Trijų mėnesių planas užsidirbti virto į šešiolikos metų gyvenimo laikotarpį svetur ir nuostabios šeimos sukūrimą su italų tautybės vyru

Živilės Strakšytės šeima

Širvintiškę Živilę Strakšytę dauguma pamena, kaip ilgametę ir rezultatyvią žolės riedulio žaidėją. Mergina teigia, jog ši sporto šaka tekėjo jos venomis nuo pat gimimo, nes Živilės tėtis buvo žolės riedulio įkūrėjas Širvintose. Jis dažnai vesdavosi dukrą į treniruotes.

  • Pradžioje laiką leisdavau žaisdama su tinklinio kamuoliais, kol vieną dieną tėtis davė žolės riedulio lazdą ir pastatė dalyvauti treniruotėje. Tuo metu man buvo septyneri metai. Nuo tos dienos ši sporto šaka tapo mano gyvenimu. Įsimylėjau šį žaidimą, kuriuo džiaugiausi iki devyniolikos metų.

Kai buvau ketvirtoje klasėje, treneris R. Ch. būrė naują mergaičių komandą ir tapau tos komandos kapitone. Vėliau treneriu tapo mano tėtis Vidmantas Strakšys, kurio dėka aplankėme daugybe šalių. Tuomet buvo auksiniai laikai bei nuostabi komanda. Esame laimėjusios daug turnyrų. Dažnai tapdavau rezultatyviausia ir geriausia turnyrų žaidėja. Ne kartą žaidėme už Lietuvos ribų: Baltarusija, Prancūzija, Lenkija, Vokietija, Slovakija, Čekija, Škotija, Anglija, Italija, Ispanija ir t.t. Buvau tikra komandos siela, kūrybinga bei komunikabili kapitonė, – prisiminimais dalijasi Živilė.

Taip pat širvintiškė didžiulį nuopelną skiria mamai, palaikiusiai vyrą trenerį ir dukrą sportininkę, kurie nuolatos keliaudavo.

  • Ji visada suruošdavo lagaminus, išlydėdavo bei pasitikdavo grįžtančius namo. Tuo pačiu dar rūpinosi broliu su sese.

1990 m. buvo sukurtas auksinis, rezultatyviausių žaidėjų ketvertas, kuriam priklausė Silvija Vadeikytė, Aurelija Bilotaitė, Laura Meškutavičiūtė ir Živilė Strakšytė. Vėliau visos keturios pateko į pagrindinę komandos „Inta“ sudėtį.

Živilės apsilankymas gimtajame mieste 2018 metų birželį

1994 metais žolės riedulio čempionate merginai teko patirti rimtą nosies traumą, bet tai jos nesustabdė, nes ši sporto šaka jai reiškė visą gyvenimą ir išgijusi sportavo toliau.

Pabaigusi Širvintų „Atžalyno“ vidurinę mokyklą mergina įstojo į Šiaulių universitetą Socialinių mokslų fakultetą studijuoti verslo administravimą ir vienerius metus žaidė Šiaulių žolės riedulio „Gintros“ komandoje.

  • Už šią komandą pradėjau žaisti besimokydama vienuoliktoje klasėje ir buvau išvykusi žaisti į Vokietiją. Tokiu būdu jie siekė mane patraukti į savo pusę, kad studijuojant tęsčiau žaidimą. Tačiau po metų nusprendžiau pasitraukti iš žolės riedulio. Visų pirma dėl to, jog skyriau prioritetą mokslams. Besimokant mokykloje būdavo lengviau, nes mokytojai toleruodavo išvykas dalyvauti varžybose ir suteikdavo galimybę atsiskaityti po kelionių, o studijų metų jau buvo kur kas sudėtingiau.

Nutraukusi žolės riedulio karjerą Živilė susikoncentravo į mokslus ir 2004 metais baigdama vadybos magistro studijas nusprendė išvykti pas seserį į Italiją. Mergina planavo praleisti ten vasarą, padirbėti ir grįžusi norėjo įsitvirtinti Lietuvos darbo rinkoje.

  • Pramokau kalbą, pradėjo patikti pati šalis, po truputį pripratau ir nusprendžiau pasilikti Italijoje. Už tai esu dėkinga vyriausiai seseriai Aurelijai, su kuria iki dabar palaikome puikius tarpusavio santykius ir bendraujame šeimomis. Pradžioje teko dirbti įvairiausius darbus, nes vos tik atvažiuoji – niekas nežiūri į tai, jog turi diplomą. Tad ploviau indus restoranuose, dirbau kambarių tvarkytoja viešbuty, padavėja pablūdimių kavinėse ir tai tęsėsi iki 2007 metų, kuomet nusprendžiau versti kitą gyvenimo puslapį. Mintys sukosi apie patinkančio darbo paieškas arba daiktų susikrovimą ir vykimą atgal į Lietuvą. Tačiau man pasisekė, nes sutikau moterį, kuri turėjo privačią parduotuvę. Joje prekiavo aukštos kokybės patalyne, rankšluoščiais. Italai turi tradiciją paruošti jaunosioms kraitį, vadinamą „corredo“. Apsidžiaugiau, kad ji nekreipė dėmesio, jog esu užsienietė ir skyrė man bandomąjį darbo laikotarpį. Iš pradžių stebėjau ją, klausiausi, nes buvo daug naujų itališkų terminų, bet pats darbas kėlė susižavėjimą. Įsimylėjau jį lygiai taip pat, kaip prieš daugelį metų pamilau žolės riedulį. Patikau ir klientams. Niekas nekreipė dėmesio, jog esu užsienietė bei kalbu su akcentu. Nes rasti užsienietę dirbančią prestižinėje parduotuvėje čia yra retas dalykas. Gal taip nėra Romoje, Milane, bet Pescaros mieste tai neįprasta. Įgavusi savininkės pasitikėjimą rūpinausi prekių užsakymais, tiesiogiai bendravau su tiekėjais. Lietuvoje įgytos apskaitos žinios pravertė ir išmokau vesti buhalterinę apskaitą italų kalba, – su džiugesiu balse pasakoja širvintiškė.
Žolės riedulio rinktinė U-18 iškovojo 1 vietą. Europos taurės varžybose Lenkijoje (Živilė iš kairės trečia).
Žolės riedulio U-21 rinktinė Bratislavoje (Živilė pirma iš dešinės antrame plane).
Živilės sukaupti žolės riedulio apdovanojimai

Po kurio laiko mergina susipažino su dabartiniu savo vyru italu ir sukūrė nuostabią šeimą. 2014 metais jiems gimė sūnus, o 2016 metų gruodį pora sulaukė dvynukių. Tad šiuo metu Živilė džiaugiasi galėdama rūpintis vaikais ir stebėdama, kaip jie auga. O su parduotuvės savininke taip susibendravo, jog ji net tapo jų dukros krikštamote.

Kalbant apie italų kultūrą, visų pirma širvintiškė pabrėžė tai, jog šios tautybės žmonės yra labai impulsyvūs ir pasižymi karšto būdo savybėmis.

  • Galiu pasakyti, jog laikui bėgant ir pati tokia tapau. Ilgai gyvenant šioje šalyje, tai yra neišvengiama. Priprasti prie šios kultūros nebuvo sunku, nes jie, kaip ir mes, yra krikščionys. Tad visos šventės yra švenčiamos lygiai taip pat. Vertinamas šeimos susibūrimas. Italai – labai geros širdies žmonės.

Sunkiau buvo priprasti prie klimato, nes gyvename Abrutso regione vidurio Italijoje prie Adrijos jūros, tad čia jaučiasi nuolatinė drėgmė.

Džiaugiuosi, jog nuo pat pirmos pažinties dienos vyro šeima mane priėmė kaip savo šeimos narę ir per šešiolika metų, gyvendama Italijoje, subūriau platų gerų draugų ratą.

Tačiau Živilė neneigia, jog nepaisant visų gyvenimo džiaugsmų Italijoje dažnai ilgisi Lietuvos.

  • Retai pavyksta apsilankyti, nes kelionės nėra pigios ir neturime tiesioginio skrydžio reiso. Beveik tris valandas tenka važiuoti iki Romos, iš ten skristi į Vilnių ir tuomet keliauti iki Širvintų. Su trimis vaikais tai ganėtinai sudėtinga. Paskutinį kartą lankėmės 2018 metų vasarą. Planavome kelionę šiais metais, norėjome praleisti visą vasarą Lietuvoje, bet įvestas karantinas sujaukė visus planus.

Labiausiai pasiilgstu tam tikrų maisto produktų, mamos gaminamo maisto bei namų aplinkos. Dažnai norisi pabūti tame kambaryje, kuriame užaugau. Tačiau tėvai mėgsta lepinti ir kelis kartus į metus atsiunčia dovanų siuntinius su lietuviškais produktais. Stengiuosi puoselėti lietuviškas tradicijas ir šeimai gaminu ne tik itališkus, bet ir lietuviškus patiekalus. Mokau vaikus lietuvių kalbos. Nuo pat mažens su jais kalbu tik lietuviškai.

Nuolatos stebiu, jog Širvintų miestas yra labai išgražėjęs. Nuo tada, kai merės pareigas eina Živilė Pinskuvienė – Širvintų kraštas radikaliai pasikeitė. Dažnai socialiniuose tinkluose dalinuosi miesto fotografijomis ir kviečiu draugus apsilankyti, nes tikrai yra ką pamatyti, – sako mergina.

Nors širvintiškė jau daug metų nežaidžia žolės riedulio, bet nuolatos domisi šia sporto šaka, stebi Lietuvos žolės riedulio įvykius federacijos internetiniame tinklapyje bei seka susibūrusios „Intos“ veteranių pasiekimus.

  • Praėjusiais metais į mane kreipėsi šios komandos žaidėja Loreta Girdzijauskienė, prašydama padėti suorganizuoti nakvynę Italijoje, šalia Veronos vykusiame veteranių turnyre. Netgi gavau pasiūlymą prisijungti ir sudalyvauti žaidime, bet gaila, jog tam tikros aplinkybės neleido to padaryti.

Rugsėjo mėnesį, jei baigsis karantinas ir bus atidarytos mokyklos bei darželiai, Živilė planuoja grįžti į darbus, o šiuo metu ji mėgaujasi motinyste ir linki Širvintų krašto žmonėms toliau prisidėti prie miesto gražinimo, palaikyti tokią gerą merę, nes kaip teigia mergina, per tiek metų nebuvo nei vieno mero, kuris būtų taip pakeitęs miestą.

Kalbino Odeta Bagdžiūnė

Nuotraukos iš asmeninio Živilės albumo

apskaitos paslaugos

Sending
Skaitytojų įvertinimas
3.96 (25 įvert.)
scroll to top