“Nugyventas gyvenimas labai margas buvęs…”

Navasiolkų III kaimo gyventoja Janina Maslinskienė: " Labai liūdna ir sunku buvo be mamos meilės, visada ilgėdavausi, sapnuose regėdavau."

Pirmasis gegužės sekmadienis – Motinos diena

Motinos diena – gražiausia pavasario šventė, švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį. Tai prisilietimo prie šimtmečiais lietuvių kurtų nacionalinių vertybių – dorovės, papročių, dainų – diena. Motina ugdo savo vaikus, įkvėpdama kilnumo, grožio ir gėrio. Ji rodo darbštumo, jautrumo, gailestingumo pavyzdį. Motina yra namų židinys. Ji anksčiausiai keliasi, vėliausiai gulasi, rūpinasi šeimos dvasine ir materialine gerove. Ar įvertinama motinos širdis, kol ji tebeplaka šalia mūsų? Šventės proga motinoms dovanojami gražiausi gėlių žiedai. Taip atsidėkojama už rūpestį auginant ir auklėjant vaikus. Pirmąjį gegužės sekmadienį  Lietuvos kaimai ir miestai pasipuošia gėlėmis: baltų chrizantemų žiedai – išėjusioms į Amžinybę motinoms, margaspalvių pavasario gėlių puokštės – vaikus auginančioms ar jau išlydėjusioms į savarankišką gyvenimo kelią.

Pirmasis gegužės sekmadienis Navasiolkų III kaimo (Zibalų seniūnija) gyventojos Janinos Maslinskienės namuose bus didžiulė šventė. Tądien 81 metų žilagalvei keturių vaikų motinai, močiutei, prosenelei nusilenks, Motinos dienos proga sveikins vaikai Vida, Algis ir Stasys, anūkai Valdas, Violeta, Neringa, Kristina, Šarūnas, Žygimantas, proanūkės Greta ir Saulė, marčios ir žentai. Visa gausi, graži ir darni šeima suvažiuos pagerbti motinos – šeimos židinio saugotojos, vaikų auklėtojos, pirmosios darbštumo, gerumo, gimtosios kalbos mokytojos.

Seniai Janinos Maslinskienės vaikai suaugo, tėvų namus paliko, bet motinos ir gimtų namų nepamiršta. Sukę apsukę tai vienas, tai kitas užsuka, pas gydytojus nuveža, ekskursijas po Lietuvą suorganizuoja. Tėvų namas išpuoselėtas, aplinka nepriekaištingai prižiūrėta, sūnus Algis gyvenamąjį namą restauravo, pirtelę surentė, dekoratyviniais medžiais ir krūmais sodybos teritoriją apsodino. Kur akį pakreipsi, visur nepriekaištinga švara ir tvarka, viskas tviska ir blizga. Atrodo, motina turėtų būti pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Deja, motinos širdį kamuoja didžiausias skaudulys.

- Labai laukiu tikro pavasario, kad sušiltų, kad galėčiau aplankyti prieš trejus metus mirusios dukters Virginijos kapą Alytuje, – braukė ašaras sielvarto palaužta motina. – Pavasaris man yra pats gražiausias metų laikas. Ir kiti gražūs, bet dabar nėra taip miela, kai pasaulyje nėra Virgutės. Džiaugiausi, kad vaikams gerai sekėsi, bet šioji netektis labai liūdina. Gražaus gyvenimo daug ir nebuvo. Tik vargas ir bėdos. Kai vaikai išėjo iš namų, sunkumas širdį slėgė. Kai vaikai mokslus baigė, šeimas sukūrė, tada gyventi gera pasidarė. Džiaugiausi, džiaugiausi, kad jau viskas gerai. Dievas išgirdo ir nubaudė atimdamas dukterį.

Paprašyta prisiminti prabėgusius metus, Janina Maslinskienė ilgai žodžių neieškojo, vis braukė ašaras ir pasakojo:

- Mano pačios vaikystė nebuvo graži. Augau Kruznių kaime. Elenos ir Broniaus Žvirblių šeimoje buvau vyriausias vaikas iš šešių, be mamos likau dešimties metų, jauniausiam broliui buvo tik keturi mėnesiai. Labai liūdna ir sunku buvo be mamos meilės, visada ilgėdavausi, sapnuose regėdavau. Po trejų metų mirė ir tėtis. Palikome visiški našlaičiai. Po tėvų mirties mus priglaudė tėvo sesuo Felicija Imbrasienė.

Moteris ilgai kalbėjo apie savo įtėvius – Feliciją ir Joną Imbrasus. Prisiminė jų gerumą, vienodai dalijamą meilę ir duonos kąsnį tiek savam vaikui, tiek priglaustiems šešiems našlaičiams.

- Imbrasai neišvarė nė vieno mūsų iš namų karvių ganyti, – graudinosi pašnekovė. – Tokių žmonių ant svieto maža. Mes, vaikai, labai mylėjome savo įtėvius. Iš jų išmokome darbštumo, gailestingumo, pamaldumo.

Vaikystėje įgytos pamokos pravertė. Ištekėjusi už Alekso Maslinsko, moteris ne tik gražiai auklėjo vaikus, bet ir daug dirbo. Pasak pašnekovės, vyras buvęs darbštus, nagingas, rūpinosi šeima ir vaikais, tad abu, vienas kitą užtardami, pavaduodami, laikė nemažą ūkį, triūsė ir tikėjosi, kad gyvenimas bus gražus ir laimingas. Deja, laimė truko neilgai, mat vyrą palaužė sunki liga, teko slaugyti, ūkio darbais pasirūpinti. Janina Maslinskienė sakė, kad ir šiandien dėkinga už pagalbą vyro pusbroliui Stasiui iš Limonių. Jis labai sutardavęs su Aleksu ir niekada neatsisakydavęs padėti.

Moteris pasakojo, kad dar į darbus Šešuolėlių tarybinio ūkio laukuose reikėjo eiti: jeigu nenueisi, valdžia arklio neduos, pievos karvei ganyti negausi. Ponia Janina sakė, jog bendradarbės net stebėjosi, kad ji niekada neverkia, nesiguodžia, kartu su visais juokauja. Anot pašnekovės, ką ten žmonėse ašaras rodysi, nuo to lengviau nebus. Geriau vienai kur nors nuošaly paverkti, o žmonėse reikia giedru veidu rodytis.

- Labai laukdavau šeštadienių, – prisiminimais dalijosi motina. – Žiūrėdavau pro langą, kada grįš iš miesto vaikai. Jie padėdavo sutvarkyti ligonį. Tuomet atsisėsdavau ant lovos lyg po rugiapjūtės, lyg po didžiausio darbymečio ir džiaugdavomės abu su vyru vaikais. Prie namų augindavau labai daug gėlių, sugrįžę vaikai stebėdavosi, kada mama visur suspėja, netgi buvęs Kiauklių parapijos klebonas Antanas Černa yra pagyręs.

Paprašyta paaiškinti, kodėl Kruznių kaimas, esantis visai netoli Zibalų, priklauso Kiauklių parapijai, Janina Maslinskienė prisiminė seną istoriją. Dar jos jaunystės metais buvo nutarta Kruznius  prijungti prie Zibalų. Deja, kaimo gyventojai, labai mylėję ir gerbę parapijos ganytoją Dominyką Pieškų, tam prijungimui labai priešinosi ir kaimas buvo paliktas Kiauklių parapijai. Šiandien ir to kaimo senųjų gyventojų nebelikę. Tik Jadvyga Butkienė vasaroti į savo namus grįžtanti.

- Nugyventas gyvenimas labai margas buvęs, – pašnekovė vis mintimis grįždavo į praeitį. – Sunki vaikystė, šiek tiek lengviau buvo sukūrus šeimą. Gera buvo stebėti, kai vaikai noriai mokslų siekė, šeimas kūrė. Gražiai gyveno. Daug ašarų buvo išlieta dėl netikėtos vyro mirties sūnaus Algio vestuvių dieną. Dabar galiu tik džiaugtis savo vaikais ir anūkais, nesitikėjau, kad proanūkių sulauksiu. Labai energinga mano vyresnioji proanūkė, tik vienuoliktus metus skaičiuoja, bet gyvenime turėtų daug pasiekti.

Moteris guodėsi, jog sūnų Stasį sunki liga palaužė. Laukianti, kad jį į gimtinę parvežtų, kad tėvų namuose nors kiek paviešėtų, grynu oru pakvėpuotų, motinai širdį nuramintų. Ponia Janina gyrė marčią Valę, kad rūpestinga moteris, rūpinasi sūnumi. Negailėjo gerų žodžių marčiai Ramintai, kad grožio gyslelę turinti, gražiai gėlynus prižiūrinti. Žentai Mindaugas ir Antanas – labai puikūs žmonės. Janina Maslinskienė džiaugėsi, jog žentas Antanas ir duktė Virginija visur ją su seserimi Aldona apvežiojo: aplankė Kryžių kalną, Stelmužės ąžuolą, netgi prie Baltijos jūros buvo, Žiemos sodą apžiūrėjo. O jau kiek Lietuvos bažnyčių aplankyta, anot pašnekovės, tai ir nesuskaičiuosi.

Janina Maslinskienė pasakojo, kad dabar iš jos tėvų šešių vaikų šeimos gyvos belikusios tik trys seserys: drauge gyvenanti Aldona ir Plungėje įsikūrusi Ona. Pašnekovė sakė, jog Navasiolkuose jos bendraamžių draugių, su kuriomis kalbėdavusios apie jaunystę,  nebėra: Genė Kiškiūnienė, Leokadija Raišienė jau seniai į Amžinybę išėjusios. Labai geri kaimynai buvę Drazdai, tad dabar puikiai su jų dukra Jadvyga Ališauskiene sutaria.

Pralėkė metai kaip viesulas. Janina Maslinskienė liko kukli ir švelni, neaimanuoja dėl sunkumų. Tik mylinčios motinos širdis mokėjo šeimą užgulusias nelaimes paversti ramybe, parodyti vaikams, kad gyvenimas gražus. Tik motina kaskart sudrėkusiomis akimis pasitinka sugrįžtančius vaikus ir linkėdama gero išlydi. Tik motinai rūpi vaikų bėdos ir džiaugsmai. Kur senas sodas, kur gimtinė, ten motina drebančia ranka glosto kiekvieną savo vaiką, atvykusį nusilenkti ir padėkoti jai – gyvybės davėjai, maitintojai, auklėtojai, begalinės meilės pasauliui ir žmonėms puoselėtojai.

Romas Zibalas