Petras Baguška pasidžiaugė, kad pamažu atsinaujina teisingumą įtvirtinančios šalies įstaigos, tarp kurių teismams tenka vienas svarbiausių vaidmenų. 1000 kvadratinių metrų patalpų – tai šiuolaikiškos sąlygos ne tik darbuotoajms, bet ir Teismo klientams. Svarbu, kad pastatas įrengtas pagal dabartinius reikalavimus, atitinka proceso dalyvių poreikius, užtikrina jų slaptumą, jei to pageidauja procesas.

Širvintų rajono apylinkės teismo pirmininkė Danguolė Šuminaitė prisiminė visus, kurie pridėjo ranką, kad šiandien Teismo darbuotojai galėtų atverti naujojo pastato duris. Tai ir buvęs rajono meras Vytas Šimonėlis, kuriam vadovaujant buvo skirtas šis žemės sklypas prestižinėje miesto vietoje, į kurią galando dantį ne vienas rajono verslininkas, tai ir Seimo narys Jonas Pinskus, ėmęsis iniciatyvos išreikalauti visus pinigus, numatytus statybai. Ne visi ir žino, kad jau statant pastatą buvo “nurėžtas” ketvirtis milijono ir statybininkams neliko nieko kito, kaip nutolti nuo pirminio projekto. Seimo narys į rajoną pakvietė teisingumo ministrą ir įtikino, kad šios lėšos rajonui labai svarbios. Kaip per pristatymą pažymėjo Jonas Pinskus, šis naujasis pastatas yra pirmoji visuomeninės paskirties pastato statyba Širvintose po Nepriklausomybės atkūrimo – širvintiškiai labai pakiliai žvelgė į statybų kraną, mūsų mieste neregėtą jau daugelį metų. Galbūt tai bus pirmoji kregždutė, pirmasis stipresnis impulsas, priversiantis atsinaujinti Širvintas.

Širvintų teismo darbuotojus sveikino ir atminimo dovanų įteikė kolegos iš Vilniaus, Trakų, Ukmergės, su teisėjais pasidžiaugė ir kiti Širvintų teisininkai, kuriems Teismas – viena pagrindinių darbo vietų. Į pristatymą atvyko ir buvusi Širvintų rajono apylinkės teismo teisėja Rima Žiautienė, dabar vadovaujanti Molėtų rajono apylinkės teismui. Ji sakė, kad iš Širvintų išsivežė pačius gražiausius prisiminimus apie vieningą, draugišką kolektyvą.

Pašventinus patalpas, susirinkusieji apžiūrėjo naujajį pastatą, užsuko ten, kur gali vaikščioti tik Teismo darbuotojai ir proceso dalyviai. Net kai kurie Teismo darbuotojai dar nebuvo lankęsi rūsyje, kur įrengtos patalpos teisiamiesiems. Galop visų laukė furšetas. Šampano salvės galutinai paskelbė apie naujojo Teismo pastato eros pradžią.

Gintaras Bielskis

Abiturientus sveikino ir sėkmės linkėjo gimnazijos direktorė Janina Martinaitienė, Lietuvos Respublikos Seimo narys Jonas Pinskus, rajono vadovai. Auklėtojų vardu kalbėjusi mokytoja Audronė Buzienė ugdytiniams linkėjo nepalikti savo svajonių, nepamiršti draugų ir mokyklos. Fortepijonu grojo Ilona Jadzevičiūtė ir Ugnius Pauliukonis – Meno mokyklos auklėtiniai.

Gimnazijos direktorės pavaduotoja Laimutė Kalesnykaitė skaitė direktorės įsakymą dėl brandos atestatų įteikimo ir abiturientai po vieną buvo kviečiami į sceną, jiems brandos dokumentus įteikė gimnazijos direktorė Janina Martinaitienė. Brandos atestatus su pagyrimu gavo 8 moksleiviai. Tai Andrius Rokas, Darius Blusevičius, Gailė Paukštaitė, Aina Gasiūnaitė, Rolandas Tumėnas, Aigustė Bartašiūtė, Justina Kapeckaitė ir Ingrida Bareikaitė. Kelios dešimtys abiturientų buvo apdovanoti gimnazijos direktorės padėkomis už pilietišką požiūrį į mokymąsi, reiklumą ir sugebėjimą siekti tikslo, už sportinius pasiekimus, už gimnazijos vardo garsinimą rajone, regione ir Vilniaus apskrityje. Seimo narys Jonas Pinskus įteikė LR Seimo padėką Ainai Gasiūnaitei už vienintelį gimnazijoje gautą matematikos 100 – uką. Rajono meras Kęstutis Pakalnis ir vicemeras Alfredas Astikas apdovanojo atminimo dovanomis mokinius, gavusius atestatus su pagyrimu. Buvo pagerbtos klasių auklėtojos: Vilma Kalesnykaitė, Rasa Baranauskienė, Rima Matukienė, Audronė Buzienė, Jūratė Aniukštienė, Irena Vasiliauskienė.

Abiturientai parengė gražią meninę kompoziciją, dėkojo tėvams, mokytojams, įteikė trečiokams gimnazistams simbolinį gimnazijos raktą, albumą ir ugnį. Tėvų vardu kalbėjusieji Rita Kamarauskienė ir Valentinas Žiūra linkėjo abiturientams susirasti savo kelią, o mokytojams – mylėti vaikus ir save, muzikinį sveikinimą paruošęs Arvydas Golcas sulaukė audringų plojimų už dainą “Paukščiai”.

Iškilmingos ceremonijos pabaigoje buvo sudainuota gimnazijos daina. Tėveliai, giminės, artimieji puolė sveikinti 60-osios laidos abiturientus. Gėlių jūroje skendėjo Kultūros centro salė, koridorius, kiemas. Vakare gimnazijos aktų salėje vyko šventinis pokylis, paryčiu abiturientai ėjo pasitikti saulės. Lai jų gyvenimas būna prasmingas ir įdomus, o ištikimiausi palydovai – šviesa, gerumas ir sėkmė.

Romas Zibalas

Čia Lietuva, čia dažnai lietūs lyja. Po gausių liūčių Širvintų gatvėse telkšančios balos piktina tiek vairuotojus, tiek pėsčiuosius. Lietaus kanalizacijos grotelės nespėja “praryti” didžiulio kiekio vandens, kurio šią vasarą širvintiškiams tikrai netrūksta. Bet tai laikinas nesusipratimas, ne stichinė nelaimė ir niekas į tai per daug dėmesio nekreipia.

Didžiuliu nepatogumu praeiviams tapo nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens amžinai telkšanti bala Vilniaus gatvėje ties įvažiavimu į Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijos kiemą, šalia buitinės technikos parduotuvės “Viktorija”. Vanduo čia keičia savo kiekį, sudėtį, spalvą ir išdžiūsta tik karštą vasaros dieną. Jis čia renkasi, matyt, dėl to, jog gatvės grindinys yra aukščiau už įvažiavimą į gimnaziją, o esantis kanalizacijos šulinys – tolėliau nuo telkšančio vandens telkinio. 

Tai yra centrinis įvažiavimas į gimnaziją, kuriuo kasdien suka kelios dešimtys mašinų, praeina keli šimtai mokinių, kurioje dažnai lankosi delegacijos iš šalies ar užsienio ugdymo institucijų. Labai nepatogu praeiviams, nenorintiems sušlapti batų, kai tenka sukti keliolikos metrų lanką į gimnazijos kiemą arba išeiti į gatvės važiuojamąją dalį. Sunku paaiškinti svečiams, atvykusiems į Kultūros centre organizuojamus festivalius, išsirikiavusiems iškilmingai eisenai gimnazijos kieme, kodėl reikia braidžioti per tyvuliuojantį vandens telkinį. Nepatogumų patiria senukai, pėstute traukiantys į polikliniką arba ligoninę.

Būtų labai gražu, jei šią vasarą būtų išspręsta ši įsisenėjusi problema. Tikėtina, kad rudenį į gimnaziją sugrįžę gimnazistai nešokinės per balas, kad mokyklos bendrabutyje įsikursiančius Meno mokyklos auklėtinius atvežantys tėvai netaškys automobiliais vandens purslų, kad išėjusiųjų pasivaikščioti mažiausiųjų širvintiškių – darželinukų – nereikės ant rankų nešioti iš vienos gatvės pusės į kitą. Reikia manyti, kad tai nebus didelių investicijų reikalaujantis projektas, nereikės laukti saulės kaitros, o tą darbą atliks atsakingos institucijos.

Romas Zibalas

Liepos 9 dieną Savivaldybės administracijos direktoriaus klausėme:

Kokiu pagrindu (konkrečiai dėl kokių negalių) skiriamos Specialiosios nuolatinės priežiūros pagalbos išmokų kompensacijos?

Kiek rajono neįgaliųjų tas kompensacijas gauna?

Kur dėl šių kompensacijų reikia kreiptis?

Šį kartą labai operatyviai gavome atsakymą. Spausdiname (kalba netaisyta):

“Specialiosios nuolatinės priežiūros pagalbos išlaidų kompensacijos buvo skiriamos vadovaujantis 2005 m. gegužės 4 d. Lietuvos respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu NR. A1-120/V-346 “Dėl specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašo, tvarkos aprašo ir pažymų formų patvirtinimo”. Šiuo metu kompensacijos skiriamos vadovaujantis 2008 m. birželio 28 d. Lietuvos respublikos Socialinės apsaugosir darbo ministro ir Lietuvos respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. A1-214/V-655 “Dėl Lietuvos respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. A1-120/V-346 “Dėl specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašo, tvarkos aprašo ir pažymų formų patvirtinimo” pakeitimo”.

Socialinės paramos ir sveikatos skyrius, gavęs Gydytojų konsultacinės komisijos Specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažymą, vadovaujantis 2005 m. gegužės 19 d. “Lietuvos respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymu” Nr.X-210 ir 2004 m.kovo 29 d. nutarimu Nr.346, bei 2005 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 757 patvirtintais “Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatais”, skiria tikslinę išlaidų kompensaciją.

Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją 2008 m. liepos 1 d. gauna 279 asmenys.

Dėl priežiūros (pagalbos) išlaidų kompensacijos bei kitų kompensacijų pirmiausia reikia kreiptis pas savo šeimos gydytoją.”

Redakcijos prierašas.

Nors Savivaldybės administracijos vadovai ir pyksta, kad žurnalistai dažnai komentuoja jų atsakymus, bet negalime iškęsti to nedarę ir šį kartą. Klausėme dėl kokių konkrečių negalių skiriamos Specialiosios nuolatinės priežiūros išmokų kompensacijos. Taigi, ir atsakymo tikėjomės konkretaus: sakysime, x (tam tikras skaičius) – dėl kraujagyslių ligų, y – dėl proto negalios, z – dėl protezuotų galūnių ir panašiai. Bet kelis kartus pakartotas ilgiausias ministro įsakymo pavadinimas, jo numeris, pasirašymo data. Tokia informacija žmonių nei šildo, nei šaldo – tikras “makaronų kabinimas”.

Kiekvienas žmogus turi teisę pareikšti savo nuomonę. Kiekvieno teisė kritiškai vertinti bet kurį kūrinį. Todėl polemizuoti su kolega Gintaru nesiruošiu. Noriu vieno – parašyti tiesą, nes tuo metu (1985-aisiais) pats dirbau Čiobiškyje, pats prižiūrėjau to akcento statybą, puikiai žinau visas jo kūrimo, prasmės detales ir darbo užkulisius.

O buvo taip. Čiobiškis 1985 metais gyvenviečių tvarkymo konkurse laimėjo antrą vietą Lietuvoje (Čiobiškį aplenkė tik Šiaulių rajono Meškuičiai). Kuriant grožį labai gelbėjo amžiną atilsį menininko Donato Gediminsko patarimai. Bet norėjosi daugiau. Tuometinis kolūkio pirmininkas Romualdas Kvietkauskas prikalbino į Čiobiškį atvažiuoti dirbti architektūros mokslus tik ką baigusį labai gabų jaunuolį, universalių modifikuojamų daugiafunkcinės paskirties objektų kaimo vietovei konkurso tų metų nugalėtoją Kęstutį Lupeikį. Jaunasis architektas ėmėsi rimtų darbų. Valandų valandas diskutavome dėl Čiobiškio aplinkos, kad viskas būtų suderinta ir prasminga. Daugiausia diskusijų kėlė dvi teritorijos: kryžkelė prie autobusų stotelės ir posūkis į miestelį. Pirmosios aikštelės paskirtis buvo aiški – reikėjo pastatyti akcentą-rodyklę, iš kurios būtų aišku, kur veda kiekvienas iš trijų šioje vietoje susikertančių kelių. Architektui reikėjo tik sugalvoti būdą, kaip tą rodyklę aikštelėje suprojektuoti, kad ji būtų originali, neatrodytų kaip kelininkų ženklas.

Antroji užduotis buvo daug sunkesnė. Plotas, kuriame buvo nuspręsta pastatyti mažosios architektūros akcentą, buvo priešais tuo metu Čiobiškyje veikusią kavinę, kurioje labai dažnai (vos ne kiekvieną savaitgalį) kas nors švęsdavo gimtadienį, vestuves, kitokias šeimos šventes ir jubiliejus. Už parduotuvės tas pats architektas Kęstutis Lupeikis projektavo Kultūros namus. Taigi dešinėje keliuko į Čiobiškio centrą pusėje vyko pasilinksminimai, šokiai, koncertai, pokyliai… Kairėje keliuko pusėje – kapinės. Kaip visa tai suderinti? Pasakyti tiesiai šviesiai, kad, žmogau, besilinksmindamas visada prisimink, kad esi šioje žemėje laikinas ir tavo vieta – TEN, būtų pernelyg drastiška. Tuo metu apie mirtį, sielą, amžinąsias žmogaus vertybes apskritai nebuvo priimtina kalbėti. Kur kas buvo paprasčiau šlovinti valdžią, akcentuoti materialinę gerovę. Architekto siūlymas aikštelėje pastatyti abstraktų akcentą, kuris kalbėtų būtent apie amžinybę, buvo priimtinas. Principas nenaujas – taip buvo sukurta daugybė pasakėčių, meno kūrinių. Kai negali sakyti tiesiai, tenka slėptis už priemonių, griebtis abstrakcijos elementų, perkeltinės prasmės.

Architektas Kęstutis Lupeikis suprojektavo ir statybininkams padedant pastatė ŽMOGŲ. Skulptūra gana abstrakti. Bet labai gražios formos iš kurio taško bežiūrėtum. Nereikia didelio mokslo, kad suprastum, jog viršuje esantis rutulys reiškia galvą, kad “krūtinėje” yra širdis, kad yra dvi kojos. Vieną jų užbaigia laipteliai (pėda su penkiais pirštais). Turi “žmogus” ir dešinę ranką, kuri rodo į amžinąją poilsio vietą (pirštai nukreipti būtent į kapines)… Viela simbolizuoja gyslas, kuriomis teka to ŽMOGAUS kraujas į širdį. Iš pradžių manėme, kad širdį, galbūt, reikėtų apšviesti elektros lempute, įmontuoti gražų Čiobiškio vaizdą, bet statant architektas pamatė, kad ją galima palikti išdraskytą. Skulptūros prasmė tampa gilesnė, nes Čiobiškio istorija persmelkta įvykių, liudijančių paliktas žaizdas žmonių širdyse. O valdžiai buvo galima paaiškinti, kad paminklas dar nebaigtas.

Taip Čiobiškio centre atsirado akcentas jokiu būdu nepanašus į paminklą, šlovinantį šalies nuo Nidos lig Amūro didybę.

Kitas reikalas, kad ta skulptūra yra ne akmeninė, o iš paprasto betono, neprižiūrėta. Seniūnija gal galėtų rasti lėšų visa tai sutvarkyti, kad bent “bambaliai” aplink nesimėtytų. Kažkam (seniūnui, kuriam nors Savivaldybės specialistui) galbūt reikėtų susisiekti su docentu ir aptarti Čiobiškio ŽMOGAUS likimą? Gal jį reikia pertinkuoti ir nudažyti, gal apklijuoti plytelėmis?

Taigi, anuomet šį statinį ne “sudrėbė” kažkoks meniškos sielos dailininkas ar mūrininkas, bet tai yra vienas pirmųjų žinomo Lietuvos architekto Kęstučio Lupeikio darbų. Kęstutis Lupeikis – menotyros mokslų daktaras, VGTU Architektūros katedros docentas, parašė daugybę straipsnių periodiniuose mokslo leidiniuose, Lietuvos architektų sąjungos narys, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, įgyvendinęs per 40 sudėtingų darbų: parduotuvių, viešbučių, gyvenamųjų namų, paviljonų, koncertų salių projektų.

Architektas ne vieną kartą pelnė premijas: už bažnyčios Kaune Aukštuosiuose Šančiuose projektą (I vieta), paminklo “Sausio 13-asios aukoms atminti” konkurso (paskatinamoji premija). Architekto ir dailininko K.Lupeikio darbų kolekcijos eksponuojamos Lietuvos Dailės, Duisburgo (Vokietija), Danijos, Honkongo muziejuose.

Steponas Liktoravičius

Kelionė užtruko ilgai, nes nežinojome tikslaus kelio į stovyklą. Nuvykę į vietą pamatėme: gyvensime palapinėse, naudosimės lauko tualetu, maistą mums atveš jau paruoštą mieste. Žodžiu, kaip tikri stovyklautojai. Stovykloje apsistojo apie 120 žmonių, kuriuos suskirstė į 9 būrius. Mūsų 10-jąą kuopą, kurioje buvo 18 žmonių, padalijo į 2 grupes – merginų ir vaikinų, kurias papildė keletas trakiškių. Merginų 8-ajam būriui vadovavo Evelina Zarankinaitė, o vaikinų 7-ajam – aš, Tautvydas Pagalys. Stovykloje mes buvome beveik vieni iš jauniausių šaulių. Tvarka stovykloje labai griežta, viskas vyko pagal dienotvarkę. 7 valandą keltis, tada – rytinis tualetas, vėliavos kėlimas, mankšta, pusryčiai, įvairūs dienos užsiėmimai, pietūs, pavakariai, vakarienė. 23 valandą stovykla jau miega. 

Per dieną valgydavome keturis kartus, tačiau maisto daviniai buvo maži ir jo vis tiek trūko. Pačią pirmą dieną iš mūsų atėmė visą atsivežtą maistą ir išdalijo jį visai stovyklai po lygiai, motyvuodami tuo, kad maistas suges ir mes negalim jo laikyti, nors mūsų maistas buvo vakuumo pakuotėse ir parūkytas. Dėl to labai išgyvenome, bet teko su tuo susitaikyti.

Kad Jaunieji šauliai nenuobodžiautų, grupių vadovai ir vadai organizavo mums įvairias išvykas už stovyklos ribų. Aplankėme Trakų pilį, paplaukiojome garlaiviu, pažiūrėjome atvykusių kinologų, gaisrininkų pasirodymus, mokėmės savigynos pratimų, klausėmės savanorių paskaitos apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje, vyresnieji ėjo į žygius, kuriuose mokė maskavimosi ir taktinių manevrų. Stovykloje patys įsirengėme tinklinio aikštelę, darėme linksmas estafetes, tvarkėme aplinką, stengėmės kuo daugiau nuveikti.

Kadangi stovykla buvo prie pat ežero, mūsų grupių vadovai dažnai vedė mus pasimaudyti. Kai kurie per dieną nueidavo net po kelis kartus.

Porą vakarų stovykloje vyko šokiai. Kadangi elektra buvo tiekiama iš generatoriaus, šokiai vyko neilgai, o mobiliuosius telefonus įkrauti galėjo ne kiekvienas.

Pažiūrėti, kaip mums sekasi, ar niekas neskriaudžia, į stovyklą buvo atvykęs mūsų 10-osios Širvintų kuopos vadas Leonas Vaicekauskas. Pabendravęs su stovyklos vadovybe ir aplankęs mus, dar kartelį priminė, kad ir toliau būtume pavyzdingi, laikytumėmės tvarkos ir, palinkėjęs sėkmės, išvyko namo.

Stovykloje buvo budėjimo postas, vadinamas “PP”. Jame budėjo po 4 Jaunuosius šaulius. Budėjimo trukmė – para, todėl kas kiekvieną parą budėdavo vis kiti žmonės. Vieno būrio budėjimo metu buvo užpultas stovyklos budėjimo postas. Puolimas buvo netikras, imitacija. Budėtojus klausinėjo apie Šaulių sąjungą, kamantinėjo, kur paslėpta šaulių vėliava, kiek Jaunųjų šaulių yra stovykloje, o bandžiusius pabėgti pargriaudavo ant žemės, šiek tiek paspardydavo ir vėl atitempdavo į postą. Palapines apšaudydavo šratais. Nenorintiems miegoti ir triukšmavusiems po įsakymo “Stovykla, miegas!”, surengdavo kankinančią mankštą. Dieną vykdavo netikri gaisrai ir, neišsinešus daiktų iš palapinės per 10 sekundžių, į palapinę būdavo pilamas vanduo.

Stovykloje buvo draudžiama rūkyti, vaikščioti be galvos apdangalų, išeiti už stovyklos ribų. Šauliai, nepaisę šių nurodymų, buvo įrašomi į savanorių, vadinamų “zaliočikais”, sąrašą. Jie dirbdavo įvairius darbus: nuo šiukšlių rinkimo, indų plovimo iki lauko tualetų valymo.

Paskutinę stovyklos dieną vyko geriausiųjų apdovanojimai. Stovyklos vadovybė apdovanojo linksmiausią ir tvarkingiausią būrį, geriausią būrio vadą (šį apdovanojimą gavau aš, Tautvydas Pagalys), varžybų nugalėtojus. Atvykusi Seimo narė taip pat apdovanojo Jaunuosius šaulius kompaktinėmis plokštelėmis apie Trakų pilį.

Per tą savaitę, praleistą stovykloje, visi labai susidraugavome ir, atvykus mūsų autobusui, buvo labai sunku išsiskirti su naujais draugais. Grįžome į Širvintas tylūs ir liūdni, bandydami pakelti sau nuotaiką prisiminimais apie linksmiausias stovyklos akimirkas. Tikimės, kad su naujais draugais dar susitiksime ir kitose Jaunųjų šaulių stovyklose.

Būrio vadai Tautvydas Pagalys ir Evelina Zarankinaitė

Per šias dienas išblaivėti į Policijos komisariatą pristatyta net 10 stiklelio “bičiulių”. Liepos 11 d. – kernaviškis Jonas Pivoras, girtas šlitinėjęs Kernavės miestelyje prie “Veiveros” parduotuvės; nuolatinės gyvenamosios vietos neturintys Stanislovas Jaščemskas ir Vismantas Šalkauskas, girti griuvinėję Nepriklausomybės aikštėje; Širvintų miesto Upelio gatvės gyventojas Ramūnas Kanopka, girtas šlitinėjęs Vilniaus gatvėje. Liepos 12 dieną – Širvintų kaimo Žolyno gatvės gyventojas Gediminas Unčiūrys, girtas šlitinėjęs Plento gatvėje, ir nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis Alvydas Keliotis, girtas gulėjęs prie prekybos centro “Maxima”. Liepos 13 dieną – Širvintų miesto Mindaugo gatvės gyventojas Marius Labanauskas, girtas vartojęs alkoholinius gėrimus miesto paplūdimyje; alioniškis Valdas Gudanas ir bartkuškietis Zenon’as Maldis, girti triukšmavę namuose. Liepos 14 dieną – Širvintų miesto Paupio gatvės gyventojas Marius Masiulionis, girtas šlitinėjęs Širvintų miesto Musninkų gatvėje.

Liepos 11 dieną užregistruotas tarnybinis pranešimas, kad kelio Maišiagala-Širvintos 17-ame kilometre, kelio vingyje, nepasirinkus saugaus važiavimo greičio, automobilis AUDI 100, priklausantis G. M., gyv. Širvintų r., nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. Šio eismo įvykio metu sužalojimus patyrė G. M. Tą pačią dieną užregistruotas tarnybinis pranešimas, kad tądien apie 11 val. Širvintų seniūnijoje savo namuose rastas L. M. lavonas be smurto žymių. Kitas panašaus turinio tarnybinis pranešimas užregistruotas liepos 13 d. Tądien irgi apie 11 val. Zibalų seniūnijoje savo namuose rastas V. Ž. lavonas be smurto žymių. Dėl visų minėtų įvykių pradėti ikiteisminiai tyrimai.

Liepos 10 dieną VP patruliai išaiškino 2, liepos 11 d. – 7, liepos 12 d. – 3, liepos 13 d.- 7 Kelių eismo taisyklių pažeidėjus.

Išaiškinti 3 neblaivūs vairuotojai. Liepos 12 dieną Širvintose, prie Kalnalaukio gatvės 8-ojo namo, tos pačios gatvės gyventoja Saulė Beleckienė neblaivi vairavo automobilį VOLVO; tą pačią dieną Širvintų kaimo Draugystės gatvėje automobilį VW GOLF neblaivus vairavo Kalnalaukio gatvės gyventojas Alvydas Griškevičius. Liepos 14 dieną, 6 val. 36 min., Širvintose, Vilniaus gatvėje, neblaivus automobilį NISSAN PRIMERA neblaivus vairavo Kalnalaukio gatvės gyventojas Kęstutis Dambrauskas.

-ab-