Apie medžiotoją, medžioklę, trofėjus…

Kielių klubo medžiotojas Stasys Sičiūnas: "Medžiotojas turi būti žmogus tvirtas, greitas, sumanus, ryžtingas, ištvermingas, mokantis susitvardyti, tikras sangvinikas".

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Su liūdnu tėviškėje likusių paukščių švilpavimu ruduo ruošiasi perduoti estafetę žiemai. Lapuočiai medžiai ir krūmai stirkso atkišę plikas šakas ir tik eglės su pušimis liko amžinai žalios. Lapkritis… Nyku ir tuščia miškuose – pats tinkamiausias medžioklei laikas. Jau nuo spalio Lietuvoje leidžiama medžioti beveik visus žvėris ir paukščius. Kadaise medžioklė buvo genčių, gyvenusių Lietuvos teritorijoje, verslas ir maisto bei aprangos šaltinis. Vėliau šią tradiciją tęsė Lietuvos kunigaikščiai, mėgę medžiokles kaip pramogą. Šiandien medžiotojus į mišką gena azartas, o medžioklės trofėjai yra neatskiriama medžioklės dalis ir didžiausias įvertinimas, prilygstantis medaliui ar taurei. Nemažai medžioklės trofėjų turi sukaupęs širvintiškis medžiotojas Stasys Sičiūnas.

Nuo 1961 – ųjų medžioklę pamėgęs Stasys Sičiūnas šiandieną yra Kielių medžiotojų klubo III grupės vadovas palaukiminėse medžioklėse. Kielių medžiotojų klubui ponas Stasys priklauso nuo 1976 metų. Dabar klubas turi 42 medžiotojus, suskirstytus į tris grupes. Stasys Sičiūnas pasakojo, jog drauge su kitais  vyrais medžioja prie Kantrimiškio, Žindulių, Lipuvkos, Krūmėniškių, Jauniūnų, Pavasarėlių, Malinuvkos, Šiaulių, Kvakšių kaimų esančiuose miškuose. Tiek užima jų grupės medžioklės plotai. Medžiojama griežtai pagal medžioklės terminus.

- Medžioklė gana brangus malonumas, – pasakojo ponas Stasys. – Kainuoja šautuvas, šaudmenys, apranga, medžioklės plotų nuoma, pašarai žvėrims, biotechniniai įrenginiai, transportas, degalai, tenka atlyginti žemdirbiams žvėrių padarytus nuostolius. Malonu, kad  daugumai klubo vyrų medžioklė tapo gyvenimo būdu, pomėgiu, tai galimybė ištrūkti į gamtą, pakvėpuoti grynu oru. Medžiotojai juokauja, kad su šautuvu praleistas laikas neįskaitomas į gyvenimo trukmę.

Medžioklės žinovas Stasys teigė, kad žvėrių miškuose yra. Pasak jo, kur būreliai gerai ūkininkauja, ten žvėrių, ypač šernų,  populiacija didėja. Mat gyvūnus reikia šerti, nė vienas klubas nenori, kad jie patrauktų ten, kur duodama daugiau ėdalo. Be to, medžiotojams galioja taisyklė -  nešaudyti šernų patelių. Medžioklėse su varovais vengiama šauti į stambius šernus, baiminamasi, kad nebūtų sumedžiota patelė. Palaukiminės medžioklės vyksta gana dažnai. Medžiotojus registruoja grupės vadovas, vyksta instruktažas, pasirašoma, nurodomos vietos, kur bokšteliuose kas sėdės.

Medžioklėse su varovais dalyvauja kelios dešimtys medžiotojų. Laikomasi tam tikrų apeigų: medžioklės pabaigoje yra pagerbiami nušauti žvėrys, apdovanojamas medžioklės karalius. Jei nukautas žvėris yra pirmas medžiotojo nukautas stambus žvėris, atliekama medžiotojo “krikšto” ceremonija. Tai senas medžioklės paprotys. Vyriausias medžiotojas arba medžioklės vadovas, pamirkęs medžioklinį peilį į nukauto žvėries kraują, žvėrį nukovusio medžiotojo kaktoje daro ženklą. Po to tris kartus suduoda peilio plokštuma per petį, tardamas: “Įšventinu Tave į Šv. Huberto riterius (Hubertas – šventasis, nuo viduramžių medžiotojų globėjas. Šv. Huberto diena – lapkričio 3 – oji), būk teisingas, vyriškas ir pagarbus medžiotojas”. Laimingasis medžiotojas tuo metu būna priklaupęs ant kairio kelio, kairėje rankoje šautuvas, dešinė – ant žvėries.

Pašnekovas pasakojo, kad Kielių klubo medžiotojai turi savo namelį, jame vyksta susirinkimai, renkama valdyba, įteikiami apdovanojimai, netgi švenčiama Šv. Huberto diena. Verta paminėti, kad Huberto dienos proga organizuojami medžiotojų sąskrydžiai Kernavėje, Trakuose. Stasys Sičiūnas džiaugėsi bendraminčiais, “laiko patikrintais”  medžiotojais: Vaclovu Četrausku – Kielių medžiotojų klubo pirmininku, Juozu Salicku, Jonu Pinskumi, Antanu Lidžiumi, Linu Meškutavičiumi, Feliksu Bareika, Pranu Mikalajūnu ir kitais. Patyręs medžiotojas Stasys Sičiūnas sakė, kad Kielių medžiotojų klubo III grupės rezultatai gana geri: šiais metais sumedžioti 38 šernai, 13 bebrų ir kitokių žvėrių.

- Medžiotojas turi būti žmogus tvirtas, greitas, sumanus, ryžtingas, ištvermingas, mokantis susitvardyti, tikras sangvinikas, – vardijo medžiotojo teigiamas savybes ponas Stasys. – Medžioklėje galėtų pradėti dalyvauti tik subrendę jaunuoliai. Geriau būti medžiotoju, negu vaikštinėti be jokio užsiėmimo. Medžioklė – tai poilsis, užimtumas, nuolatinis bendravimas su žmonėmis, galimybė plėsti savo akiratį, susirasti draugų kituose rajonuose. Mano dukterys medžiokle nesidomi: viena dirba žolės riedulio trenere, kita – gydytoja. O žentus – Vygantą Buzį ir Arūną Skarupską – įpratinau prie medžioklės, šaunūs vyrai turi įdomų laisvalaikio užsiėmimą. Gal dar vienas iš anūkų kada nors medžios?

Medžioklės trofėjai – neatskiriama medžioklės dalis. Stasio Sičiūno namų Rožių gatvėje sienas puošia ištaigingi briedžių ragai, yra didžiulė šernų ilčių kolekcija ir kitokių įdomybių. Originaliausias – įmantriai suraityti briedžio ragai. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos 2003 metais Klaipėdoje organizuotoje  Lietuvos medžioklės ir žūklės trofėjų parodoje Stasys Sičiūnas buvo apdovanotas bronzos medaliu. Beveik penkis dešimtmečius medžiojantis vyras yra daug kartų apdovanotas įvairiomis Medžiotojų klubo padėkomis ir garbės raštais, keliskart paskelbtas medžioklės karaliumi ir apdovanotas gairelėmis “Medžioklės karalius”.

- Stengiamės geranoriškai bendrauti su ūkininkais, – sakė pašnekovas. – Labai brangiai kainuoja pasėlių priežiūra: jeigu mes nešertume šernų, jie naikintų žmonių pievas, bulves, pasėlius. Reikėtų pasakyti, kad ir patys ūkininkai galėtų bent kiek pasirūpinti savo plotais. Jeigu daroma žala, reikia iš karto pranešti medžiotojų vadovams, o tik vėliau kreiptis į seniūniją. Mes galime padėti, organizuotis, atvykti į palaukiminę medžioklę, išbaidyti pikta darančius žvėris. Dabar dažniausiai viskas būna atvirkščiai: žmonės delsia, nepraneša.  Kai šernai pridaro žalos, suniokotų plotų savininkai puola į seniūnijas. Dažniausiai šaukštai būna jau po pietų: visa kaltė medžiotojams, o savininkams jokios atsakomybės.

Smalsauju, iš kur toks noras bet kokiu oru klampoti po pelkes, vaikštinėti po krūmynus, smarksoti po kelias valandas bokštelyje. Pasirodo, pono Stasio Sičiūno – aistringo medžiotojo – tėtis dar prieškario Lietuvoje buvo puikus medžiotojas, laimikio tykodavo Pusnės (Molėtų rajonas) miškuose. Ponas Stasys pasakojo, jog vaikystėje yra regėjęs, kaip tėtis į vamzdį “primušdavo”  parako, vienam šūviui užtaisydavo begaidukį ginklą. Tais laikais tai būdavo labai nepatogus medžioklės įrankis. Šiais laikais už tokį antikvarą, anot pašnekovo, kolekcininkai mokėtų labai didelius pinigus. Kur tėvo šautuvas iš namų dingo, pašnekovas sakė, kad nežinąs, nes niekada tuo nesidomėjo.

- Klausiate apie įsimintiniausią medžioklę – daug jų buvo, – prisipažino Stasys Sičiūnas. – Galbūt įdomiausias įvykis arba nevykusi medžioklė atsitiko pernai Lipuvkos miške. Iš bokštelio nupyliau nemažą šernioką, nulipau, priėjau, apžiūrėjau – negyvas. Kairėje sprando pusėje – trys kraujosruvos, guli išsitiesęs. Puoliau kviestis į pagalbą medžioklės draugą, pats ieškoti mašinos. Sugrįžtu – laimikio nėra. Apvaikščiojom – jokių žymių. Pabėgo dryžuotasis.

Medžioklė šiais  laikais -  tai žmogaus aktyvaus poilsio, bendravimo su gamta, laisvalaikio praleidimo forma ir racionalus gyvosios gamtos išteklių naudojimas. Tai graži, originalių tradicijų ir apeigų turtinga šventė, o ne tik siekimas sumedžioti žvėrį ar paukštį. Tiesa, medžioklės produkcija ir dabar turi vertę ir yra sėkmingai panaudojama. Medžiokle reguliuojamas žvėrių gausumas. Puiku, kad prie to prisideda Kielių medžiotojų klubas ir III grupės vadovas Stasys Sičiūnas – santūrus, sumanus ir pagarbus medžiotojas.

Romas Zibalas