Motinos širdį džiugina šaunios dukros ir malonūs prisiminimai

Laiminga mama su dukromis.

Pirmąjį gegužės sekmadienį Lietuvoje švenčiama Motinos diena. Tą dieną gražiausi gėlių žiedai dovanojami pačiam artimiausiam žmogui – mamai. Tądien margaspalvių gėlių jūra papuoš Gemos Kanapienienės – Zibalų seniūnijos Beivydžių kaimo gyventojos – namus. Ši garbi mama išaugino, išauklėjo ir savarankiško gyvenimo keliu palydėjo tris dukras, yra šešių anūkų močiutė ir vienos proanūkės prosenelė. 

Dukros – didžiausias džiaugsmas

– Labai daug džiaugsmo teikia dukros, – aplankyta Motinos dienos išvakarėse sakė Gema Kanapienienė. – Visų mamų ir tėvų noras yra išauklėti savo vaikus gerai. Manau, kad mums su vyru Pranu pavyko. Smagu, kai visiems vaikams gerai sekasi, tuomet ir gyventi gera, ir džiaugtis iki ašarų galima. Su vyru dukras auklėjome ne taip ir griežtai. Jeigu kuriai pasiūlydavome „beržinės košės“, tai kitos dvi užstodavo ir toji likdavo „be košės“. Tėvas vaikams labai reikalingas. Jo žvilgsnio užtekdavo, nereikėjo nė žodžio.

Gema Kanapienienė gyvena dailiai sutvarkytoje sodyboje kaimo pakrašty, yra guvi, stipri ir besišypsanti. Seniai dukros užaugo ir, palikusios gimtąjį lizdą, išsibarstė po Lietuvą: vyriausioji Zita gyvena Kaune ir dirba prekybininke, vidurinioji Alvyda ūkininkauja, dirba Kiauklių pašte, gyvena Širvintose, bet nuolat lankosi tėvų namuose, jaunėlė Nijolė gyvena Vilniuje ir dirba psichologe.

„Blogi įvykiai praeina, o geri prisiminimai pasilieka“

Trijų dukrų mama Gema Kanapienienė prie savo namų Beivydžių kaime.

– Mano vaikai žino Motinos dieną, – pasakoja laiminga mama, – tuomet namai pilni anūkų ir gėlių. Tik džiaugtis galiu pavasariu, laukiu šilumos ir žalumos. Man gražiausia savaitės diena yra šeštadienis. Jau penktadienį pradedu laukti vaikų ir anūkų, kai sulaukiu, tuomet būna labai gerai. Liūdniausia būna sekmadienį, kai visi išvažiuoja. Tuomet skambinu kaimynei Veronikai Vaskelienei ir sakau, kad man liūdna. Ji man sako, kad ir jai liūdna. Mano kaimynė Veronika labai šarminga moteris, paskambinusi man padainuoja, taip viena kitai nuraminame širdis, nes gyvename nuošaly, su niekuo nesusitinkame, nieko nežinome, todėl pas mus jokių „pletkų“ nėra. Čia mes esame „vietinės reikšmės žvaigždės“, pasišnekame ir gyventi lengviau. Nuolat telefonu pasikalbu su Vale Kiaulėniene, Irena Juzoniene, Melanija Andrikoniene, Vale Kisieliene, Ona Miciene, Danute Diliene, Jadvyga Zibaliene, Stase Vaskeliene, su Kaune gyvenančiomis seserimis Stase ir Juzefa. Mes turime apie ką pakalbėti, prisimename jaunystę.

Paklausta, ar sunku buvo dukras išauginti, išmokyti, savarankiško gyvenimo keliu palydėti, moteris pagalvojusi atsakė:

– Sunkiausia buvo auginti pirmąją. Kaip pirmąją pastatai, taip ir kitos eina. Ir daržus ravėjome, ir šieną grėbėme visos kartu. Nė vienai nedraudžiau kur nors vykti pasižmonėti. Gražūs metai buvo jaunystėje, kai pečių neslėgė metų našta, kai vaikai paaugo. Sunku buvo, kai vyrą palaidojau. Jaunystė, energija ir sveikata – svarbiausi dalykai gyvenime. Blogi įvykiai praeina, o geri prisiminimai pasilieka. Ir dabar, kai lieku viena, naktimis plaukioju po gerus prisiminimus.

Pirmoji mokytoja skatino siekti mokslo

Ir šiandieną buvusi ilgametė Kiauklių pašto laiškininkė Gema Kanapienienė – gana energinga, šiuolaikiška, labai maloni ir iškalbinga moteris. O prisiminti ir papasakoti Gema turi daug ką. Basakojė vaikystė prabėgo Limonių kaime. Labai norėjusi siekti žinių, bet nebuvo galimybių. Į namus atėjusi kaimo mokytoja Vanda Latinytė tiesiog tėvų prašė dukrą leisti mokytis į Kiauklius. Tik po ilgų prašymų ir įtikinėjimų tėvelis sutikęs. Pirmoji mokytoja savo atkaklumu parodžiusi kelią į šviesą, į tiesą, į žinių pasaulį.

Mokslas Kiauklių septynmetėje mokykloje buvęs tiesiog atgaiva širdžiai. Ir dabar moteris prisimena tuometinio Kiauklių mokyklos direktoriaus Edmundo Bonikato vokiečių kalbos pamokas, nuoširdų lituanistės Emilijos Meliukštienės ir istorijos mokytojos Veronikos Bonikatienės darbą. Šviesūs ir taurūs tai buvę pedagogai, negailėję vaikams nei širdies, nei savo laisvalaikio.

Su dukra Nijole Palangoje.

Su dukromis Zita ir Nijole prie namų.

– Paskui išvažiavau mokytis į Kauną, – tęsia pokalbį pašnekovė. – Niekaip negalėjau ten pritapti, grįžau į tėviškę ir įsidarbinau Šešuolių pašte laiškininke, pėsčia vaikščiojau, sunku buvę. Kai 1965 metais atkūrė Širvintų rajoną, perkėlė į Kiauklių paštą. Patiko darbas, nuoširdūs žmonės, bendravimas. Susipažinau su savo vyru Pranu Kanapieniu, sukūrėm šeimą ir šiuose namuose nugyvenom gražų gyvenimą. Labai norėjo melioracija mus iš čia iškelti, bet nesutikom, taip miela su vaikais gamtos glėby buvę gyventi. Kad man kas dabar grąžintų jaunystę, atiduočiau ūkį, namus ir bites. Deja… Dabar likau viena.

35 metai prabėgo nešiojant laikraščius ir laiškus

Moteris noriai pasakojo apie trumpai, tik trejus metus Beivydžiuose dirbtą buvusio „Gražaus ryto“ kolūkio kultūros namų direktorės darbą. Turėjusi organizatoriaus, vadybininko, menininko gyslelę. Kiek švenčių surengusi, muzikantus sutelkusi, Dainų šventėse su saviveiklininkais dalyvavusi, o suvaidintą spektaklį „Palangos liūtas“ ir dabar žiūrovai prisimenantys. Vis jaunystės nuopelnas, kad tuomet ir jėgų sočiai pakakę, ir noro, ir aktorius: Angelę Aukštuolienę, Stasį Kanapienį, Veroniką Vaskelienę, Danutę Kanapienienę, Bronių Kanapienį, Danutę Mackevičienę, Joną Mackevičių, Karolį Pusvaškį bei kitus – sukviesti į repeticijas buvę paprasčiau. Šeštadieniais rengdavusi poilsio vakarus Beivydžių, Sudokių, Limonių, Pariešių ir kitų aplinkinių kaimų jaunimui. Organizuodavusi medelių sodinimo akcijas Beivydžiuose su Kiauklių mokyklos mokiniais. Linksma ir gražu buvę.

Kai gimė trečioji dukra, vėl grįžusi į Kiauklių paštą ir laiškininke išdirbo daugiau nei 35 metus. Anot Gemos, jos kaimuose visi laukdavę. Tuomet daug laikraščių ir žurnalų žmonės skaitydavę, motinos nerimaudavo ir laukdavo sūnų laiškų iš armijos. Dažna savo skausmą išliedavo, nerimu pasidalydavo. Visus reikėdavę išklausyti – visi mieli ir brangūs buvę. Juk darbas toks dinamiškas, kasdien vis kitokie įvykiai pasitaikydavę. Net duonos, druskos, muilo prašydavo žmonės atnešti. Telegramų tekdavę daug perduoti, juk nei mobiliųjų telefonų, nei interneto nebuvę. Visas gyvenimas ant ratų: tai su dviračiu, tai arkliuko traukiamame vežime. Nemotorizuotas tuomet spaudos pristatymas buvęs.

Geru žodžiu Gema Kanapienienė mini buvusią Kiauklių pašto viršininkę Ireną Juzonienę – labai paslaugią, sumanią vadovę. Ji visuomet suprasdavo drauge su Gema dirbusias moteris: Marytę Svilainienę, Danutę Dilienę. Viršininkė užjausdavo, kad laiškanešės turėdavo dirbti ir lietui lyjant, ir sniegui sningant.

– Už manęs jau nieko nėra, tik miškas, Melkos upelis, Ukmergės rajonas, šiaurė, – gyva aukštaičių tarme pasakoja Gema. – Anksčiau, kai dirbau su žmonėmis, stengiausi kalbėti gramatiškai, o dabar šneku taip, kaip tėvai išmokė.

„Ji mus myli, o mes mylime ją“

Laiminga Gema, kai dukros, žentai, anūkai Aivaras, Indrė, Tadas, Agnė, Aurimas, Laura, proanūkė Julita atvažiuoja. Pilni namai jaunų žmonių klegesio, kalbų. Niekur nesinori iš savo kiemo išeiti. Apie mamą pačius gražiausius žodžius išsakė ir dukros. „Mama labai supratinga, mylinti ir linksma“, – sakė Zita. „Mama labai rūpestinga, atsakinga ir mylima“, – pridūrė Nijolė. Alvyda pažymėjo: „Mama labai gera. Ji mus visas tris labai myli. Man patinka, kad visos kartu galime sėkmingai pajuokauti ir sėkmingai išspręsti visus reikalus.“ Tądien svečiuose buvęs vyriausiasis anūkas Aivaras patikino: „Visų anūkų vardu sakau, kad labai gera aplankyti nuostabią močiutę, kuri yra geriausia iš geriausių, nes ji mus myli, o mes mylime ją.“

Gema Kanapienienė (penkta iš kairės) su savo šeima.

Pralėkė metai kaip viesulas. Motina Gema Kanapienienė liko kukli ir švelni, nesididžiuoja nuveiktais darbais, užaugintais vaikais, tik labai ilgai prašoma sutiko, kad apie ją būtų parašyta laikraštyje „Širvintų kraštas“, kurį skaito daugybę metų, kuriam Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga linki sėkmės.

Tik motinos širdis moka parodyti vaikams, kad gyvenimas gražus. Tik motina kaskart sudrėkusiomis akimis pasitinka sugrįžtančius vaikus ir linkėdama gero išlydi. Tik motinai rūpi vaikų bėdos ir džiaugsmai. Tik motinos meilė ir vaikų šypsenos nuvaiko nuo kaktos raukšles.

Romas Zibalas
Nuotraukos iš Gemos Kanapienienės asmeninio albumo