“Man tik technika patinka…”

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Sėkmės visada sulaukia tas žmogus, kuris gražiai gyvena, dažnai juokauja, myli aplinkinius, kuris džiaugiasi kitų žmonių pasitikėjimu, kuris su džiaugsmu ir palaima dirba savo darbus, kuris kasdien šį pasaulį daro geresnį ir gražesnį sau ir šalia esantiems artimiems žmonėms: žmonai, dukrai, anūkui ir kitiems. Toks Anciūnuose gyvenantis Antanas Švedas – buvęs Vl. Žvirblio kolūkio tekintojas, sumanus technikos žinovas, racionalizacinių išradimų autorius, auksinių rankų meistras, jautrus ir mylintis vyras, tėvas, senelis. – Ką jau čia apie mano išradimus, – kuklinosi Antanas Švedas, – viskas jau išrasta, viskas padaryta, tegu jaunesni išradinėja. Dabar savo patirtį perduodu anūkui Mantui – vieninteliam ir nepakartojamam. Turi ką ponas Antanas papasakoti ir parodyti ne tik anūkui, bet ir kiekvienam svečiui, užsukusiam į jaukius, išpuoselėtus, savo nuo darbų sudiržusiomis rankomis per daugelį metų restauruotus namus. Namuose viskas modernu ir šiuolaikiška, visi patogumai, šulinio vanduo į namus, balos – į tvartus gyvuliams girdyti, kieme daug technikos. Atrodo, tik gyvenk ir džiaukis gyvenimu. Ir metų nėra daug – neseniai per šešiasdešimtmetį persirito. Deja, vaikystės prisiminimai vis ragina sugrįžti į praeitį. Gimė ponas Antanas Kuziluose (Ukmergės rajonas), netoli Šešuolių. Nebuvo likimo lemta pajusti mamos širdies ir rankų šilumos, klausytis pasakų ir dainų, mat būdamas pusantrų metų liko našlaitis, teko glaustis pas tetą Stefaniją Ragauskienę, gyvenusią Levaniškiuose. Paskui, kai sukako septyneri, teta atidavė į Ukmergės internatą. Gyvenimas vaikų namuose, svetimų žmonių apsuptis grūdino Antaną, ragino semtis žinių, ieškotis kelių į sėkmę, būdų užsidirbti duoną. Visą gyvenimą kamavo tėvų ilgesys, noras surasti artimuosius, nors fotografijose pamatyti brangių žmonių veidus. Deja, pokario metų baisumai sunaikino viską, neliko net tėvų nuotraukos. Gabus vaikinas baigė mokslus Ukmergėje, dirbo šaltkalviu Ukmergės autokolonoje, paskui – Pašilėje atsarginių dalių gamykloje tekintoju. Ir vis prie technikos. Kiekvieną vasarą grįždavo pas tetą, čia talkininkaudavo prie žemės ūkio darbų: grėbdavo šieną, statydavo rugius į gubas. Pasak pašnekovo, ganė visą fermą: nuo žąsų iki arklių. Prie visų darbų su džiaugsmu ir didžiausiu atsakingumu. Ko imdavosi, visuomet sąžiningai ir iki galo. Darbštų vaikiną pastebėjo tuometinis Vl. Žvirblio kolūkio pirmininkas Kostas Adomavičius ir pakvietė sugrįžti į kolūkį. Čia susipažino su Kruzniuose gyvenusia Melanija – būsima žmona. Netrukus sukūrė šeimą, gimė dukra Rita ir šiais metais šeima šventė gražų 40 metų vedybinio gyvenimo jubiliejų. Užmiršimo dulkės paslėpė vaikystės jaudulį ir nelaimes. Anciūnuose atėjo patirtis ir pripažinimas. Antanas daug darbų nuveikė, daug racionalizacinių pasiūlymų pateikė, ne kartą buvo pagerbtas ir apdovanotas, įvairių komisijų pastebėtas. Vyras pasakojo, jog darbuose ir sumanymuose visada gelbėdavo kolūkio mechanikas Jonas Mackevičius. Antanas Švedas gamindavo detales, įvairius mechanizmus, o Jonas Mackevičius pagal jau pagamintas detales braižydavo brėžinius, fotografuodavo, mat reikėdavo pateikti vertinimo komisijoms. Tokia mada ir tvarka tuomet buvusi. Pašnekovas sakė, jog anksčiau gyventi įdomiau buvę, nes daug bendradarbių aplink triūsdavę, laikas greičiau eidavęs. Kažkada net dirbtuvių vedėju buvo paskirtas, sako, net pusmetį ištvėręs, mat savarankiškai dirbti yra įdomiau, negu kitiems vadovauti. Vienam dabar kažkaip būtų liūdnoka. Gerai, kad anūkas šalia visada sukasi, su visokia technika važiuoti moka, jau ir aria, ir sėja, nors tik 14 metų teturi. Gal dar vienas talentingas technikos mylėtojas išaugs? – Man tik technika patinka, – sako Antanas Švedas. – Visą naujausią kolūkyje gautą techniką leisdavo man išbandyti. Bandymai suteikdavo žinių apie buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje pagamintas žemės ūkio mašinas, įvairius padargus. Šiaip daugiausia technikos būdavo iš Rusijos. Gamyklos broką laisvai kolūkio dirbtuvėse perdarydavom. Darbo būdavo tikrai daug. Antanas pats yra sukonstravęs traktorių, buldozerį sniegui valyti, žirkles metalui karpyti, automatinį kniedžių gamybos aparatą, gali ištekinti įvairių diametrų detales, geba nudirbti visokius metalo darbus. Ir dabar, radęs laisvą valandėlę, veria dirbtuvių duris, vis ką nors konstruoja, tobulina, išradinėja. Buities darbams palengvinti yra padirbęs savos gamybos sulčiaspaudę, mėsmalę, niekada neatsisako pagelbėti kaimynams, visuomet prisišaukiamas žmogus. – Geras tas mano Antanas, labai nutiko, – džiaugėsi žmona Melanija, – aš laimingas žmogus, turėdama tokį vyrą. Visur jis suspėja, viską moka. Nenoriu leisti į dirbtuves, nes praranda laiko nuovoką, pamiršta, kiek valandų. Visai nepailsi. – O aš dirbtuvėse pailsiu, atsipalaiduoju, – sako Antanas, – man būtinai reikia ką nors įdomaus sumeistrauti, kažką perdaryti. – Kol jauni buvom, tai niekur nevažiuodavom, vis darbas ir darbas, nieko kito nebuvo, – atvirauja sutuoktiniai Melanija ir Antanas Švedai, – jau ir pailsėti reikėtų. Džiaugiamės labai gerais kaimynais: Brone ir Stasiu Kiškiūnais, Aldona Kikutiene, Elena ir Alfredu Juteliais, Veronika ir Alfonsu Sasnauskais, džiaugiamės dukra Rita ir žentu Rimu, anūku Mantu. Daug ko mūsų gyvenime buvo, viskas praėjo. Jokia materialinė gerovė nė akimirkai nesuteikia tokio pasitenkinimo kaip jausmas, kad gyvenimas nėra betikslis. Antanas Švedas – doras, teisingas, nuoširdus žmogus – gyvena prasmingą gyvenimą, niekada nepraleidžia progos pasirūpinti šalia esančiais. Dėl to jis yra gerbiamas ir mylimas ne tik anciūniškių, bet ir tolimesnių kaimų gyventojų. Romas Zibalas