Birželio 14-ąją – Gedulo ir Vilties diena

Danutė Paškauskaitė gimė 1939 metais Širvintų rajone, Ūdaros kaime. Per 1949 metų trėmimą buvo paslėpta pas gimines. 1953-iųjų vasarą nuvažiavo į Sibirą pas ištremtą mamą. Ten 1957 metais baigė vidurinę mokyklą ir su šeima išvažiavo į Kazachstaną, kur po lagerių tremtį atliko brolis Bronius. Dirbo vaikų darželio auklėtoja, neakivaizdžiai baigė Saranės pedagoginę mokyklą. 1961 parvyko į Lietuvą, dirbo Plokščių aštuonmetėje mokykloje,  nuo 1964 metų – Gargždų vidurinėje mokykloje (dabar “Minijos” vidurinė mokykla). Baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, rusų kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė, vadovėlių ir kt. mokymo priemonių ilgametė (20 m.) autorė. 1988 metais su bendraminčiais Gargžduose įkūrė “Tremtinio” klubą (Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga) ir jam vadovavo, buvo Klaipėdos rajono Sąjūdžio tarybos narė. 1996 metais išėjo į pensiją, bet dar ilgai dirbo kūrybinį darbą. Šiuo metu dalyvauja visuomeniniame gyvenime, nemažai keliauja, gieda bažnyčios chore.

Atmintis – žmogaus sugebėjimas įsiminti, išlaikyti ir atkurti tai, kas jo patirta, galvota ir suvokta. Daugiau nei du dešimtmečius Lietuva, pasitelkusi tautos atmintį, archyvus, istorikų triūsą įrodinėja okupantui, kad jis – yra okupantas, kad okupuotoje šalyje vykdė genocidą. Sekasi nekaip. Nuo Lietuvos okupacijos laikų (1940-06-15) mūsų šalies istorija pusę amžiaus buvo klastojama. Moralė – kaip asmenybės organizavimo forma – pusę amžiaus buvo reguliariai ir metodiškai paminama.

O juk nėra nei blogos, nei geros istorijos, paprasčiausiai yra tik istorija. Tokia, kokia yra. Jos nevalia klastoti, falsifikuoti, perrašinėti. Ją reikia tik žinoti ir vertinti. Čia maža dalelytė skaudžios Tėvynės istorijos.

Nelygioj kovoj

Ūdaros kaimo tragedija prasidėjo iškart po antrosios sovietinės okupacijos. 1944 m. liepą Širvintose ir vėl šeimininkavo raudonarmiečių būriai. Sukurtas enkavedistų štabas rinko enkavedistų būrius, o metams baigiantis jiems jau talkino stribai. Karas ėjo į pabaigą, bet Raudonajai armijai reikėjo papildymo (gyvos mėsos), tad jaunuoliai buvo imami į kariuomenę. Tokiai brutaliai okupacinei jėgai iškart pasipriešino besikuriantys Lietuvos partizanų būriai. Vienas tarp pirmųjų Širvintų rajone (tuomet – valsčiuje) susikūrė “Kaukolės” partizanų būrys, vadovaujamas Felikso Tamašausko-Šapalo, Ūdaros kaimo ūkininko. Pirmaisiais kovotojais tapo aplinkinių kaimų jaunuoliai, nepaklusę okupacinės valdžios įsakymui vykti į karinius apmokymus ir būti pašauktiems į Raudonąją armiją. Visas būrio sąrašas man nežinomas. Lietuvos Ypatingajame archyve esančioje Broniaus Paškausko byloje įvardyti šie partizanai: Tamašauskas Feliksas-Šapalas (Ūdaros kaimas), Paškauskas Bronius-Žalvarnis (Ūdaros kaimas), Saveikis Mykolas-Gerutis (Grigaliūnai), Saveikis Stepas-Lazdynas (Grigaliūnai), Sargelis Jonas-Kardas (Levainiai), Sargelis Vytautas-? (Levainiai), Reinartas Jonas-Guba (Levainiai), Reinartaitė Marytė, ryšininkė (Levainiai), Monika ir Juozas Paškauskai, rėmėjai (Ūdaros kaimas), (?) Felė-Viltis, ryšininkė, Pakalnis (?), ryšininkas. Byloje taip pat įvardytas stribas Jonas Karpavičius ar Karpovičius. “Kaukolės” būrys priklausė Žaliojo Velnio apygardai, buvo užmezgęs ryšius su Vindeikių (vadas Juozas Naraškevičius-Šernas) ir Musninkų partizanų būriais.

Visų čia įvardytųjų likimas tragiškas: arba nušauti, arba areštuoti ir ilgiems metams nuteisti kalėti, šeimos ištremtos.

Vado šeimos likimas

Feliksas Tamašauskas buvo nušautas. Jo išniekintą kūną, pamestą aikštėje Širvintose, atpažino motina Petronėlė Tamašauskienė. Ji pasakojo: “Pažinau savo Feliuką. Labai sudarkytas, viduriai išlindę. Va su šita lazdele sustūmiau atgal, nusirišau skarelę ir uždengiau, kad nepultų musės…” Toks buvo Motinos atsisveikinimas su vienturčiu sūnum. Paskui ji niekaip negalėjo prisiminti, kaip išsitaršiusiais baltutėliais plaukais ir nesavu veidu parsirado į Ūdarą. Kur užkasti vado palaikai, ar jie perlaidoti, kaip įamžintas jo atminimas, neteko sužinoti.

Petronėlė Tamašauskienė su dviem sūnaus dukrelėm – penkerių metų Aldute ir šešių Onute – kaip stovi, taip brangios – 1947 metais buvo sugrūstos į gyvulinį vagoną ir ištremtos į amžinojo įšalo žemę Krasnojarsko krašte – Igarką. Šio miesto archyvuose apie tremtinių mirtį yra tokie įrašai: Tamašauskaitė Aldutė, Felikso, gim. 1942 m., 6m., mirė 1948 m. rugpjūčio 2 d. III stadijos distrofija. Tamašauskienė Petronėlė, Kazio, gim. 1871 m., 77 m., mirė 1948 m. spalio 7 d. Nukaršimas. Dar vieno įrašo nerasta, bet jis turėjo būti toks: Tamašauskaitė Onutė, Felikso, gim. 1941 m., 7 m., mirė 1948 m. rugsėjo 5 d. Apie tai parašė taip pat Igarkos tremtinė Paulina Paškauskaitė-Buožienė. Taigi visos trys mirė nuo bado. Pastarojo sakinio nereikėtų rašyti, bet būtina pabrėžti – žmonės buvo tremiami kad negrįžtų. Budeliams sekėsi gerai.

Partizanų rėmėjų dalia

Ūdaros ūkininko Juozo Paškausko šeima savo klojime buvo įrengusi bunkerį, nešiojo partizanams maistą, kitaip rėmė. Buvo išduoti. Monika Paškauskienė areštuota 1946 m. sausio 24 d., kalinta Ukmergėje, nuteista 6 metams lagerio ir 5 metams tremties. Juozas Paškauskas su trimis sūnumis 1948 m. spalio 23 d. suimti ir ištremti į Igarką (Krasnojarsko kraštas). Tėvas mirė 1949 m. balandžio 16 d., būdamas 47 metų, nuo plaučių uždegimo. Du nepilnamečiai vaikai Vytautas ir Leonidas atiduoti į NKVD vaikų namus tremtyje, tik nežinia kur. Monika po šešerių metų lagerių grįžo į Lietuvą, buvo areštuota ir etapu išvežta į Krasnojarsko kraštą. Stasys Paškauskas 1953 m. Igarkoje susituokė su Marija Šarkaite, 1954 m. jiems gimė sūnus Mykolas. 1957 m., remiantis Igarkos archyvais, motinai ir visiems vaikams leista išvykti. Monika Paškauskienė grįžo į Ūdarą ir netrukus mirė. Girdėta kalbant, kad Stasys su šeima irgi grįžo į Lietuvą, bet Ūdaroje ar bent Širvintų rajone jų niekas nematė. Apie Vytautą ir Leonidą žinių nėra nuo jų išsiuntimo į NKVD vaikų namus. Sodyboje Ūdaroje nelikę jokio pastato.

Jauniausio būrio partizano ir jo šeimos likimas

Bronius Paškauskas-Žalvarnis į Felikso Tamašausko-Šapalo būrį tėvo palaimintas įstojo 1944 m. spalio mėn., būdamas 17 metų. Išduotas. Suimtas 1946 m. vasario 6 d. 1946 m. birželio 26 d. Karo tribunolo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Iki 1950-ųjų kalėjo Urale, vėliau išvežtas į Čiurbai-Nuros lagerį Karagandos srityje Kazachstane. Tremtį atliko Temir-Tau mieste Karagandos srityje. Į Lietuvą su žmona ir trijų mėnesių dukryte Laima grįžo 1960 metais, po keturiolikos metų kančių. Šiauliuose šeimą priėmė į savo būstą anksčiau grįžęs bendro likimo draugas. Ten gimė sūnus Arvydas. Apie penkerius metus Bronius dirbo įvairiose Lietuvos statybose, šeimą priglaudęs Jankuose, Šakių rajone. 1966 metų vasarą laikinai apsigyveno Gargžduose pas seserį (šių eilučių autorę), įsidarbino Statybinių medžiagų kombinate. Gavęs sklypą pasistatė namą, parsivežė šeimą. Daug dirbo, užaugino vaikus, padėjo auginti pirmąjį vaikaitį. Jam buvo lemta sulaukti Lietuvos Atgimimo ir Nepriklausomybės atstatymo. Dalyvavo Sąjūdžio organizuotuose mitinguose, vėliau buvo beįsitraukiąs į Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veiklą, važiavo į Lietuvos partizanų suvažiavimą, turėjo planų organizuoti likusių gyvų likimo brolių susitikimą,  bet – 1996 metų vasarą, būdamas 69 metų, staiga mirė.

Šeima tremta du kartus. 1948 metų gegužę iš Širvintų grąžinta, nes buvo pavėluota į gyvulinių vagonų sąstatą Jonavoje. 1949 metais ištremti į Irkutsko srities Golumetės rajono Indono kaimą.  Ten 1952 metų vasario mėnesį, sulaukusi 80 metų, visai išsekusi ir paskutinį duonos kąsnį marčiai Karolinai atidavusi mirė Veronika Jurkūnaitė-Paškauskienė. Geroji senelė, savo ir aplinkiniuose kaimuose garsi pribuvėja, padėjo į pasaulį ateiti ir visiems savo anūkams. Jos dukra Paulina Paškauskaitė-Buožienė tuo metu su šeima buvo tremtyje Igarkoje. Reikėjo ilgai deginti laužą, kad būtų galima iškasti duobę: ten amžinojo įšalo žemė. 1953 metais šeimai leista persikelti į Golumetės gyvenvietę, rajono centrą. Tėvas dirbo artelėje, žiemą išvažiuodavo dirbti į taigą, Danutė (šių eilučių autorė) tarnavo pas kolchozo agronomę ir lankė vidurinę mokyklą. 1956 metais prieš pat Šv. Kalėdas, gavęs leidimą, šeimos aplankyti iš Temir-Tau atvažiavo Bronius. Sesuo ir brolis čia susipažino iš naujo: išsiskyrė, kai jai buvo šešeri metai, o dabar prieš brolį stovėjo ilgakasė šešiolikmetė abiturientė… 1957 metais išduoti pasai, leista išvykti, bet nebuvo kur – Ūdaroje šeimininkavo svetimi. Buvo nutarta vykti į Temir-Tau, pas Bronių į tremtį. Iš ten pirmasis 1960-ųjų pavasarį grįžo Bronius su šeima, po metų – Danutė su šeima ir paskutinieji – tėvai. Lietuvoje teko sunkiai kurtis, kabintis į gyvenimą. Virš sugrįžėlių galvų ilgus dešimtmečius kabojo Damoklo kardas: buvome “bandito šeima”. Karolina, Vincentas ir Bronius Paškauskai amžinojo poilsio atgulė Žemaitijoje.

Skausmą tegul tramdo viltis

Tokio likimo kaimų kaip Ūdara, Lietuvoje tūkstančiai. Gal dar ne visi suskaičiuoti? Iki šiol jie – žaizdos žemės mūsų. Netekta kas trečio-ketvirto Lietuvos piliečio. Šimtai tūkstančių aukų, o nenubaustas nė vienas budelis. Nusikaltimas yra, bet nėra kaltųjų. Neteko girdėti, kad bent vieną buvusį stribą ar enkavedistą būtų apėmusi sąžinės graužatis ir jis parodytų kokį šiukšlyną, duobę ar raistą, kur po išniekinimo miestelių aikštėse sumetė partizanų kūnus, prisipažintų, kad rašė skundus, trėmė žmones. Nebuvo nė vieno viešo prisipažinimo ar atsiprašymo. O juk tai nusikaltimai, kuriems nėra senaties termino. Pastarosios eilutės – ne kvietimas į “raganų medžioklę” ir ne siūlymas suvesti sąskaitas. Tai pilietiškas reikalavimas atstatyti teisingumą, nes laisvė laisvos šalies piliečius įpareigoja nebūti abejingus.

Danutė Paškauskaitė

Gargždai

Nuotraukos – iš autorės archyvo