauskui, UAB “Langarda”, UAB “Trys valetai”, UAB “Vaidas ir co”, UAB “Šimista”, Priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, Savivaldybei ir jos Priešgaisrinei tarnybai, Širvintų ligoninės kolektyvui. Atseit, pigiau darbus darė ir statybininkai.

Jo Ekscelencija Vyskupas padovanojo Švč. Mergelės Marijos statulą, kuri buvo pastatyta koplytėlės nišoje ir gražiai apšviesta. Bažnyčios ir rajono vadovai apsikeitė dovanomis. Ligoninės vyriausioji gydytoja Dalia Aleknienė pakvietė visus, dalyvavusius Šv. Mišių aukoje, puodelio arbatos.

Steponas Liktoravičius

Atrodytų, nieko čia keisto, nes dėl krizės trūksta lėšų ir negali būti jokios kalbos apie pastatų, tarp jų ir buvusio Kino teatro, rekonstrukcijas. Tačiau visoje šioje istorijoje yra labai svarbus faktas. Pasirodo, kovo 3 dieną rajono tarybai buvo pateiktas svarstyti klausimas dėl Širvintų rajono Švietimo centro dalyvavimo projekte, kurio vertė beveik 250 tūkst. litų. Deja, tarybos narys Vytas Šimonėlis posėdžio metu pareiškė, kad šio klausimo svarstymą reikėtų atidėti. Tai ir buvo padaryta.

Tokia tarybos nario pozicija ekonominės krizės metu, kai į rajoną ateina didžiulės investicijos, mažų mažiausiai nesuprantama. Keisčiausia, kad administracijos direktorė Elena Davidavičienė ne tik pritare Vytui Šimonėliui, bet ir beveik žodis žodin atkartojo jo argumentus. Neva šio klausimo svarstymą reikėjo atidėti, nes projektas neturi vizijos, be to, planuojama rekonstruoti tik vieną apleisto pastato dalį.

Tačiau ar ne geriau sutvarkyti bent jau vieną dalį, užuot palikus taip, kaip yra dabar? Ypač, kai rekonstrukcijos darbai būtų daromi už valstybės pinigus, o ne iš mūsų rajono biudžeto.

Į klausimą, koks šio projekto likimas, administracijos direktorė atsakė, kad minėtas projektas bus dar kartą teikiamas tarybai. Tačiau Elena Davidavičienė negalėjo patikinti, ar tuo atveju, jei kitą kartą taryba ir pritars šiam projektui, Švietimo centras spės laiku pateikti paraiškas? Tik belieka spėlioti, kodėl naujoji administracijos direktorė ir tarybos narys atsisako ant “auksinės lėkštutės” padėtų 250 tūkst. litų? Nesinori tikėti, kad jie gali turėti asmeninių planų dėl buvusio Kino teatro pastato ir, užuot sutvarkę patalpas Švietimo centrui, jas ketintų panaudoti saviems tikslams, rekonstruodami už mūsų rajono mokesčių mokėtojų pinigus?..

Toks Vyto Šimonėlio ir Elenos Davidavičienės žengimas koja kojon gal ir pasirodytų keistas, jeigu tarybos narys prieš porą savaičių nebūtų pasakęs, kad imsis atsakomybės už savo kandidatę į administracijos direktores… Vadinasi, ir atsakyti už prarastas investicijas turėtų abu?..

Ivona Komarovska

Varnalėšų seniūnas Kastytis nustebo prie kabineto durų pamatęs būrelį seniūnijos kultūros darbuotojų.

- Jei dėl atlyginimų didinimo, tai manęs nėra, – bandė pajuokauti seniūnas ir užtrenkti duris, tačiau tarp jų ir staktos atsirado aukštakulnis kultūros barų aktyvistės Klementinos batelis.

- Mes – su reikalais, – nuolankiai sukuždėjo Klementina, o kiti kultūos darbuotojai nusiėmė kepures.

- Aš irgi su reikalais, – nepatenkintas pastebėjo Kastytis. – Vis dar dirbu, nors kitų bendražygių jau ir kvapas išsisklaidė. Klydo, kas sakė, jog žuvis pūva nuo galvos. Matote, ji vis dar sveika.

Bet Klementina su kolegomis nesiruošė trauktis. Liūdnai atsidusęs, seniūnas atlapojo duris ir visus pakvietė į vidų. Kultūros darbuotojai tyliai susėdo kamputyje ir nuolankiai stebėjo, kaip seniūnijos galva gilinasi į paduotą atvirutę.

- Norite pasakyti, kad rytoj – jūsų profesinė šventė? – perskaitęs pakėlė galvą.

- Taip, – atsistojo Klementina. – Balandžio 15-oji – Kultūros diena. Kviečiame jus į iškilmingą koncertą.

Seniūnas įdūrė akis į stalinį kalendorių.

- Hmmm, tikrai – rytoj. Ką gi, sveikinu, – ištiesė per stalą ranką ir atsiprašė: – Dovanokite, ryt tikrai negalėsiu ateiti į jūsų koncertą. Svarbūs reikalai. Naują koaliciją sulipdyti – tai ne partiją pakeisti. O jei vietoje savęs atsiųsčiau Fredį. Nesupyktumėt?

- Taigi jo nebėra, – aiktelėjo Klementina. – Patys išspyrėte.

- Ak, tiesa, visai susisuko galva… Naujoji administratorė irgi rytoj posėdžiaus… Gal jos pavaduotojas tiktų? Jam vis tiek nebūtina su mumis posėdžiauti.

- Seniūne, jis gi…

- Taip, taip, jam tikrai iki jūsų, kaip… – nerasdamas tinkamų žodžių numojo ranka. – Gal apsieitumėt be valdžios atstovo?

Klementina patempė lūpą, o jos blakstienose sublizgo ašaros.

- Mes tiek repetavome, susirinks daug žmonių. Ką jie pamanys apie seniūną? Kaip gi taip…

- O jeigu mes tą jūsų šventę imtume ir perkeltume į priekį? – staiga pasiūlė seniūnas ir ėmė sklaidyti kalendorių. – Hmm, poryt irgi negaliu. Gal penktadienį? Ot, velnias, išvažiuoju į sostinę. Gal kitą savaitę? Sakykime, keliam tą renginį į balandžio 21-ąją. Kaip tik po savaitės. Tinka?

Kultūros darbuotojai ėmė kuždėtis. Klementina paaiškino:

- Jie klausia, ar žmonės mus teisingai supras? Juk balandžio 21-oji – “didžiojo vado” Lenino gimtadienio išvakarės. Sakys, švenčiame nepatriotines šventes.

- O ką? Aš irgi, galima sakyti, esu didysis Varnalėšų vadas, tad manau, kad ši diena labai tinkama. Ir pasakyčiau, kad labai įdomi diena mums išpuola – tarp Adolfo Hitlerio ir Vladimiro Lenino gimtadienių. Šunys loja, o karavanas eina tolyn. Tegul visai Lietuvai Kultūros diena bus balandžio 15-oji, o Varnalėšoms ji nuo šiol – balandžio 21-oji. Šiaip ar taip – mes daug ką darome kitaip, nei visa šalis, būkime nuoseklus ir dabar. Ar neprieštaraujate?

Kultūros darbuotojai papurtė galvas.

- Vadinasi, sutarėm. Taip ir užsirašau kalendoriuje: “Balandžio 21-oji – Varnalėšų kultūros dienos koncertas…”

-gb-

Teisme, kur buvo nagrinėjama administracinė byla Vincui Naujokui dėl jo kliudymo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnams atlikti jiems pavestas pareigas arba jų teisėtų reikalavimų nevykdymą, šis ūkininkas negailėjo karčių žodžių, neslėpė savo nuoskaudų. Atvykęs į teismą, ūkininkas taip ir nepateikė nei asmens tapatybės kortelės, nei paso – “kažkur užsimetė”. Vietoje to ant teisėjos Danguolės Šuminaitės stalo atgulė Vincui išduotas senas bedarbio pažymėjimas. Aukštąjį išsilavinimą turintis vyras, anuomet dirbęs finansininku Vilniuje, pasiklydo biurokratinių reikalavimų džiunglėse ir pilkoje kasdienybėje, kuri dabar atrodo tokia nepanaši į tuos laikus, kai jis tikėjo šviesia Lietuvos ūkininkų ateitimi.

Šis neblėstantis tikėjimas bent kartą per mėnesį pociūniškį su trispalve rankose atveda į Širvintas, taigi miesto gyventojai prie jo įprato lygiai taip pat, kaip prie Širvintos skulptūros ar Autobusų stoties.

Nenuorama ir teisybės ieškotojas Vincas ir dabar norėtų, kad gyvenimas tekėtų pagal taisykles, kurios artimos jam. Jo manymu, teismui būtina žinoti, kokia yra nesąmonė, kai savaitiniams paršeliams reikalaujama į ausis segti už jas sunkesnius ženklus. Arba kodėl veterinarijos gydytojai negali įsteigti Greitosios veterinarijos pagalbos, kuri atskubėtų ir gūdžiausią naktį. Galų gale, kaimui duokite veterinarą, o ne inspektorių, įsitikinęs Pociūnų kaimo ūkininkas. Jis teigė vasario 23-iąją apie tai ir dar daug ką važiavęs pasikalbėti pas Žemės ūkio ministrą Kazimierą Starkevičių. Šis jį priėmė su gausia saviškių valdininkų svita, pasisodino, išklausė, tačiau jau greitai Vincas suprato, kad niekas taip ir nesikeis, o jo ūkį aplankys dar vienas tikrintojų desantas.

Tačiau kovo 5-ąją Pociūnuose apsilankiusios Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnės nesutinka, kad jų vizitas buvo susijęs su Vinco audiencija pas Žemės ūkio ministrą. Gavusios pavedimą iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, specialistės dėl savo vizito Vincą įspėjo dar prieš gerą savaitę. Apsilankiusios kovo 5-ąją, jos Vincą užtiko mėžiant mėšlą, bet tai nebuvusi kliūtis patikrinimui. Ūkininkas manė kitaip, teigė svečių savo ūkyje nelaukęs ir prašė moterų, kad jos atvažiuotų kitą kartą.

Vincas Naujokas neneigia, kad tąkart specialistėms neaprodė savo ūkio, laikomų gyvulių, pašarų saugyklų, kad šios galėtų įvertinti situaciją, gyvulių gerovę. Apie ją ūkininkas turi savo supratimą, kuris gerokai prasilenkia su tais įsitikinimais, kurių laikosi veterinarės. Tačiau pociūniškis kategoriškai atmeta kaltinimus, kad jis užsipuolė ir išplūdo Širvintų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiąją veterinarijos gydytoją-inspektorę Audronę Buožytę. “Aš tik uždraudžiau jai fotografuoti mane. Buvau nepasiruošęs, nepasipuošęs. Ji nufotografuoja ir įdeda mano nuotraukas į internetą, o paskui dėl to iš mano vaikų šaiposi jų bendraamžiai,” – aiškina Vincas ir priduria, kad ši specialistė jam seniai jaučia asmeninę “nemeilę”.

Audronė Buožytė mano, kad jos atžvilgiu ūkininkas visada nusiteikęs agresyviai. Ji nesutinka dėl kalbų apie išankstinį nusistatymą prieš Vincą, nors su juo reikalų turi beveik penkerius metus. Ir visus tuos metus jo ūkyje nuolat fiksuojami pažeidimai. Tąkart jo nefotografavo, tiesiog rankoje laikė fotoaparatą, kuris būtinas, kai tikrinant randama pažeidimų. Matyt, Vincas ją laiko visų savo bėdų priežastimi, nes tąkart vydamas iš kiemo pridūrė, jog per ją neva susigadino savo gyvenimą, neišeina iš teismų.

Kai ūkininkas neleido apžiūrėti jo gyvulių ir pastatų, buvo surašytas administracinės teisės protokolas. Kodeksas už neįleidimą ar kitokį kliudymą Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnams tikrinti pagal jų kompetenciją įmones, įstaigas, organizacijas ir kitus ūkio subjektus, nepateikimą jiems dokumentų arba dokumentų nuslėpimą, klaidingų žinių suteikimą, taip pat Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą numato baudą piliečiams nuo 100 iki 500 litų.

Teisme, žinoma, išsiskyrė specialisčių ir ūkininko supratimas, kas yra tikrinimas, kaip jis atliekamas. Ilgai pasakojęs apie sunkumus, su kuriais susiduria, apie paramos skirstymo peripetijas ir popierizmą, kuris užgula ūkininkaujančių pečius, apie tai, kad pirmųjų paršelių savo ūkyje sulaukė tik po ketverių metų, kad valdininkams vertėtų atsidurti jo kailyje, nenuorama Vincas netikėtai prisipažino, kad, matyt, pats save įvaręs į tą aklavietę. Aklavietę, iš kurios jis neišeina jau ne vienerius metus.

Įvertinusi bylos esmę, Danguolė Šuminaitė Pociūnų kaimo ūkininkui skyrė 250 Lt administracinę baudą.

Tačiau tą antradienį Vincas Naujokas su teismu dar neatsisveikino. Ten pat buvo nagrinėjama ir jam iškelta civilinė byla dėl skolos akcinei bendrovei TEO LT priteisimo.

Gintaras Bielskis