Dėl šeimininko dėmesio energingai kovoja du bigliai.
Netrūksta Širvintų rajone žmonių, kurie augina gyvulius. Prižiūrint keturkojus, dažnam tenka susidurti ir su augintinių sveikatos bei priežiūros problemomis. Tokiu atveju dažniausiai kreipiamasi į arčiausiai esantį veterinarijos gydytoją. Kas kitas, jei ne veterinaras, suskubs į pagalbą karvei ar arkliui sunegalavus, pakonsultuos, kaip užauginti sveiką ir žvalų augintinį, patars, kokių vitaminų jam būtina duoti. Į Šešuolėlių I kaime gyvenantį veterinarijos gydytoją Vytautą Kalesniką kreipiasi ne tik aplinkinių kaimų žmonės, bet ir Alionių bei Širvintų seniūnijų gyventojai. Pagalbos sulaukusių kraštiečių teigimu, veterinaras Vytautas yra prisišaukiamas žmogus. Jis pagelbėti, karvei sunegalavus, atskuba bet kuriuo paros metu.
Kalesnikų šeima.
Veterinaro kelią rinktis paskatino svečiai iš Buivydiškių technikumo
Veterinarijos gydytoju Vytautas Kalesnikas pradėjo dirbti 1977 metais po veterinarijos studijų Buivydiškių žemės ūkio technikume ir Vitebsko veterinarijos institute.
– Pirmoji mano darbovietė buvo Vazgūnų veterinarijos stotis, – prisiminė pašnekovas. – Mums priklausė Vl. Žvirblio, Kiauklių ir „Tėviškės“ kolūkiai bei Juodiškių ir Šešuolėlių tarybiniai ūkiai. Anais laikais darbo buvo sočiai, gyvulių buvo pilni kolūkių tvartai. Teko apvažiuoti pusę rajono, todėl sutikti žmonės pažįstami ir savi. Sunku įprasti Širvintų rajone nebuvo, nes esu kilęs iš netolimo Mišniūnų kaimo, esančio Ukmergės rajone.
Paklaustas, kodėl rinkosi būtent veterinaro specialybę, Vytautas atsakė, jog nuo mažų dienų matė ir prižiūrėjo tėvų ūkyje esančius gyvulius. Pats buvęs jautrus ir supratingas, domėjosi gamta ir supančiu pasauliu. Norėjęs studijuoti miškininkystę Kaune, bet paskatino Šešuolių aštuonmetėje mokykloje apsilankę svečiai iš Buivydiškių technikumo. Atvykę dėstytojai taip vaizdžiai nupasakojo apie veterinarijos studijas, kad kito kelio vaikinukas net neįsivaizdavęs. Įgijęs diplomą, jaunas veterinaras ėmėsi darbo.
Gydyti teko netgi stumbrą
1986 metais Vytautas Kalesnikas buvo perkeltas į Šešuolėlių tarybinį ūkį. Ten ir pasilikęs su šeima visam laikui.
– Pripratau prie Šešuolėlių žmonių, prie gražios aplinkos, prie dvaro. Kažkada dvare net buvo ūkio kontora, ten vyko visų darbų planavimas. Dabar turiu gerus kaimynus, gražiai sutariame su Elvyra ir Jonu Lisauskais, Irena ir Jonu Balsiukais, Gražina ir Aleksu Šinkūnais, Regina ir Henriku Grincevičiais, Prane ir Algiu Krivickais bei kitais.
Buivydiškių žemės ūkio technikumo Veterinarijos specialybės pirmakursiai (Vytautas Kalesnikas sėdi antras iš dešinės).
Pasidomėjus, ar nepabodęs veterinarijos gydytojo darbas, Vytautas patikino, jog savęs dirbančio kitur net neįsivaizduojantis. Jam toks darbas ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir hobis, ir gyvenimo būdas.
– Nekeisčiau į jokį kitą, – tvirtino pašnekovas. – Šis darbas man labai patinka. Jau 37 metus dirbu ir esu tuo labai patenkintas. Apmaudu, kad kiekvienais metais gyvuliukų rajone vis mažėja.
Pasak pašnekovo, kituose rajonuose dejuojama, kad trūksta veterinarijos gydytojų. Širvintose, jeigu lyginsime su esančiu gyvulių skaičiumi, veterinarų yra netgi per daug. Vytauto teigimu, privačiai dirbančių veterinarijos specialistų rajone yra apie 10. Jis pats privačia veterinarijos veikla verčiasi nuo 1990 metų, patirtimi ir naujausiais gydymo metodais dalijasi su kitose rajono vietose dirbančiais veterinarijos gydytojais: Stasiu Staniuliu, Artūru Krapu, Birute Bernotiene, Stase Saidiene, Marijonu Apanavičiumi ir kitais.
– Gyvulius auginantys žmonės kreipiasi iš visur, – sakė Vytautas Kalesnikas. – Jeigu sudaryta sutartis, tuos ir aptarnauju, atlieku profilaktinius tyrimus ir kitokias priemones. Vyresni žmonės nelabai supranta, kas tos sutartys. Susirgus karvei, skambina iš bet kur. Tenka skubėti ir padėti. Tiesa, dabar, kai gyvulių sumažėjo, žmonės kreipiasi rečiau. Būna atvejų, kad gyvulys nugaišta. Tuomet gaila ir gyvulio, ir besisielojančio žmogaus. Tenka apgailestauti, kad nepavyko padėti.
Veterinaras pasakojo, kad dirbti privačiai yra geriau. Žmonės atsakingiau rūpinasi savo augintiniais, juos tinkamai prižiūri, šeria geros kokybės pašarais. Tarybiniais laikais buvo sunkiau, kai viskas buvo visų ir niekieno konkrečiai. Tuomet pašarų kokybė tikrai nebuvo pavyzdinė. Pasak pašnekovo, už kiekvieną kritusį gyvulį tekdavo atsiskaityti. Už gyvulininkystę didžiulė atsakomybė tekdavo ūkio veterinarams, reikėdavo net važiuoti į Širvintose esančius rūmus ir ten aiškintis dėl ligų, kas ir kaip buvo daryta, kad krito gyvuliai.
Pasidomėjus, kokį patį didžiausią gyvį teko gydyti, Vytautas Kalesnikas atsakė, jog tai buvęs stumbras. Tai dar buvo pačioje jaunystėje, kai pradėjęs dirbti. Pasak gydytojo, Pakertušėje buvo aptvarai, kuriuose ganėsi stumbrai. Vienas iš jų susižeidė ir teko veterinarą kviestis į pagalbą. Paskui tie stumbrai, išėję į laisvę, ilgokai klajojo po Zibalų ir Šešuolių apylinkes, trukdydami žmonėms ir niokodami žemės ūkio kultūras. Veterinarijos specialistas teigė, jog prie žmonių įpratę stumbrai nenorėjo būti savarankiški, todėl dažnai įsisukdavo į gyventojų sodybas ar gyvulių kaimenes.
Kalesnikų namuose sukaupta didžiulė biblioteka.
Gražiausi tie savaitgaliai, kai visa šeima būna drauge
Be tiesioginio darbo, turi Vytautas Kalesnikas ir pomėgių. Domisi medžiokle ir žūkle, laisvalaikiu skaito ne tik profesinę, bet ir grožinę literatūrą, su šeima puoselėja namų aplinką.
Pasak pašnekovo, visą gyvenimą jis apsuptas moterų, todėl labai džiaugėsi sulaukęs anūko Oskaro. Su juo, baigusiu antruosius metus, jau senelis galįs pabendrauti vyriškai. Su žmona Danguole, socialinių ir edukologijos mokslų daktare, docente, Ugdymo plėtotės centro moksline darbuotoja, Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja, keliolikos knygų ir mokslinių straipsnių autore, Vytautas užaugino tris dukras. Vyriausioji Agnė, baigusi teisę, šiemet pavasarį apsigynė mokslų daktarės disertaciją. Vidurinioji Kristina po teisės studijų darbuojasi Vilniuje, o jaunėlė Vaiva, studijavusi tarptautinius santykius VU ir Vokietijoje, laimėjo stipendiją JAV ir dabar studijuoja doktorantūroje bei dirba dėstytoja Majamio universitete.
Vytauto teigimu, gražiausi tie savaitgaliai, kai visa šeima suvažiuoja, kai gali visi pabendrauti, kai ant rankų paima neseniai gimusią anūkėlę Melisą. Sakoma, kad gyvenimą sudaro ne vien pasiekimai ar pareigos, o maži dalykai. Geranoriškumas, supratingumas, pagalba užkariauja kitų žmonių širdis ir pelno simpatiją. Tad toks tas Vytautas Kalesnikas – nuolat pilnas idėjų, mokantis suprasti, išklausyti ir padėti.
Romas Zibalas
Nuotraukos iš asmeninio Vytauto Kalesniko albumo
