“Rugsėjo 1-ąją – truputį maudžia širdį…”

Nostalgiškas žvilgsnis

Rugsėjo pirmąją vienoje kaimo sodyboje prie šventiškai papuošto stalo susirinko penkios jau garbaus amžiaus moterys. Turbūt atspėjote – šią datą gali švęsti tik mokytojos. Buvusios. Nors… sakyti “buvusios” liežuvis neapsiverčia. Prie stalo netilo kalbos apie pedagoginį darbą mokykloje, kolegas. Įdomu, kad visos jos dirbo skirtingose mokyklose, o į vieną būrį kažkada suvedė vienoda darbo patirtis, vienodi interesai. Jos – pradinių klasių mokytojos. Šios moterys jau seniai nesitiki, kad kas nors jas pakviestų į mokslo metų pradžios ar kokią kitą šventę. Jos pačios moka sau surengti mini šventes. Moterys smagiai švenčia ne tik Rugsėjo pirmąją, tačiau ir vardadienius, gimtadienius, Mokytojo dieną, palydi senuosius ir sutinka Naujuosius metus. Žinoma, Rugsėjo 1-oji visada laukiama ir ypatinga šventė. Savo jaunas dienas ir darbą mokykloje prisiminė ir savo mintimis sutiko pasidalyti Elena Pakalnienė, Veronika Bonikatienė, Anzelma Pažūsienė, Janina Garbatavičienė ir Albina Paliukėnienė.

Per savo amžių mokytojos dirbo įvairiose mokyklose. Elena Pakalnienė dirbo Kiauklių septynmetėje, Neveronių pradinėje, Bagaslaviškio vidurinėje, Viesų pradinėje mokyklose. Jos darbo stažas – 40 metų. Veronika Bonikatienė – Alionių pradinėje, Kernavės ir Kiauklių septynmetėse, Bagaslaviškio vidurinėje, Viesų pradinėje. Darbo stažas – 40 metų. Anzelma Pažūsienė vienerius metus dirbo Kiauklių septynmetėje ir 47 metus – Kielių pradinėje mokykloje. Darbo stažas – 48 metai. Janina Garbatavičienė – Dūkštų ir Pokiškių septynmetėse bei Gervėčių pradinėje mokyklose. Darbo stažas – 47 metai. Albina Paliukėnienė dirbo Ukmergės rajono Groblių ir Bajorkampių pradinėse, Zibalų septynmetėje ir Motiejūnų pradinėje mokyklose. Darbo stažas – 47 metai. Daugelio minėtų mokyklų jau seniai nebeliko…

- Jūs tiek daug metų praleidote mokykloje! Negi jums nepabodo Rugsėjo pirmoji? Be to, ar darbo pradžia gali būti šventė?

- Sulauksite mūsų metų, tada patys įsitikinsite, kad darbas – ir yra šventė. Jeigu leistų sveikata, tai visos mes dar ir dabar sutiktume dirbti. Per tiek darbo metų Rugsėjo pirmosios šventė spėjo “įaugti” į kraują. Mes – nors ir buvusios mokytojos, tačiau Rugsėjo 1-oji mums labai didelė ir brangi šventė.

- Gal galite palyginti šių laikų mokytojo darbą su darbu mokykloje jūsų jaunystės metais?

- Tai – nepalyginami dalykai. Per 50 metų daug kas pasikeitė. Ir toli gražu ne viskas į gerąją pusę. Dabar mokyklose plačiai naudojamos įvairios informacinės technologijos. Apie kompiuterius, televizorius, mobilius telefonus niekas tada dar nė nesapnavo. Tačiau nors praeities mokyklos buvo gerokai skurdesnės, tačiau ankstesnėje mokykloje mokiniai buvo smalsesni žinioms, buvo didesnė abipusė mokytojų ir mokinių pagarba, mokiniai buvo geriau įsisąmoninę savo pareigas nei teises. Žiemos tada būdavo šaltos, sniego daug. Dažnai kelius užpustydavo. Į rajono mokytojų pasitarimus tekdavo eiti pėsčiomis 15 – 20 kilometrų. Vasarą, jeigu turėjai dviratį, buvai ponas. Pamokoms ruoštis tekdavo prie žibalinės lempos. Tačiau… Pažiūrėjus iš kitos pusės – kiek brangaus laiko jaunimas praranda prie televizorių, “gilindamiesi” į įvairiausias abejotino turinio šou programas, žaisdami žiaurius kompiuterinius žaidimus.  Dabar visi užmiršo knygas…

- Ką jūs manote apie dirbančius pensininkus? Jų pensijos gali būti mažinamos net 50 procentų…

- Gyvenimas eina į priekį. Vieni žmonės miršta, kiti – gimsta. Nespėji pamatyti, kada ateina pensija. Ateina laikas pasitraukti ir užleisti vietą jauniems. Tačiau jeigu mokytojas pensininkas turi sveikatos ir noro – tegu dirba. Dirbantiems pensininkams pensijas mažina neteisingai. Negi per savo gyvenimą žmogus neužsidirba pensijos? Pensija lieka pensija – tai turi būti neliečiamas dalykas, tai lyg garantija nemirti iš bado senatvėje. O už kiekvieną darbą turi būti sumokėta, neatsižvelgiant į tai, kokio amžiaus yra žmogus. Taigi, valdžia tarsi sako: “Sulaukei pensijos ir sėdėk namuose, lauk mirties…” Gali ir dirbti, tiesa, beveik veltui, – juk tu pensininkas. Valdžia taupyti nori ne nuo to galo.

- Ilgus metus savo širdies šilumą dalijote mokiniams. Dabar Jūs turbūt tvirtai galite pasakyti, koks turi būti geras mokytojas?

- Absoliučiai tobulo žmogaus nėra. Visokių ir mokytojų būna. Galime tik pasakyti, kad labiausiai mokinių vertinamas yra mokytojo nuoširdumas, linksmumas, geras pamokos išaiškinimas, draugiškas elgesys su mokiniais, griežtumas ir kartu juokų supratimas, sugebėjimas mokinius išklausyti, ant jų nešaukti, skirti vienodą dėmesį visiems mokiniams. Mokinių gerbiami daug žinantys, malonūs ir pasiruošę suteikti pagalbą mokytojai. Visų šių savybių linkime jauniesiems savo kolegoms – mokytojams. Vis dėlto, Rugsėjo pirmąją, matant mokinius, nešinus įvairiaspalvėmis gėlėmis, mums truputį maudžia širdį…
Remigijus Bonikatas