Noriu būti meru
Feljetonas
Iš prigimties esu tinginys. Gerai prisimenu, kaip mane, dvejų metų, bet jau gal dvidešimt kilogramų sveriantį vaikį, mama žiemą ant rankų išnešė į kiemą. Buvo gili žiema, daug sniego… Aplink zujo mažesni ir didesni vaikai. Čiuožinėjo nuo kalniuko – kas rogutėmis, kas geldomis, ant faneros lakštų, o daugiausia – vadinamaisiais “trandalietais” (žemaičiai taip vadina iš vamzdžio sulankstytą čiuožimui skirtą prietaisą). Pasodino mane aptulotą į sniegą ir nuėjo, liepė su vaikais žaisti. Po valandos atėjusi pasižiūrėti, ką jos storulis daro, rado jį giliausiame “šulinyje”. Sėdėjau, kol sniegas po užpakaliu ištirpo. Vos gaisrininkai iš sniego šulinio mane ištraukė. Taip ir augau, kaip Vytauto Petkevičiaus Sieksnis Sprindžio vaikas. Ir visada mąsčiau, ką čia tokio prasimanius, kad Lietuva mylėtų, geriausiais gėrimais girdytų, keptus karvelius į burną dėtų (geriau sukramtytus, nes pietaujant, žinokite, labai atsibosta žandikaulius judinti). Nepasakyčiau, kad gyvenime nepasisekė. Rimtai dirbti taip ir neteko nė vienos dienos. Pasivažinėji, paspekuliuoji, vakarais pabaliavoji. Mergikių visada aplink pilna…
Bet žmogui vis negana. Kas turi tūkstantį, stengiasi turėti dar antrą. Kas turi milijoną, daro viską, kad turėtų kitą. Milijardieriams negana milijardų, viską daro, kad turėtų dešimteriopai. Taip ir aš. Pratinginiavęs dieną, atsisėdu vakare prie televizoriaus, įsijungiu “Play boy” kanalą ir visos mintys sukasi (ne apie tai), kaip kitą dieną dar produktyviau patinginiavus, dar šauniau laiką praleidus, krizę ištvėrus.
Pirštai spaudo kompiuterio mygtukus, vaizduoklyje keičiasi įvairios lentelės, tekstai, nuotraukos, vaizdeliai… Tingiu skaityti, tingiu žiūrėti, tingiu girdėti… Duokite, žmonės, darbo, kurio laukiu nesulaukiu visą gyvenimą!
Skaityti daugiau »






















