Prisiminimai graudina. Šventiniai rūpesčiai – džiugina

Kiauklių gyventoja Aldona Jočienė: "Tai, ką aš padariau per savo gyvenimą, liks vaikams ir anūkams prisiminimui."

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Po šaltos ir tvirtos žiemos pavasaris šįmet labai greitai išaušo. Sniego gausybė, pajutusi saulės galybę, netruko pavirsti neišbrendamais vandenimis. Apyšilčiai vėjo šuorai ir  kaskart vis aukštyn dangaus skliautu kildama saulė primena, kad čia pat pavasaris, čia pat ir Velykos – gamtos atbudimo, prisikėlimo, pavasario džiaugsmo šventė. Kasmet atsinaujinantis žemės rūbas, pro dangaus plyšius spyktelėjantys saulės spinduliai leidžia patikėti gamtos stebuklu. Kur kreipsi ar užmesi akį, visur matyti besibeldžiančios  šventės ženklų. Po laukus žmonių – nė gyvos dvasios. Užtat kiemeliai ir takeliai prie namų iššlavinėti, išgražinti – žmonės džiaugiasi artėjančia švente. Šv. Velykų rūpesčiais gyvena ir Kiauklių kaimo gyventoja Aldona Jočienė. Septintą dešimtį skaičiuojanti moteris labai žvali, energinga ir kūrybinga.

Antradienio pusiaudienį Aldona Jočienė jau ruošėsi artėjančių Velykų šventėms. Sodybos aplinka nepriekaištingai sutvarkyta, kiemo varteliai praverti, ant namo laiptų pasitikusi šeimininkė džiaugėsi užsukusiais svečiais.

Riaubų šeima Igarkoje: (pirmoje eilėje iš kairės į dešinę) mama Zofija, brolis Algis, Aldona Jočienė, sesuo Marytė, brolis Julius, (antroje eilėje) tėtis Pranas, senelis Pranas.

- Skubu greičiau susitvarkyti, nes Didžiosios savaitės vakarais norėsis į Kiauklių bažnyčią, – sakė kviesdama sėstis prie nėriniais papuošto stalo menininkės gyslelės nestokojanti šeimininkė. – Nežinau, kokios Velykos šįmet bus, nes vyro mirtis daug ką pakeitė. Žadėjo Velykų švęsti atvažiuoti dukros Daiva ir Dalia iš Kauno, anūkai su šeimomis. Velykas visada švenčiame visa šeima Kiaukliuose: pridažau kiaušinių, o šventiniu stalu pasirūpina dukros. Kepimu neužsiimu, nes gatavų gaminių sočiai. Pati 23 metus konditerijoje išdirbau.

Trumpai valandėlei prisėdusi prie stalo, moteris nuklydo į prisiminimus. Pasakojo apie praeityje patirtus rūpesčius ir džiaugsmus. Vaikystė vos spėjo įsibėgėti netolimame Naidų kaime, ant ežero kranto, kur augo sesers ir brolio, tėvelių Zofijos ir Prano Riaubų apsuptyje. Pasak pašnekovės, labai gera ten buvo: Naidų ežere vasarą vaikai net mirkdavę, giminių privažiuodavę, visi žvejodavę. Laimingą vaikystę nutraukė tremtis. 1948 gegužės 22 dieną Aldona su tėveliais, broliu, sese ir seneliu Pranu Riauba buvo ištremti į Igarką. Pasak pašnekovės, išvežti buvo todėl, nes senelis Pranas Amerikoje ilgai ir sunkiai dirbo, stengėsi, uždirbo pinigų ir grįžęs buvo prisipirkęs žemės.

- Labai liūdna buvo svetur gyventi, ilgėjomės tėviškės. Gyvenimas ant didingos Sibiro upės Jenisiejaus kranto buvo sunkus. Pirmąją tremties vasarą iš šlapių rąstų, ištrauktų iš upės, tremtiniai paskubomis statė namus, kad turėtų kur žiemą prisiglausti. Tuose nameliuose buvo labai pavojinga, nes nuolat sugaruodavo galvą, labai kankindavosi vaikai. Laukdavome šventės, laukdavome kiaušinio, – vardijo vaikystės rūpesčius ponia Aldona. – Velykos tremtyje būdavo be žalumynų, nes gilus sniegas supdavo mūsų gyvenvietę. Pavasaris prasidėdavo birželio mėnesį ir gana šilta vasara tęsdavosi apie tris mėnesius, dar gegužės mėnesį galima buvo kur nors nuklimpti. Duonos kepalas, džiovintų grybų paplotėliai ant Velykų stalo buvo didžiulė šventė. Viskas būdavo labai kuklu. Didžiausia laimė būdavo, kai iš Lietuvos tėvelio broliai Petras ir Vincas Riaubos – garsūs bitininkai – atsiųsdavo siuntinius ir ten rasdavome butelį medaus. Nežinau kodėl, bet medus būdavo siunčiamas būtent buteliuose.

Aldona Jočienė pasakojo, jog  pirmosios Velykos tremtyje buvo labai sunkios, ant stalo nebuvo net kiaušinio, vėliau mama iš kažkur gaudavo kiekvienam šeimos nariui po vieną kiaušinį – tai bent laimės būdavo. Apie jokius kiaušinių ridenimus – vaikų džiaugsmą – net kalbos nebuvo, nes ten niekas neaugino vištų, tad nėra ir kiaušinių.

Moteris pasakojo, kaip šeima ruošdavosi Velykų šventei tremtyje. Toje gatvelėje, kuri vadinosi Dudinskaja (pavadinimas nuo netoli buvusio Dudinkos miesto), gyveno apie 30 lietuvių šeimų. Visi buvo labai draugiški, keliuose namuose buvo įrengtos vietos Mišioms laikyti. Politinis kalinys kunigas Mykolas Buožius aukodavo Šv. Mišias, šventindavo vandenį, ugnį, žmonės labai melsdavosi, prašydavo Dievo palaimos. Mišios vykdavo vis kitoje vietoje. Kunigas irgi bijodavo, kad kas neįskųstų vietos valdžiai. Dvasininkas Mykolas Buožius krikštydavo kūdikius, tuokdavo jaunavedžius, laidodavo mirusius.

- Vaikystė išliko sunki, – sako ponia Aldona. – Nedidelius mokslus baigiau, tik 5 klases rusų kalba Igarkos septynmetėje mokykloje. Nuo 15 metų pradėjau dirbti lentelių pakuotoja, dėdavome po 40 lentučių į tokius paketus, rišdavome viela ir atiduodavome į sandėlius. Labai dažnai dirbdavome viršvalandžius, už tai mums šiek tiek primokėdavo. Igarkoje buvo išvystyta medžio apdirbimo pramonė. Tėvelis dirbo sielininku (Jenisiejumi plukdydavo medžius). Labai sunkiai dirbo, buvo tikrai vietinių gerbiamas, nes mumis keturiais (dar vienas brolis gimė tremtyje), mama ir seneliu turėjo pasirūpinti. Tėvelis turėjo auksines rankas, viską mokėjo, netgi valtį pasigamino ir plaukdavo žvejoti, o Jenisėjus labai plati ir pavojinga upė. Tėvelio dėka net tremtyje prasigyvenome, jis plaukdavo kažkur pirkti miltų, dešros, tuomet ir Velykų stalas būdavo dosnesnis. Baisiausia buvo, kai 1956 metų balandį netekome tėvelio, jis žuvo elektriniu pjūklu pjaustydamas Jenisėjaus ledą. Tuomet aš pradėjau dirbti prie laivų apskaitininke. Visi labai  ilgėjomės Lietuvos.

Į gimtinę Aldona Riaubaitė – Jočienė su mama, broliais Juliumi ir Algiu bei seserimi Maryte grįžo 1957 metų rugsėjo 27 dieną.

- Grįžome namo ir gimtųjų namų neradome. Viename namų gale gyveno svetimi žmonės, o kitame laikė gyvulius. Buvo baisu: mama graudžiai raudojo. Grįžę ėjome pas gimines kasti bulvių, norėjome užsidirbti, kad galėtume gyventi. Mamai su vaikais buvo labai sunku, vietos valdžia mus vadino liaudies priešais. Labai padėjo Kiauklių parapijos kunigas Dominykas Pieškus, jis davė plytų, kažkoks meistras sumūrijo buvusiuose namuose krosnį ir pradėjome kurtis. Ištekėjau už Vytauto Jočio ir išvažiavome gyventi į Kauną. Tėviškės niekada nepamiršau. Kai grįždavau į tėvų namus, atrodydavo, kad eidavau lyg per kitą žemę. Pagarbos tėviškei ir meilės Dievui jausmas niekada neapleido.

Pašnekovė pasakojo, jog, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsiėmė tėvų žemę, brolis Algis atstatė tėvų namus ant ežero kranto. Keistai atrodo, jog kažkada prie ežero buvusi žemė neturėjo jokios vertės, dabar ji svarbi daug kam, dažnas gviešiasi pasiimti ten, kur kažkada ne jo protėvių kojų pėdos mindė, ne jo protėvių rankos dirbo prakaitu aplaistytą žemelę. Aldona Jočienė džiaugėsi, kad 1989 metais iš Igarkos parsivežė tėvelio ir senelio palaikus, perlaidojo. Dabar visa šeima ilsisi ramybėje Kiauklių kapinėse.

- Mano hobis – siuvinėjimas, – sakė ponia Aldona, rodydama gausybę menotyrininkų dėmesio vertų dirbinių. – Išmokau labai seniai, dar tremtyje turėjau kuo ilgesį raminti. Net bendraamžes tremtines raginau imtis šio liaudies meno. Esu savamokslė siuvinėtoja, ant drobės, vilnos piešiu muilu visokius piešinius, o paskui siuvinėju įvairiais siūlais. Siuvinėtomis staltiesėlėmis puošdavome net tremtinių Velykų stalą. Iki šiol siuvu, mezgu, siuvinėju, neriu.

Paprašyta plačiau papasakoti  apie tokio subtilaus talento ištakas, moteris tik mostelėjo ranka:

- Nesu aš jokia menininkė, niekur nesiafišuoju. Tai, ką aš padariau per savo gyvenimą, liks vaikams ir anūkams prisiminimui. Turiu išsiuvinėtų staltiesių, užtiesalų, pagalvėlių, įrėmintų paveikslų, kai kuriuos darbus parsivežiau dar iš Sibiro. Daug dirbinių išdalijau dukroms, vieną užvalkaliuką pagalvei išsiuvinėju maždaug per savaitę. Kai užeina noras siuvinėti, tuomet puolu prie darbo. Nėra kada liūdėti, tik kasdienis darbas ramina ir gydo sielos žaizdas. Jokiose parodose nedalyvavau, tik kartą Kiauklių kultūros namuose direktorė Asta Amankavičienė surengė mano dirbinių parodą.

Sakoma, kad vakarykštė diena pralekia kaip vėjas. Rytojus gali neateiti. Tikras stebuklas yra ši diena. Reikia mėgautis ja, nes tai Dievo dovana. Aldona Jočienė žvelgia pro langą į pavasarėjantį Kiauklių kaimą, džiaugiasi savo geraisiais kaimynais  Danute ir Aleksu Šimoniais, Zofija Janickiene, Zofija Usavičiene, Regina ir Stasiu Janickais, laukia sugrįžtančių vaikų ir anūkų. Šventų Velykų proga ponia Aldona linki visiems Širvintų krašto geros valios žmonėms ieškoti ir rasti malonų širdžiai užsiėmimą, laimės, sveikatos ir Dievo palaimos.

Romas Zibalas