“Gyvenu labai gerai, laukiu, kad bus dar geriau…”

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

“Dirbk, kai liūdna – tik darbas išblaško liūdesį. Dirbk, kad nepultum į neviltį – niekas taip neapsaugo nuo slegiančios nykumos kaip darbas. Dirbk, kai lydi sėkmė – nėra geresnio vaisto nuo laimėjimų svaigulio kaip darbas”, – sakė vokiečių rašytojas Johanas Robertas Becheris. Būtent darbas ir geri žmonės gelbsti nuo visų gyvenime užklupusių rūpesčių. Tuo įsitikinusi širvintiškė Virginija Didžiokaitė – buvusi ilgametė Širvintų ligoninės Palaikomojo skyriaus vyr. medicinos sesuo.

- Visas mano gyvenimas prabėgo Širvintose, – pasakoja neseniai garbingą jubiliejų šventusi ponia Virginija. – Čia baigiau vidurinę mokyklą, iš čia išvažiavau studijuoti medicinos, čia vėl po kelerių metų  sugrįžau. Širvintų ligoninėje daugiau nei 40 metų dirbau. Pažįstu ne vieną šimtą Širvintų krašto žmonių. Aš gerbiu širvintiškius, kiek galiu – padedu. Man irgi žmonės padeda, nes gyvenu viena ir jų pagalbos man bet kada prireikia.

Prie kvapnios arbatos puodelio ponia Virginija prisiminė mokslus Širvintų mokykloje, mokiusius mokytojus: Stefaniją Kvietkauskienę, Eleną Mašauskaitę, Eugeniją Ambrazaitytę – Ažubalienę, Stasę Šiaučiūnaitę ir kitus. Po mokslų vidurinėje mokykloje studijuoti medicinos Virginija stojo dukart. Pirmąkart po sėkmingai išlaikytų egzaminų į Vilniaus medicinos mokyklą nepriėmė dėl regėjimo, o po metų į Utenos medicinos mokyklą įstojo be problemų, nors konkursas buvo didelis – trys į vieną vietą.

- Į Vilniaus medicinos mokyklą bandėme įstoti kartu su drauge, – prisiminimais dalijosi ilgametė medicinos darbuotoja. – Abiem nepasisekė. Išėjome po stojamųjų į gatvę, ten grojo pučiamųjų orkestras. Mums taip širdis suspaudė, taip liūdna pasidarė, kad net apsiverkėme. Draugė tapo mokytoja, o aš po metų vėl laimę bandžiau ir įstojau.

Paklausta, kodėl rinkosi medicinos studijas, moteris ilgai nemąstė:

- Nejučia medicina susidomėjau. Netoli tėvų namų gyveno mokytoja Pūkaitė. Ji dažnai sirguliuodavo, prašydavosi pagalbos. Aš, būdama mokinė, noriai parūpindavau aspirino arba citramono. Mokytoja vis pagirdavo už rūpestingumą ir pranašaudavo man medikės ateitį. Taip ir paliko. Jeigu vėl reikėtų rinktis profesiją, būtinai rinkčiausi mediciną. Jaunam žmogui patarčiau: jeigu jis turi pašaukimą, tegu studijuoja medicinos mokslus. Reikia labai mylėti kenčiantį žmogų. Be pašaukimo negalima eiti prie ligonio.

Po studijų Utenoje ponia Virginija išvyko į Eišiškes. Sako, labai patiko toks skambus miestelio pavadinimas, todėl ir išvažiavo tolėliau nuo gimtųjų namų. Darbas svetimame krašte pasirodė ne toks ir saldus, labai traukė Širvintos, savi žmonės. Teko daug pavargti, kol pavyko gauti leidimą sugrįžti į gimtinę. 1966 metais Širvintų ligoninės vyr. gydytojas Vladas Usonis jauną, jau praktinio darbo patirties turinčią medicinos seselę priėmė dirbti į Paširvinčio ligoninę.

- Labai geras vyr. gydytojas buvo Usonis. Labai nuoširdus, gero būdo žmogus, gerbė ligonius ir medicinos darbuotojus, – šiltais prisiminimais dalijosi pašnekovė. – Visus savo bendradarbius prisimenu tik labai gerai. Darbas buvo sunkus, bet labai įdomus. Mes mylėjome savo darbą galbūt dėl to, kad jauni, energingi buvome, nežiūrėjome į atlygį. Paširvinčio ligoninėje buvo Vidaus ligų skyrius: ligonių daug, seselių mažai. Nebūdavo net kada prisėsti, vis pirmyn ir pirmyn, kol skyriuje gulinčiais 45 ligoniais pasirūpindavome. Labai gerai prisimenu puikią skyriaus vedėją Reginą Hibner, ligoninėje dirbusius gydytojus Stasę Miselienę, Helmutą Hibner, Kazį Ulvydą, Tautvydą Švedarauską, Antaną Urboną. Per daugelį metų teko dirbti su daugybe šaunių, nuoširdžių bendradarbių. Tai Ina Arasimavičienė, Jūratė Šiukštienė, Valė Kibildienė, Laima Pakalnienė, Konstancija Urbonienė, Irena Vaitkevičienė, Antanas Lidžius, Zina Kanapienienė, Domicelė Pilkova, Virginija Pakalnienė, Laima Šinkevičiūtė ir daugelis kitų.

Po aštuonerių metų darbo budinčiąja medicinos sesele ponia Virginija buvo paskirta Vidaus ligų skyriaus vyr. medicinos sesele. Moteris pasakojo, jog vyr. seselės darbas buvo gana įtemptas: visą laiką ant kojų, daug visokių rūpesčių. Teko viską sužiūrėti, rūpintis vaistais, koordinuoti seselių darbą, derinti sąskaitas su buhalterija, ruošti ataskaitas. Kai buvo pastatyta nauja ligoninė ir įkurtas naujas skyrius, ponia Virginija buvo paskirta Palaikomojo skyriaus vyr. medicinos sesele ir ja dirbo iki pat pensijos.

- Išėjimas į pensiją nebuvo skausmingas, – dėstė mintis pašnekovė, – jokios nuoskaudos nejaučiau. Mane žmonės myli, lanko ir man niekada liūdna nebūna. Dabar gyvenu labai gerai, laukiu, kad bus dar geriau…

Paklausta apie medicinos darbuotojo džiaugsmus ir nusivylimus, moteris pasakojo, jog tarybiniais laikais po darbo ligoninėje  būdavo organizuojama visokių būrelių, užsiėmimų, būdavo ruošiami vaidinimai, vykdavo visokie konkursai, apžiūros. Tam žmonės ruošdavosi nuoširdžiai, be apsimetinėjimo. Medikai daug keliaudavo. Su bendradarbiais aplankyti Tbilisis, Maskva, Leningradas, Ryga ir daugelis kitų tuometinės sąjungos miestų. Ligoninėje būdavo švenčiamos kalendorinės ir valstybinės šventės, ypač populiarios būdavo Kovo 8 – osios, Medikų dienos šventės. Pasak pašnekovės, ypač įdomu buvo dirbti, kai ligoninei vadovavo vyr. gydytojas Antanas Kamarauskas. Tuomet važiuodavo į aplinkinių rajonų ligonines. Ukmergėje, Molėtuose buvo dalijamasi darbo patirtimi, aptariamos medicinos naujovės.

- Tiesiog gal tada buvo palankesnis laikotarpis, – įžvalgomis apie prabėgusius metus dalijosi ilgametė medikė. – Gal dėl to linksma ir nesunku dirbti buvo, kad visi jauni ir linksmi buvome. Buvo labai gerai, kai poliklinikos ir ligoninės medikai jautėsi esą vienas stiprus kolektyvas. Medicinos reforma įnešė sumaištį į darnų Širvintų medikų būrį.

Ponia Virginija pasakojo apie sunkiausias darbo akimirkas, kai ligoninėje mirdavo ligoniai. Tuomet išgyvendavo gydytojai, seselės, ypač su netektimi sunkiai susitaikydavo jaunučiai medikai. Toks darbas slėgdavo, reikėdavo prie to įprasti, raminti save ir ligonio artimą, gniaužti širdgėlą, guosti.

Pašnekovė džiaugėsi, jog šiais laikais medicina gerokai pažengusi į priekį, nebėra to, kas buvo daugiau nei prieš keturis dešimtmečius. Anais laikais nebūdavo Reanimacijos skyriaus, nebūdavo tokios įrangos, tokių prietaisų, bet kvalifikuoti gydytojai dėdavo visas pastangas ir ligoniams pagelbėdavo, atstatydavo prarastas jėgas. Anot daugelį metų ligonių slaugai paskyrusios pašnekovės, šiais laikais medicinos seselėms ypač sunku dirbti rajoninėse ligoninėse, gal šiek tiek lengviau didmiesčiuose, ten ir atlyginimas geresnis, ir darbo sąlygos ne tokios slegiančios.

Prisiminimus apie darbą, prabėgusius metus nutraukė telefono skambutis. Atsiliepusi ponia Virginija kantriai aiškino pažįstamai garbaus amžiaus pašnekovei, kaip kovoti su užklupusia sloga. Patarė pirmiausia išbandyti liaudiškas priemones, gydytis svogūnu, medumi ir tik paskui imtis chemijos. Moteris ir dabar domisi medicina, turi sukaupusi daug specialios literatūros, prenumeruoja ir skaito “Mediciną visiems”, “Sveikatos patarimus”, “Sveikatos ABC”, “Šeimininkę”. Žodžiu, žino daug naudingų dalykų ir savo žiniomis nuoširdžiai dalijasi su aplinkiniais.

- Mane žmonės myli, – šypsosi Virginija. – Turiu labai gerus kaimynus. Tai Janė ir Pranas Ciesiūnai, Ona Romaškienė, Vaclava Kavaliukienė, Vaida ir Andrius Savičiai. Jie man visada padeda, pagelbsti. Niekada manęs nepamiršta Aldona Usonienė, Nijolė Romaškienė, Rimutė Kadžienė – mano buvusios bendradarbės medikės. Aplinkui gerų žmonių netrūksta. Kai pats su žmonėmis sutari gražiuoju, tai šalia esantys irgi bus geri ir paslaugūs.

Netikėtai į svečius užsukusi Virginijos draugė Aldona negailėjo gerų žodžių:

- Džiaugiuosi, kad susipažinau su Virginija. Tokių sąžiningų ir užjaučiančių žmonių reta. Ji kaip daktaras angelas, labai dvasingas, taurus ir kilnus žmogus. Jeigu ilgesnį laiką nesimatome, tuoj užsuka į svečius, teiraujasi apie sveikatą. Ji yra puiki kulinarė, kepa skanius pyragus ir sausainius, moka paruošti kvapnią vaistažolių arbatą.

Nė vieno žmogaus  gyvenimas nėra lengvas. Na ir kas?  Reikia būti ištvermingam ir tikėti savimi, tikėti savyje glūdinčiu talentu. Virginijos Didžiokaitės talentas – rūpintis šalia esančiu žmogumi, padėti jam kenčiančiam, patarti, paguosti. Gražu, kai kilnaus žmogaus talentas atsiskleidė visu grožiu, visomis spalvomis. Aplinkui esantys ponią Virginiją mato visada energingą, rūpestingą, jausmingą. Jausmingas žmogus moka džiaugtis gyvenimu, vertinti kiekvieną akimirką, darbui ir kenčiančiam žmogui atiduoti visą širdį.

Romas Zibalas