Visuose darbuose reikalinga kantrybė, valia ir palaikymas

Pomėgiai

Janina Ošenienė – Širvintų “Atžalyno” pagrindinės mokyklos rūbininkė – lygiai 20 metų dirbanti mokykloje, kasryt pirmoji pasitinkanti mokinius ir mokytojus. Tai kantri, darbšti, sumani moteris, nuo vaikystės užsiimanti rankdarbiais, nestokojanti idėjų, turinti menininkės gyslelę. Ji maloniai sutiko papasakoti apie pomėgius ir parodyti savo darbus.

Popierinės gulbės – savotiškas laisvalaikio praleidimo būdas

Kiekvienas žmogus turi pomėgių, kurie atima begalę laiko, tačiau kartu atgaivina, nuramina, suteikia dvasinę palaimą. Daina, šokis – tokie laisvalaikio užsiėmimai mažai ką bestebina. Vis daugiau randasi žmonių, kurie užsiima netradicine veikla.

Janina Ošenienė domisi origami. Tai japoniškas popieriaus lankstymo menas. Origami susideda iš dviejų žodžių: “ori” – lankstyti, “gami” – popierius. Šiuo terminu vadinami patys lankstiniai. Tokiu netradiciniu užsiėmimu pašnekovė susidomėjo visai atsitiktinai.

- Krikšto dukra Edita iš Kėdainių Joninių proga atvežė dovanų iš popieriaus išlankstytą gulbę, – pasakojo Janina Ošenienė. – Tokia netikėta ir originali dovana labai sužavėjo ir sudomino. Panorau pati išbandyti, kaip tai daroma. Pabandžiau – pavyko.

Ponia Janina įspūdingai atrodančias gulbes iš popieriaus pradėjo lankstyti nuo rudens. Sako, kad dar nežinanti, kada ši “liga” baigsis. Tikriausiai tuomet, kai pavasaris ateis, saulė skaisčiau pašvies ir prie darbų į sodą pakvies. Įgudusiam žmogui, norinčiam pagaminti gražuolę gulbę, reikia kelių dešimčių valandų, o pradedančiam užtrunka dar ilgiau. Moteris pasakoja, kad reikia prisilankstyti 620 lapelių, o po to paprasčiausiai juos sunerti. Šiam kantrybės reikalaujančiam ritualui klijai nenaudojami. Vienai gulbei išlankstyti prireikia daugiau nei 150 kopijavimo popieriaus lapų, kuriuos sukarpius lankstoma tam tikra forma. Be to, tikslų lapelių skaičių sunku nusakyti, nes viena gulbė didesnė, kita mažesnė. Dabar Janina jau pagaminusi apie 15 gulbių, tačiau daugiausia dovanojanti kitiems, o ne sau pasiliekanti.

- Nesu menininkė, – kuklinosi moteris. – Nemoku pati kurti, tik nukopijuoju kito darbą. Tikras menininkas privalo turėti savo braižą.

Daugelis nustemba išvydę iš popieriaus pagamintą paukštį. Džiaugiasi gavę dovanų tokį neįprastą suvenyrą. Ponia Janina sakė, kad tai tik akimirkos žavesys, laikinas džiaugsmas, nes popieriniai dirbiniai laikini. Iš popieriaus išlankstyta elegantiška gulbė – tai puiki dekoracija šventiniam stalui papuošti. Į popierinio paukščio vidų dedamos servetėlės, saldainiai. Puošiamo stalo šeimininkės fantazijai ribų nėra.

Tiems, kurie užsimano tokios gulbės, Janina pataria susilankstyti kelis šimtus lapelių, o po to ji jau parodanti, kaip reikia sunerti. Taip ir savo bendradarbes ta “liga” užkrėtė. Moterys, vos atitrūkusios nuo darbų, vis lanksto ir lanksto balto popieriaus lapelius, vėliau ateina klausti, kaip sunerti ir pagaminti gulbę.

- Janina labai kantri, visada pataria, negaili nei laiko, nei noro pasidalyti savo idėjomis, – šiltus žodžius sakė bendradarbė Ramunė Kairevičienė. – Ji labai moka paaiškinti, turi puikią regimąją atmintį, subtilų humoro jausmą, nemoka atsakyti kitam žmogui padėti.

Su meile apie originalų laisvalaikio praleidimo būdą pasakojanti Janina kartojo, kad svarbiausia netingėti ir nestokoti kantrybės bei kruopštumo. Pasak pašnekovės, juk darant tokius darbelius kainuoja tik popierius, o už kantrybę mokėti nereikia. Ponia Janina išdavė paslaptį, kad su bendradarbėmis darys origami paveikslą.

Meilė grožiui – iš tėvų namų

Domisi ponia Janina viskuo, kas dar neišbandyta ir nepatirta, o atsigauna moteris sode tarp gėlių, nes tai dar vienas jos pomėgis. Matyt, iš tėvų paveldėtas. Janina – jauniausia Veronikos ir Stasio Misiūnų dukra, vaikystę praleidusi gimtuosiuose namuose Pajuodžių kaime (Alionių seniūnija). Iš ten mokyklon į Juodiškius eidavusi, iš ten ir į mokslus Ukmergėn išvykusi.

Visokių gyvenime reikalingų dalykų iš mamos – puikios verpėjos, garsios audėjos – išmoko. Mama buvo įvairių raštų, varsų sumanytoja, ausdavo lovatieses, staltieses, parodose dalyvaudavo ir visuomet išpuoselėdavo prie namų augantį gėlių darželį. Galbūt ir įkvėpė Genei, Stasei ir Janinai – visoms trims dukroms – meilę gėlėms, menui, grožiui, viskam, kas jautrina žmogaus širdį.

Nebeliko dabar tėvų namų – svetimi ten šeimininkauja. Dukros tai, kas buvo visiems gražu ir svarbu – gėlių kerelius, išsikasė ir prie savo namų pasisodino. Tėvų sodybos puošmena buvo originalus akmuo, primenantis grybą. Tą akmenį dar tėvelis tėviškės laukuose Pajuodžiuose surado, prie namų atgabeno, daugelį metų jis praeivio akis džiugino, nuostabą kėlė. Po tėvų mirties akmuo atiteko Janinai kaip šeimos relikvija, Misiūnų giminės stiprybės simbolis. Parsigabeno ponia Janina tą puošnų riedulį į savo sodą Černiškių kaime. Ten vietą surado, naujam gyvenimui atgijo įvairūs rakandai iš tėvų namų. Tėvelio pinti krepšiai, senovinė skrynia tapo sodo puošmena.

Rūpinasi ponia Janina sode pasodintais įvairių spalvų bijūnais, jurginais, kiekvieną augalėlį iš tėviškės apglosto, žemę papurena. Sakė, kad nuo mažų dienų tėvai prie darbo lenkė, tad žemės ūkio darbai nebaisūs. Su vyru Stasiu, dukra Jurgita, sūnumi Edgaru puoselėja savo sodą, kuria jaukumą ir grožį.

Tikrasis pašaukimas – mezgimas

Atokvėpio valandėlę griebiasi ponia Janina dar vieno įdomaus užsiėmimo – mezgimo. Pasak moters, tai pats maloniausias laisvalaikio praleidimo būdas, nervų raminimas. Sakė, kad dar su vaikystės drauge Gražina Lebionkaite nutarė organizuoti mezgimo konkursą: kuri iš merginų ilgesnį šaliką numegs. Rezultatas iš atminties išsitrynė, bet noras megzti liko. Virbalus į rankas imdavo mokykloje, namuose – visur, kur randa laisvą valandėlę.

Baigusi Ukmergės PTM, Janina nė dienos pagal specialybę nedirbo. Labiausiai traukė meniški dalykai. Tad įsidarbino “Lelijoje”, paskui augino vaikus ir namuose mezgė, darbavosi gamybiniame susivienijime “Dovana”. Kiek numegzta megztinių, kiek staltiesių nunerta – sunku suskaičiuoti. Sako, kad spalvos reikšmės neturi, bet lengviausia megzti vienspalvius mezginius. Parodose nedalyvaujanti, į savo darbą žiūrinti gana santūriai ir svajojanti kada nors griebtis siuvinėjimo. Sako, vis ateičiai atidedanti, tuomet, kai į pensiją išeisianti.

Visiems reikalinga, visų mylima Janina Ošenienė idėjas ir raštus mezginiams lyg bitė medų renka iš visur: iš knygų, iš žurnalų, iš pažįstamų darbų, dažnai varto “Sandarą”, “Rankdarbių kraitelę”. Jos kūryboje bei darbuose slypi ir poilsis, ir džiaugsmas. Apie gerą, kantrų, punktualų ir kūrybingą žmogų visi bendradarbiai mokykloje kalba tik gražiai.

- Labai džiaugiuosi, kad toks žmogus dirba pas mus, – sakė “Atžalyno” pagrindinės mokyklos direktorė Helena Vaicekauskienė. – Ji išsiskiria ne tik savo pareigingumu, kantrumu, tai žmogus, kuris visiems dalija šypseną. Jeigu mokyklai reikia ką nors gražaus padaryti, ji visada padės.

Su meile apie savo pomėgius pasakojusi Janina Ošenienė akcentavo, kad tiek kūrybiniame, tiek kasdieniniame darbe labiausiai reikalinga kantrybė, valia ir palaikymas.

Romas Zibalas