Stasė Karpavičienė: „Gyvenimas lyg filmas, kur vienas kadras keičia kitą“

Stasė Karpavičienė (kairėje)
Stasė Karpavičienė (pirma iš kairės) su seserimi Janina ir drauge Vida iš Šiaulių.

„Už nuoširdumą ir paslaugumą“, „Už gerą darbą“, – tokiais įrašais pažymėtus padėkos raštus parodė Alionių I kaime gyvenanti Stasė Karpavičienė, buvusi ilgametė Šiaulių ligoninės Priimamojo skyriaus medicinos sesuo. Dėl ko gerbiamai pacientų ir jų artimųjų medicinos seselei teko palikti Šiaulius ir apsigyventi Alionyse? Priežastis labai paprasta – prieš daugiau nei dešimtmetį, pasiligojus mamai, teko palikti mylimą darbą Šiauliuose ir atvykti slaugyti mamos. Taip ir pasilikusi Stasė Alionyse visam laikui.

Stasė Karpavičienė mamos priesakus vykdo iki šiol

-Visur geri žmonės gyvena, – šypsojosi Stasė. – Čia mano kraštas, iš čia esu kilusi, todėl jaučiuosi sava tarp savų. Gražu Alionyse visais metų laikais. Kultūringi Alionių žmonės. Turiu puikius kaimynus, gražiai bendraujame su Stasio Germano šeima, jo mama Onute ir žmona Lina, labai nuoširdi kaimynė yra Jurga Stundienė. Mane lanko Kaune gyvenantis sūnus Linas su šeima, Vilniuje gyvenanti sesuo Janina su šeima. Esu nuolat apsupta žmonių.

Stasės Karpavičienės vaikystė prabėgo Motiejūnuose, ji ten gimusi ir augusi. Kaip pati sako, esanti tikrų tikriausia širvintiškė.

-Mano vaikystės dienos bėgo Motiejūnuose, – prisiminimais dalijosi Stasė. – Nuo mažens buvau pratinama prie žemės ūkio darbų. Mamos priesakus, kad nuskustas bulves reikia triskart nuplauti šaltu vandeniu, vykdau iki šiol. Mama vis kartodavo: ką išmoksi, viskas gyvenime pravers. Anksti netekau tėčio, sunku buvo, bet mokytis mama vis ragino. Pėsčia laukais į Širvintų mokyklą eidavau: tris ąžuolus pakeliui praeidavau, paskui prieidavau Širvintos upę, lieptą ir takeliu per senąjį stadioną į mokyklą bėgdavau. Mokykloje labai patiko biologija, kurios mokydavo mokytoja Zofija Bukelytė, ir lietuvių kalba, kurios mokydavo mokytoja Jadvyga Adomavičienė.

Tris dešimtis metų Stasė Karpavičienė dirbo medicinos sesele

Baigusi Širvintų vidurinę mokyklą, Stasė išvyko gyventi į Kauną, ten, įgijusi medicinos sesers išsilavinimą, dirbo Kauno ligoninėse, vėliau persikėlė į Šiaulius.

-Labai stropiai mokiausi medicinos, – pasakojo pašnekovė. – Viskas labai gerai sekėsi. Labiausiai bijojau traumatologijos. Atsitiko taip, kad paskyrė dirbti į priėmimo skyrių, kur pakliūdavo įvairiausių ligonių. Teko matyti daugybę nelaimių. Rodos, širdį atiduotum, o padėti jau nebegali. Klausydavome gydytojų nurodymų ir juos vykdydavome. Labai daug gyvenime pamačiau, labai daug sužinojau. Gyvenimas lyg filmas, kur vienas kadras keičia kitą. Niekada nekilo mintis mesti darbą ir griebtis kito. Aš ir dabar sapnuoju, kad dirbu ligoninėje. Taip susiklostė aplinkybės, kad teko išeiti į priešlaikinę pensiją ir slaugyti mamą. Kiekvienam ligoniui juk reikia dėmesio ir švelnumo.

Pašnekovė dalijosi pastebėjimais, jog anksčiau medicinos seselės specialybė buvo laikoma prestižine, jas gerbė ir gydytojai, ir pacientai. Labai daug tekdavo bendrauti ir su pacientų artimaisiais, kuriems kildavo nemažai klausimų, nežinodavo, kaip elgtis tam tikrose situacijose, norėdavo patarimo ir užuojautos. Tris dešimtis metų medicinos sesele dirbusi moteris neslėpė, kad šis darbas – ne kiekvienam. Norint būti slaugytoja, reikia išlaikyti vidinę ramybę ir mylėti ligų kamuojamus žmones. Gyti padeda ne tik vaistai, bet ir nuoširdūs pašnekesiai.

-Darbe jaučiausi įvertinta ir laiminga, – kalbėjo buvusi medikė. – Ligoniai seselei pasiguosdavo, atsiverdavo, išsikalbėdavo. Nors medicinos mokslas dabar gerokai pažengęs į priekį, tačiau be slaugytojų gydymas būtų neįmanomas.

Gėlės – tai širdies atgaiva

Stasė Karpavičienė turi malonių širdžiai užsiėmimų – augina labai daug gėlių. Ramybei ir poilsiui nuteikia kiekviena sodybos kertė. Prie namų esančios žemės nestelbia tankus sodas ar serbentų krūmai. Aplinkoje Stasė ieško ne materialinės naudos, o atgaivos širdžiai. Ji pati gali pasidžiaugti savo išpuoselėtais gėlynais, turi ką parodyti ir į svečius užsukantiems žmonėms. Stasės sodyba tviska švara ir tvarka. Šiais metais vertinimo komisija, aplankiusi Stasės gėlynus, liko sužavėta. Sodybos šeimininkė pelnė „Gražiausiai tvarkomos sodybos 2019“ nominaciją. Stasei įteikta Širvintų rajono savivaldybės padėka ir dovana. Pasak pašnekovės, labai džiugu, kai pražysta rožės, jos tampa didžiausia sodybos puošmena.

Stasė Karpavičienė augina 148 vištas.
Stasės Karpavičienės ūkyje – net 148 vištos.
Vyriausiojo vištų prižiūrėtojo pareigas eina gaidys Plikakaklis, arba Bacia (centre).
Stasė Karpavičienė myli gėles.
Stasė Karpavičienė turi malonių širdžiai užsiėmimų – augina labai daug gėlių.
Galima pasidžiaugti Stasės Karpavičienės išpuoselėtais gėlynais.
Namų kiemą saugo šuo Spraitas.
Stasė Karpavičienė (viduryje)
Stasė Karpavičienė (centre) su Gražiausių sodybų konkurso vertinimo komisijos nariais.

-Esu didelė eksperimentatorė, – gėlynų komponavimo paslaptimis dalijosi gražiausiai tvarkomos sodybos šeimininkė. – Idėjos nuolat gimsta galvoje, skaitau žurnalus „Sodas, daržas, namai“ bei „Namie ir sode“. Ten randu daug praktiškų patarimų, kurie labai praverčia gražinant namų teritoriją. Visą laisvalaikį praleidžiu darže ir gėlynuose, rudenį grybauju Alionių miškuose, žiemą važiuoju į mišką malkų. Kiek mano jėgos leidžia, keliu į priekabėlę trinkas.

Būna, kad ne tik džiaugsmas, bet ir liūdesys aplanko

Stasė Karpavičienė sakė, kad yra didžiulė „Širvintų krašto“ gerbėja, nuolatinė skaitytoja ir prenumeratorė. Pasak pašnekovės, jai labai svarbu žinoti rajono naujienas, pasiskaityti apie kitose seniūnijose gyvenančius žmones.

-Mano mama Stefanija Gečienė buvo „Širvintų krašto“ fanė, – juokėsi Stasė. – Ji skaitė visą laikraštį nuo pirmo iki paskutinio puslapio ir labiausiai dievino mokytojo Algio Kryžanausko eiles. Aš irgi jau daugiau nei 10 metų skaitau rajono laikraštį ir labai džiaugiuosi, kai jo puslapiuose pamatau pažįstamus veidus.

Alionių I gyventoja pasakojo, kad kartais ir liūdnos mintys aplankančios, nes gyvenanti tarp dviejų visuomeninių pastatų: mokyklos ir pašto. Šiais metais, pašnekovės teigimu, liūdna žiūrėti į uždarytos mokyklos langus, nematyti juose vaikų veidų, negirdėti vaikiško klegesio. O nuo lapkričio 4 dienos duris užvers ir Alionių paštas, nebematys gerosios paštininkės Editos Bartaškaitės. Vis tos reformos ramybės neduoda.

Stasė Karpavičienė
Stasė Karpavičienė savo sodybos kieme.
Stasė Karpavičienė su senbernaru Litu. 1986 m.
Motiejūnų kaimo gyventoja Stefanija Gečienė, Stasės mama.
Motiejūnų kaimo gyventoja Stefanija Gečienė, Stasės mama.
Stasė Karpavičienė (kairėje)
Su Alionių seniūnu Sigitu Bankausku.
Marti Inga ir anūkė Gabija.
Marti Inga ir anūkė Gabija.
Anūkės Gabijos krikštynos.
Anūkės Gabijos krikštynos.
Sūnus Linas su Litu.
Sūnus Linas su Litu. 1986 m.

-Dabar man tik pensiją paštininkė atneš į namus, – įžvalgomis dalijosi pašnekovė, – dar laikraščius. Liksiu vieniša našlaitė tarp mokyklos ir pašto. Laimė, kad mūsų seniūnas Sigitas Bankauskas labai geras. Jis pas mus, Alionyse, ir pensijos sulauks. Niekur jis iš Alionių nepabėgs, nes mes, alioniškiai, tokio seniūno niekur neišleisime. Jis yra labai rūpestingas ir atidus vadovas, jeigu kam kokia bėda, tuoj tam yra roda. Jis visiems padeda ir visus išklauso.

Išlydėjusi pro duris, Stasė Karpavičienė aprodė savo ūkį. O jis gana didelis: net 148 vištos vaikštinėjo aptvare, jas prižiūrėjo 6 gaidžiai, iš kurių vyriausiojo pareigas ėjo Plikakaklis, arba Bacia, ir šuo Spraitas. Šeimininkė apgailestavo, kad katė Meilutė visiškai neprisideda prie namų gerovės, vien tik taikosi ant krosnies užšokti ir pasišildyti.

Romas Zibalas
Širvintų rajono savivaldybės tarybos narys
Nuotraukos iš asmeninio Stasės Karpavičienės albumo

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (2 įvert.)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

scroll to top
+