Tarp savų žmonių ir savuose namuose gyventi geriausia

Šitame krašte gimiau, gyvenu, čia ir mirsiu, niekur iš čia išvažiuoti nenoriu, - sakė Zibaluose gyvenanti Jevgenija Kanopkina.

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Dviejų rankų pirštų neužtektų, jeigu bandytume suskaičiuoti gražiai tvarkomas Zibalų miestelio sodybas. Jaukumas ir gražumas prie zibališkių namų ypač išryškėja vasaros viduryje – rudens pradžioje, kai nuosavų namų kiemuose suveši augmenija, sužydi margaspalviai gėlynai. Nuo šeimininkų fantazijos daug priklauso, kaip puoselėjami ne tik žalieji plotai, bet juose sugebama įkurdinti medžio, akmens, metalo  dirbinius, sudėlioti įvairius dekoratyvinius akcentus. Dažno  važiuojančio keliu ,”Zibalai – Beivydžiai” dėmesį patraukia Zibalų gyventojos Jevgenijos Kanopkinos sodyba.

- Nieko gero čia nėra. Žiūrėkite, kaip gražiai tvarkosi mano kaimynai Kasinskai, Gudoniai, Bulonai, Dasevičiai, – sakė užkalbinta tvarkingos sodybos šeimininkė Jevgenija Kanopkina. – Aš pati tik raviu. Šiaip viską tvarko savaitgaliais iš Vilniaus atvažiuojantis sūnus Vladas. Čia viskas sūnaus ir jo žmonos Elenos rankomis padaryta. Daug padeda dukra Valė su žentu, anūkai. Vaikai visokių gudrybių prigalvoja, net seniūnijos padėką už gražų tvarkymąsi gavome.

Jevgenijos Kanopkinos sodyboje galima pamatyti ne parodai, ne praeiviams specialiai rodomą grožį. Kurdama jaukumą, moteris su savo šeima atskleidė poetišką sielą, parodė, ką gali darbą mylinčios rankos,  įrodė, jog gražiai tvarkomų sodybų Zibaluose kaskart atsiranda vis daugiau. Praeivio akis džiugina kruopščiai prižiūrima veja, nudailinta kaulenio gyvatvorė, meistriškai sukomponuota pavėsinė ir dekoratyvinis malūnas, netgi mini tvenkinėlis, gandralizdis, akmenų kompozicija skatina pasidžiaugti šeimininkų išradingumu.

Moteris pasakojo, jog yra gimusi ir augusi Staškūniškyje, namą Zibaluose su vyru pasistatė 1981 metais. Vyras tik dvi savaites naujame name pagyveno ir mirė. Pasak pašnekovės, po vyro mirties teko dirbti ne už vieną, o už du. Pašnekovė rūpinosi namais ir vaikais, dirbo Šešuolėlių tarybiniame ūkyje. Anot moters, viskam reikėjo pinigų: ir vaikų mokslams, ir namui tvarkyti.

Sodybą puošia vykusiai sudėlioti įvairūs dekoratyviniai akcentai.

Ponia Jevgenija pasakojo, kad ją gyvenimas nuo pat vaikystės grūdino. Augo daugiavaikėje šeimoje, penkerių metų liko našlaitė, nes mirė tėtis. Pašnekovė su didžiausiu dėkingumu prisiminė savo mamą, kuri nepalūžo ir viena dorais žmonėmis išaugino 6 savo vaikus. Motinos pasiaukojimas – gyvas pavyzdys, kaip galima pakelti visas gyvenime užklupusias negandas, kad niekada nevalia nuleisti rankų, kad ir kaip sunku būtų.

- Didelių mokslų nebaigiau, – šypsojosi per septyniasdešimtmetį perkopusi pašnekovė. – Tik 4 klases Zibalų mokykloje. Šitame krašte gimiau, gyvenu, čia ir mirsiu, niekur iš čia išvažiuoti nenoriu. Dar jauna būdama esu gyvenusi pas tetą Klaipėdoje, galbūt ir būčiau palikusi visam laikui, bet labai ilgu buvo svetimame krašte. Grįžau pas mamą, sakiau, kad geriau karves melšiu, negu mieste gyvensiu.

Svečius pasitinka dekoratyvinis gandras...

Jevgenija Kanopkina atviravo, kad visur gyventi gera, bet savuose namuose geriausia. Čia visur savi žmonės, kur pasisuktum – visi pažįstami. Levaniškyje – savi, Šešuolėliuose – savi. Pašnekovė sakė, jog su visais sutarianti gražiuoju:

- Aš per savo gyvenimą niekam blogo nesu padariusi, niekas nėra man į akis spjovęs. Su kaimynais niekada nesipykau: jie savo duoną valgo, aš – savo. Esu iš sentikių, žmonės mane Gene vadina, daug meldžiuosi, kas dvi savaites lankau artimųjų kapus, jei sveikatos turiu, tai netgi dviračiu važiuoju į Staškūniškio sentikių kapines. Net ilsėtis noriu savo kapinėse šalia savų. Tik šiais metais sveikata stipresnė, šiaip per daktarus lakstau. Vaikai labai manimi rūpinasi.

Moteris rodė nuo darbų suvargusias rankas ir sakė, kad gyvenime viską pasiekė tik savo rankomis. Pašnekovė tvirtai įsitikinusi, jog už gerus darbus bus atlyginta geru. Reikia manyti, kad už visus vargus ir nuveiktus didžiuosius darbus moteriai atlyginta: užauginti dori ir darbštūs vaikai, močiutę lanko trys rūpestingi anūkai, gyvenamasis namas tviska švara ir tvarka, įrengti visi patogumai. Gražu akiai, miela širdžiai.

- Daug apie mane nerašykite, – atsisveikindama sakė ponia Jevgenija. – Paskui dar žmonės juoksis, bet aš visą tiesą pasakiau: nei atėmiau, nei pridėjau. Labiausiai laukiu penktadienio vakaro, kad tik greičiau vaikai su anūkais atvažiuotų, tuomet ir gyventi linksmiau pasidaro, ir dirbti norisi, ir pasišnekėti yra su kuo.

Kai žmogus atsigręžia pasižiūrėti į savo gyvenimą, į prabėgusius metus, į sutiktus bendražygius ir prisimena, ką gera turi, tai sukaupti turtai neturi reikšmės. Tik geri ir gražūs darbai yra svarbūs, reikšmingi ir labiausiai įsimintini.

Romas Zibalas