Didžiausias turtas – darbštumas ir gerumas

Jonas Smailys - Rudens šventėje Širvintose.

Širvintų krašto žmonės

Nebuvo Kairionių kaimo žemės derlingos. Ant aukšto Širvintos kranto įsikūrusiose sodybose daugiausia – molis, nemelioruotas šlynas… Nebuvo kaime ir didžiažemių ūkininkų. Visa, ką turėjo šio kaimo žmonės, buvo nuoširdumas, jautrumas, ir, žinoma, darbštumas. Viena iš tokių buvo Veronikos ir Nikodemo Smailių šeima, kurioje užaugo Jonas, Zenonas ir Elena. Jonas – vyriausias, matyt, todėl pagal senąsias šeimos tradicijas jam buvo lemta likti tėvų sodyboje, kurioje jis su žmona Elena augino keturis savo vaikus – beveik pametinukus Janiną, Kęstą, Gediminą ir Andrių, karšino tėvus.

Nedidukė buvo trobelė – virtuvė su duonkepe krosnimi ir didysis kambarys, pertvertas spintomis, už kurių stovėjo lovos. Tačiau vietos užteko ne tik aštuonių žmonių šeimai, bet ir kiekvienas prašalaitis, nebūtinai giminė ar kaimynas, o ir iš toliau su kokiu reikalu atklydęs, būdavo svetingai sutinkamas, būtinai prie stalo pasodinamas ir tuo, kas kamaroje užsilaikę, pavaišinamas. O tų užklystančių netrūko, mat be Jono pagalbos aplinkiniai neišsiversdavo. Reikia, būdavo, pievą nušienauti – eina pas Joną, nes jis turi arklinę šienapjovę, reikia šieną sugrėbti – eina pas Joną, nes jis turi grėbiamąją, reikia suvežti – irgi skuba pas Joną, nes jis turi didelį vežimą. Tas pats ir javapjūtei prasidėjus, ir bulviakasiui atėjus. Jonas nė vienam neatsisakydavo padėti.

Dėdės Jono ir jo arkliuko pagalbos prireikė pačiam Kalėdų Seniui.

Ogi dar savas ūkelis. Ir, kas be ko, nuolatinis darbas kolūkio fermoje… Kaimynai, būdavo, net stebisi: kada tas Jonas miega? Antrą valandą nakties, žiūrėk, su žmona Elena savo paties sukonstruotu fajetoną primenančiu vežimu (kaip pats sakydavo – būda) jau darda duobėtu šunkeliu į fermą. Paskui – arba į savo laukus, arba su visa šeimyna – padėti mirusio pusbrolio šeimai, arba kaimynams patalkinti. Pavakarę – vėl į fermą. Ir taip – iki sutemų. Ilgus metus. Kol ūgtelėjo gausi šeima, kol ne tik pasidarė ankšta nedidukėje pirkaitėje, bet ir nepatogu dėl prasto kelio (gal tiksliau – dėl bekelės) susisiekti ne tik su rajono, bet ir su kolūkio centru. Kelio nei kolūkis, nei tuometinis apylinkės vykdomasis komitetas nesiruošė taisyti, erdvesnių namų žmonėms statytis irgi neleido. Argumentas tais laikais buvo vienas: norite gražiau ir patogiau įsikurti – kraustykitės į gyvenvietę. Dėl to, nematydami perspektyvos, vienas po kito senstantys kairioniškiai buvo priversti palikti gimtąjį kaimą: vieni kraustėsi pas vaikus į miestus, kiti – į Družų gyvenvietę, kur buvo medicinos punktas, parduotuvė, biblioteka, kultūros namai, iš kur ir Širvintas, ir Vilnių patogu pasiekti.

Smailių šeimyna persikraustė į “alytuką” Družuose. Nors ir trūko kaimo laukų erdvės, bet užtai patogumai – nei tau vandens iš upės į kalną tempti, nei po purvą maknoti. O ir sesers Elenos šeima toje pačioje gyvenvietėje, jos dukros Danguolės šeima čia pat, gretimame “alytuke”. Kas kur – tuoj vieni pas kitus: pasitarti, šiaip pabendrauti.

Bet… Kolūkis subyrėjo, pasikeitė žemės ūkio politika, žmonės susigrąžino tėvų žemę. Palei gyvenvietę nebeliko laisvo lopinėlio, o ūkininkauti dar jėgos leido. Be to, ir sūnūs – tėvui pagalbininkai, užaugo. Susigrąžino Jonas žemę Kairionyse. Ūkininkavo tradiciškai – šiek tiek pasėlių, šiek tiek bulvių, o kartu gyvenantis sūnus Kęstas su šeima ėmėsi naujoviško – uogininkystės verslo. Tam irgi praverčia Kairionių žemė.

Jaunimas buvusios sodybos vietoje, po šimtametėmis liepomis, pirmiausia padarė dailią pavėsinę, paskui sumanė nediduką “sodo namelį” suręsti – priebėgą nuo lietaus ir vėjo, šeimos šventėms pastogę nuostabiame gamtos kampelyje. Kai prieš trejus metus Smailių giminė sutarė surengti susiėjimą, neatsitiktinai visų žvilgsniai nukrypo į dėdę Joną – norėjosi susibėgti ten, kur visos giminės šaknys. Vaikystės laukus ir pievas vaikams, anūkams parodyti.

- Žinoma, pas mane, Kairionysna, ant kranto po liepomis suvažiuokit,- nė nesvarstydamas pareiškė jis. – Vaikai pritarė, stalus, suolus sukalė, visus svetingai sutiko.

Susirenka visi ant to kranto ir per Jonines, nes kaipgi – tėtis Jonas, vyriausioji dukra, Vileikiškių bendruomenės aktyvistė – Janina. Nuo seno čia buvo įprasta tąnakt laužą ant kalno užkurti, su artimiausiais giminėmis ir kaimynais pašvęsti. Laužą Jonas ant kalno šalia sodybos uždegdavo ir sutikdamas Naujuosius. Tegu tik savi dvylikos laukdavo, bet, kaip sakydavo, vis šviesiau, vis linksmiau, vis kažkoks sujudimas… Gyvenvietėje, kur namas prie namo, taip nepašėliosi.

Tačiau gyvenvietėje yra kitų pranašumų. Aplinkui – žmonės. Nereikia ilgesingai dairytis pro langą, ar kur už puskilometrio dega lange žiburėlis, kas kažkur horizonte važiuoja ar eina. O ir Družų kaimo bendruomenė nuobodžiauti neleidžia. Kai iki kultūros namų – tik per kelią, “griekas” būtų renginiuose nedalyvauti. Juo labiau, kad bendruomenės veikloje “smailiukai” vieni iš aktyviausių. Bendruomenės pirmininkė Dalia Taparauskienė kur sukus apsukus be jų pagalbos neišsiverčia. Reikia Kalėdų eglę padėti pastatyti, Kalėdų Senį ar Tris Karalius pavėžinti – Jonas arkliuką kinko, o ir šiaip kokiu reikalu – vidury nakties šoks ir padės, nes taip visą gyvenimą įpratęs. Nesvarbu, kad ir paties sveikata kartais “pastreikuoja”, bet visuomet žvalus, jaunatviškas, skvarbaus žvilgsnio ir juodų, dar šarmos nenubalintų plaukų, o svarbiausia – visuomet turintis kategorišką savo nuomonę, nevengiantis ją pasakyti. Toks tas mūsų dėdė Jonas. ILGIAUSIŲ METŲ septyniasdešimtmečio proga!

Aldona Bareckienė