Grįžęs į tėviškę nenusivylė

Algis Vaškevičius prie "pereinamosios taurės". Pačiame skulptūros - kaukės viršuje išpjauti žodžiai "Musninkų KN". Algis didžiuojasi, kad Musninkų kultūros namai buvo pripažinti geriausiai dirbančiais kultūros namais Širvintų rajone.

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Antradienio vakaras. Musninkų miestelio pakraštyje tamsu. Tik kultūros namų languose dega šviesa. Užeinu į vidų. Apačioje ant kėdžių puslankiu išsirikiavę prieš savo vadovę Dalią Kiaulevičiūtę sėdi ir “treniruojasi” dainuoti pagyvenusio amžiaus liaudiškos muzikos ansamblio žmonės. Moterų rikiuotės gale įsitaisę du vyrai. Vienas iš jų – neseniai susikūrusio Musninkų miestelio bendruomenės kultūros centro “Spindulys” pirmininkas Algis Vaškevičius. Moterys paaiškina, kad Algį pirmininku išrinko vienbalsiai, nes jis – geras žmogus. Šventa teisybė, -  vyras mielai sutinka atsakyti į kelis “Širvintų krašto” klausimus.

- Tai dabar prisipažinkite: “Kur gimėte, kur mokėtės…?”

- Nelabai kam bus įdomu… Gimiau 1938 metais Pigašių kaime. Baigiau Vileikiškių septynmetę mokyklą. Mūsų “abiturientų” – septintokų laida buvo pirmoji. Tada mokykloje mokinių buvo daug, o štai dabar ruošiamasi net pradinę uždaryti. Mokiausi Vilniaus žemės ūkio mechanizacijos technikume. Vėliau pradėjau dirbti Ukmergės rajone. Dar vėliau, kaip ir kiekvienas tuometinis sveikas jaunuolis, privalėjau atitarnauti sovietinėje kariuomenėje. Su aviacijos daliniais teko pabuvoti Baškirijoje, Kazachstane. Grįžęs iš kariuomenės visą gyvenimą iki pat pensijos dirbau sostinėje – Vilniuje.

- Dažnai kokioje nors anketoje reikia užpildyti grafą “šeimyninė padėtis”…

- Su būsima žmona Zofija susipažinau dar besimokydamas technikume. Kai kėlėme vestuves, abiems buvo tik devyniolika… Laikas bėga labai greitai. Pernai birželio 6 dieną minėjome vestuvių penkiasdešimtmetį. Taigi, jau pusę amžiaus esame kartu. Dukra ir žentas – abu gydytojai, gyvena ir dirba Vilniuje. Turiu du anūkus.

- Kokiais keliais atsidūrėte Musninkuose? Ar ne geriau būtų buvę ir išėjus į pensiją pasilikti gyventi Vilniuje?

- O ką daryti kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro tarp keturių sienų? Atsipirkome savo sodybą Pigašiuose. Puiki gamta, ramybė, tačiau kita bėda, – toli parduotuvė, mažai žmonių, – nėra su kuo pabendrauti. Pasitaikius progai, nusipirkome sodybą Musninkuose. Juk aš iš šio krašto, čia nuo senų laikų gyvena daug pažįstamų. Būtinai parašykite: “Musninkuose  puikūs žmonės gyvena…”

- Būtinai parašysiu. Bet juk ir Musninkuose gyvenate tarp keturių sienų?

- Taip. Tačiau nelygu, kas už tų sienų… Vasarą galima prie Musės pasivaikščioti. Čia labai gražios apylinkės. O kiek darbų atsiranda savame kieme! Žiūrėk, kol viename sodybos gale baigi šienauti, kitame – vėl žolė užaugus… Nepamatai, kaip diena praeina. Žinoma, galima ir pilvą išvertus lovoje vartytis, tačiau taip gyventi neįpratęs, o ir nemoku.

- Tai ar vertėjo parduoti sodybą Pigašiuose? Ta pati gamta…

- Gamta ta pati, juk toje pačioje Lietuvoje gyvename. Juk sakiau – Musninkuose puikūs žmonės gyvena… O dar Musninkuose yra kultūros namai ir jų direktorė Dalia Kiaulevičiūtė, kuri neleidžia užmigti. Tai ji subrandino mintį apie Musninkų miestelio bendruomenės kultūros centrą. Šiais metais šią mintį pavyko įgyvendinti. Įkūrėme miestelio kultūros puoselėtojų bendruomenę “Spindulys”. Abu su žmona dainuojame liaudiškos muzikos ansamblyje. Dar kaimo kapeloje pritariu su liaudišku instrumentu – medine gofruota lenta, kažkada seniau Lietuvoje naudota drabužiams lyginti. Taigi, nėra kada nuobodžiauti…

- Pakalbėkime apie gyvenimą, apie…

- Tik ne apie politiką…

- Gerai, tada apie realų gyvenimą. Pradžiai apie ligas, pavyzdžiui, apie tą baisųjį kiaulių gripą…

- Gripu žmonės serga kasmet. Juk mirštama nuo įvairių ligų, ne tik nuo kiaulių gripo. Aš ir mano šeima esame gripui atsparūs. Gal todėl ir nesergame, kad nebijome susirgti. Nereikia to šalčio bijoti. Pavyzdžiui, žiemą man pirštinių gali ir nebūti. Nuo gripo apsaugo natūralus vaistas – česnakas. Pasakyk, ar gali žmogus, sulaukęs 70 metų, būti idealiai sveikas? Retkarčiais reikia ir man “pasiremontuoti”. Šiaip tai sirgti nėra kada…

- Lietuvoje du kartus per metus persukame laikrodžius. Daugeliui žmonių šis kaitaliojimas nepatinka, o kaip jums?

- O man – labai gerai. Reikia prie Saulės derintis. Sutinku -  daugelis dejuoja, kad nuo to kenčia organizmas, gadinami nervai, blogėja savijauta. Niekai… Juk ne kasdien tas laikas keičiamas. Pavyzdžiui, krepšininkai ar kiti sportininkai dažnai skrenda į tolimas šalis. Ir nieko…  Net rungtynes laimi.

- Ką patartumėte alkoholikui?

- Bizūno jiems reikia. Per daug su jais “cackinasi”… Sutik, kad į šią bėdą pas mus rimtai nežiūrima. Sovietiniais laikais alkoholikai būdavo gydomi prievarta. Gydymas būdavo žiaurokas, tačiau labai paprastas ir dažnai efektyvus. Tačiau ir tada išgydavo ne visi, o tie, kurie išties to norėdavo. Jeigu žmogus pats nepasiryžta ir nenori mesti gerti, tai kitas niekaip to padaryti neprivers. Nepritariu tiems žmonėms, kurie liūdesį bando skandinti degtinėje. Būna tik blogiau…

- Tai vis dėlto, kur geriau gyventi – mieste ar kaime?

- Manau, kad kiek lengviau išgyventi kaime. Čia ir be pensijos bei pašalpų galima šiaip taip verstis. Turėdamas ir nedidelį ūkelį iš bado nemirsi. Daugelis sako, kad neapsimoka karvę laikyti. Taip, darbo nemažai, tačiau ką reiškia naminis pienas, sviestas, sūris… Kaime galima užsiauginti bulvių, žiemai prisiruošti agurkų, kopūstų, pomidorų. Kaip žmonės išgyvendavo senais laikais? Ardavo žemę su arkliuku, žolę šienaudavo dalgiu. O dabar… Pats matai, kokie žemės plotai dirvonuoja? Be to, kaime daug mažiau mokama už komunalinius patarnavimus. Didžiausios išlaidos – malkoms paruošti.

- Na, gerai. Palikime buitį ir grįžkime prie kultūrinių dalykų. Štai ir šiandien salėje būrys moterų savo balsus lavina, o vyrai muzikos instrumentus derina…

- Taip ir turi būti. Kiekvieną savaitę vyksta repeticijos. Meno kolektyvai ruošiasi Musninkų seniūnijos kultūros dienai. Iš visų mūsų rajono seniūnijų bus atrinkti geriausieji meno kolektyvai, kurie vėliau koncertuos Širvintose. Į baigiamąjį koncertą visi nori pakliūti. Norime ir mes, todėl ir negailime jėgų “treniruotėms”.

- Senovės romėnų filosofas Seneka yra pasakęs: “Per aspera ad astra” – “Per kančias į žvaigždes”. Linkiu jums asmeniškai ir visiems Musninkų meno kolektyvams su kuo mažesnėmis kančiomis “nuskinti” kuo daugiau žvaigždžių.

Remigijus Bonikatas