Garbingiausioje vietoje – tremties Kalėdas menantys žaislai

Danutė Blusevičienė: "Nors nebuvau mačiusi Lietuvos, bet grįžusi jaučiausi kaip danguj..."

Vis labiau gruodžio šaltis kausto sužvarbusią žemę, vis anksčiau vakaro sutemos juoda skraiste apgaubia tėviškės laukus. Artėjančios Kalėdos verčia pamąstyti apie prabėgusius metus, nuveiktus prasmingus darbus, įsimintinas akimirkas, patirtus rūpesčius ir džiaugsmus. Žvarboką gruodžio popietę pasibeldžiau į širvintiškės, Upelio gatvės gyventojos Danutės Blusevičienės buto duris. Ant slenksčio pasirodžiusi jaunatviškai švytinti moteris gerokai nustebo, sužinojusi vizito priežastį, bet pasiūlė užeiti ir sutiko papasakoti apie vaikystėje patirtą Kalėdų stebuklų laukimo džiaugsmą, Kūčių stalą Uralo papėdėje bei kasdienius darbus.

Danutė Blusevičienė – Širvintų krašto žmonių gerai pažįstama matematikos mokytoja, sumaniai namuose šeimininkaujanti žmona, mama ir močiutė. Prieškalėdinių rūpesčių moteriai apstu: teks Kūčių vakarienę paruošti, Kalėdų valgiais pasirūpinti, namus šventiškai papuošti. Juk prieš pat Kalėdas ponia Danutė švenčia ir savo gimtadienį, tad svečių namuose tikrai bus. Kūčių stalui ir Kalėdų šventei ruoš tradicinius patiekalus – dar iš mamos išmoktus.

Kalėdos nugramzdina į praeitį liūdesį, verčia pamiršti visas nuoskaudas. Širdyje džiaugsmas maišosi su nepaaiškinamu ilgesiu, vis norisi prisiminti tai, kas buvo vaikystėje ten, toli nuo Lietuvos, Permės srityje, Jusvino rajone. Ir šiandien, mintimis nuklydusi į praeitį, ponia Danutė neranda atsakymo, kodėl tėčio – Bronislovo Pundžio – ir mamos – Onos Dambrauskaitės – šeimos buvo ištremtos iš Lietuvos? Kuo galėjo nusikalsti dori, darbštūs, žemę mylintys žmonės? Kodėl likimas taip susiklostė, kad tėvų šeimos iš Ignalinos ir Trakų rajonų gyvuliniuose vagonuose 1945 metų liepos 16 dieną buvo išvežtos svetur? Ponios Danutės tėvai – per dvidešimtmetį perkopę jaunuoliai tremtiniai – susipažino ir susituokė tremty Permės srityje. Ten gimė ir Danutė.

Danutės Pundytės – Blusevičienės atminty išlikę vaikystės prisiminimai: gili žiema, iki 43 laipsnių šalčio spaudžiantis speigas, tremtinių barakai, Kuproso kaimą juosiantis bekraštis miškas, 2 kartus per metus iš Lietuvos atkeliaujantys tėčio sesers išsiųsti siuntiniai su džiūvėsiais, kojinėmis, pirštinėmis ir… Kalėdos. Įsimintiniausia liko, kai tėtis su mama Kalėdų išvakarėse puošdavo eglutę, o Kalėdų rytą Danutė rasdavo dovanų saldainį. Būdavo dvigubas džiaugsmas, dviguba dovana – saldainis ir dar puošnus jo popieriukas.

Sunku būdavo tremtiniams, bet mama kažkokiu nežinomu būdu paruošdavo Kūčių stalą, ant jo būdavo ir kūčiukų, ir žuvies, ir iš Lietuvos atsiųstų džiovintų obuolių. Prie stalo sėsdavo visa gausi tremtinių šeima, buvo meldžiamasi, prisimenamos netektys, likę Lietuvoje artimieji. Pasak pašnekovės, iš atminties neblėsta tetos Pranės ašaros ir begalinis sielvartas. Pasirodo, per vežimą į tremtį pasimetė mamos brolio ketverių metų berniukas. Niekas niekur jo nerado. Tėvai ir giminės spėliojo, kad galbūt kas nors iš rusų ar tremtinių priglaudė vaiką ir užaugino kaip savo. Ponia Danutė sakė, jog teta Pranė taip ir mirė tremtyje su motiniška širdgėla, nežinodama, kur dingo jos vaikas. Pašnekovė sakė, jog, grįžę į Lietuvą, giminės ieškojo per Raudonąjį Kryžių, bet paieškos buvo bevaisės.

Danutei – mažai mergaitei – saldainių popierėliais, karpiniais papuošta eglutė atrodydavo lyg didžiausias stebuklas. Pasak pašnekovės, apie 1958 metus tėvai iš kažkur pirko žaisliukų eglutei papuošti. Tuos tremtyje įgytus keturis blizgančius eglutės papuošalus, tėvų rankų nuglostytą relikviją, ponia Danutė išsaugojo daugiau nei 50 metų kaip didžiausią vertybę.

Moteris pasakojo, jog vaikystėje išgyventi įspūdžiai palikę visam gyvenimui. Pašnekovė prisiminė tėvų pasakojimus, jog pirmosios Kūčios tremtyje buvusios labai sunkios. Senelė 10 kilometrų ėjusi ir nešusi į gyvenvietę iškeisti dvi pagalves į kibirą bulvių, kad turėtų ant Kūčių stalo padėti nors virtų bulvių su lupenomis. Tėvai ir seneliai labai vargo, buvo žodžiais nenusakomas sunkmetis. Pasak pašnekovės, yra buvę netgi taip, jog nugaišusį arklį tremtiniai mėsinėjo, virė ir valgė. Pašnekovė girdėjusi mamos pasakojimą apie tai, jog už sienos nuolat verkdavusi ir prašydavusi valgyti kaimynų mergaitė. Valgio sočiai nebuvo, badas žvelgė tiesiai į akis – daug žmonių mirė. Tik apie 1957 – uosius pasidarė lengviau, pradėjo šiek tiek mokėti už darbą, leido auginti gyvulius, sodinti daržoves.

Ponios Danutės tėtis dirbo miške, “Lespromchoz’e”, įgijo visokių specialybių, buvo ir traktorininkas, ir vairuotojas, ir medkirtys. Miškas būdavo kertamas netgi naktį, apšviečiamas tam tikras baras, kurį būtina iki ryto iškirsti. Pasak pašnekovės, permekais vadinami vietos gyventojai labai vertino lietuvius tremtinius. Mat lietuvių darbštumas, gebėjimas prisitaikyti prie sunkių gyvenimo sąlygų stebino vietinius. Tremtiniai išmokė vietos gyventojus auginti bulves, pomidorus, tinkamai apdoroti kiaulieną, statyti pirtis ir jose maudytis. Pašnekovė pasakojo, jog pomidorai neprinokdavo, juos valgydavo žalius. Labai keistai skambėdavo mamos pasakojimai apie Lietuvoje žydinčius sodus. Ponia Danutė niekaip negalėjo suprasti, kaip gali atrodyti sodai, kas yra žydėjimas. Tokių dalykų vaiko akys nebuvo mačiusios.

1961 metų pavasarį Danutė Pundytė – Blusevičienė su tėvais grįžo į Lietuvą. Tėvus reabilitavo su sąlyga, kad nereikalaus Ignalinos rajone, Ceikinių kaime likusio turto. Lietuvoje tėvai viską pradėjo nuo nulio, statėsi namą Ignalinoje. Grįžusiai iš Rusijos Danutei teko mokytis skaityti ir rašyti lietuviškai. Per vasarą, mokytojos padedama, pirmokė mergaitė iš “Saulutės” elementoriaus  viską išmoko ir galėjo mokslus tęsti Ignalinos vidurinėje mokykloje.

- Nors nebuvau mačiusi Lietuvos, bet grįžusi jaučiausi kaip danguj, – pasakojo Danutė Blusevičienė. – Čia prasidėjo sodų žydėjimas, buvo obuolių, slyvų, vyšnių, aplink Ignaliną tyvuliavo 7 ežerai, galima buvo maudytis.

Pašnekovė pasakojo, jog Lietuvoje gyventi labai gera. Ignalinoje baigė vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus pedagoginį universitetą, baigė matematikos studijas ir pedagoginio darbo ėmėsi Širvintų rajono mokyklose. Pirmoji darbovietė buvo Kiauklių aštuonmetė mokykla. Čia jauna mokytoja pradėjo dirbti 1972 metais. Paskui darbas Zibalų aštuonmetėje, “Pasakos” vaikų darželyje ir daugiau nei 30 metų Vileikiškių pagrindinėje mokykloje.

Visur mokytoja gerbiama ir mylima už mokėjimą bendrauti, už gebėjimą išklausyti ir suprasti jauną žmogų. Galbūt tremtyje įgytas nuoširdumo jausmas, atjautos puoselėjimas ir šiandien neleidžia nurimti, skatina ieškoti naujovių, domėtis paslaptingu matematikos pasauliu. Reorganizavus Vileikiškių pagrindinę mokyklą, mokytoja Danutė Blusevičienė darbą rado Maišiagaloje. Ketvirtus metus ponia Danutė dirba Maišiagalos Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo vidurinės mokyklos matematikos mokytoja. Pašnekovė pasakojo, jog visada ją supo labai geri žmonės – buvę ir esami kolegos, kaimynai. Tai Regina ir Julius Jagminai, Joana ir Algimantas Vėbros, Elena Strielčiūnienė, Marytė Kaziukėnienė, Rita Daugėlienė, Diana Dalalienė, Vanda Gaidzis, Laima Maslinskienė, Petras Žygė, Zita Kisielienė, Emilija Meliūkštienė, Genovaitė Časaitė, Aldona Vilūnienė, Valentina Stašienė, Henrika ir Jonas Pivorai bei daugelis kitų.

- Žinokite, gerų žmonių daug daugiau yra, – šypsojosi Danutė Blusevičienė, – jų aplinkui pilna. Turėjau daug puikių mokinių, kurie užaugo dorais žmonėmis. Tai Tomas Pažusis, Lineta Maslinskaitė, Dainius Cicėnas, Albinas Karickas, Rasa Mažeikaitė, Asta Griškevičiūtė ir kiti.

Dažnai Danutė Blusevičienė mintimis nuklysta į Permės kraštą. Dirbdama daugelį metų mokykloje, nė vienu žodžiu apie patirtą siaubą mokiniams neužsiminė, tiesiog apie tai kalbėti buvo neįprasta. Pirmą kartą apie tremtį viešai prabilti išdrįso tik 1989 metais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai visi artimųjų kaulelius iš Sibiro į Lietuvą vežėsi, Danutės tėvelis irgi vyko ir iš tenai senelių palaikus į Ignaliną parsivežė.

Gražiai šiandien mokytoja Danutė Blusevičienė gyvena: skaito knygas, domisi supančiu pasauliu, džiaugiasi vyru Juozu, suaugusiomis dukterimis Jurgita ir Asta, anūkėle Adrija, ruošiasi Kalėdų šventėms. Kūčių vakarą visą šeimą lydės šventumo nuotaika, susėdusių prie šventinio stalo širdys pražys gerumo, nuoširdumo ir meilės artimam žmogui žiedais. Kalėdų proga mokytoja visiems geros valios Širvintų krašto žmonėms linki puikios sveikatos ir… darbo. Pasak pašnekovės, jeigu bus sveikatos ir darbo, tai tikrai visko pakaks.

Romas Zibalas