Varnalėšų atogrąžų parkas

Varnalėšų istorijos

Kai viešai buvo paskelbta, kad pagrindinei Varnalėšų gatvei, žmonių dar vadinamai Saulėlydžio bulvaru, apželdinti vietos valdžia ketina skirti ar tik ne tris ketvirtadalius milijono, subruzdo ne tik paprasti rinkėjai, bet ir išrinktieji į valdžią. Varnalėšų tarybos posėdis dūzgė it bičių avilys prieš išskrendant spiečiui, o labiausiai putojosi Fredis.

- Kur tai ma-ty-ta? – Fredis badė pirštu lubas ir spiegiu balsu bei pakelta galva skiemenavo kiekvieną žodį. – Paskaičiuokime, kiek ir kokių kultūrų būtų galima pasodinti už tokius pinigus.

- Manai, šiais krizės laikais Lietuvai dar reikia kultūros? – ironiškai nusišypsojo seniūnas Kastytis.

- Aš ne apie dvasinę kultūrą, kuri niekada ir niekam nebuvo reikalinga, o apie žemiškąsias kultūras, – bandė aiškinti Fredis ir susipainiojęs pridūrė: – Pavyzdžiui, apie runkelius. Kiek jų būtų galima pasodinti už tokius pinigus?

- Ką ten runkelius! – pasislėpęs už kitų nugaros pastebėjo ūkininkas Vincokas, belaukiantis, kol taryba pradės svarstyti jo prašymą dėl privačios kiaulių sanatorijos steigimo. – Geriau suskaičiuokime bambukus. Vienas jau pakėlė galvą.

Fredis sumirksėjo ir susiraukęs pažvelgė į ūkininką:

- Aš kalbu rimtai. Runkeliai – ir pašaras, ir maistas, žodžiu, labai naudingas augalas, sakyčiau…

- Nauji runkeliai – tai nauji per rinkimus už jūsų partiją atiduoti balsai, – nusikvatojo seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Budulis. – Juk Lietuva be runkelių – jūsų partija be ateities!

Pamatęs, kad posėdis virsta “balaganu”, seniūnas garsiau pabeldė į stalą.

- Baikim apie bambukus ir runkelius, nes iki rinkimų dar toli. Diskutuokim iš esmės, o ne paskatinti asmeninių nuoskaudų.

- Kokių dar nuoskaudų? – Fredis stryktelėjo iš vietos. – Mano pozicijoje – jokių asmeniškumų.

- Tik nereikia “lia-lia”, – seniūnas pasodino Fredį į vietą. – Kol buvai valdžioje, dar ir kaip buvai už tokius projektus. Dabar, kai nustūmė nuo lovio, kyla pavydas, kad kiti gali turėti naudos, ar ne?

Fredis išraudęs atsisėdo ir demonstratyviai užsikėlė koją ant kojos. Visi nutilo.

- Tai kas už tai, kad gatvės apželdinimui skirti minėtą sumą? – po minutėlės pasidomėjo seniūnas.

- Rinkėjai nėra nusistatę prieš apželdinimą, bet kodėl tiek daug? – suraukė nosį nė vieno tarybos posėdžio nepraleidžianti aktyvistė Leokadija. – Vis dėlto krizė, taigi būkim taupesni.

Seniūnas pakilo iš vietos, pasitaisė kaklaraištį ir paaiškino:

- Matau, kad reikia dar kartą atkreipti dėmesį, jog ši suma, palyginti su kitais miestais ir jų projektais, pavyzdžiui, – viešojo tualeto “laikinojoje sostinėje”, nėra didelė. Koks ten po galų buvo kauniečių planuotas statinys? Ne ką didesnis už šuns būdą, sakyčiau, o planuota išleisti pusę milijono, žodžiu – po 30 tūkst. litų už kvadratinį metrą. Mūsų darbų baras – daug didesnis, tad kalbėti, kad tie niekingi trys ketvirtadaliai milijono – per didelė duoklė, būtų gėda. Vien tik palmėms nupirkti ketiname skirti du šimtus tūkstančių. Sostinėje šis Zuokulos sumanymas neprigijo, tai nors Varnalėšose bus mažas to sumanymo modelis – tikras Atogrąžų parkas, kokiu dar niekas negali pasigirti!

- Palmėms – tik du šimtus tūkstančių, – iškėlė pirštą Vincokas. – O kur bus išleisti kiti pinigai? Jūsų “vadovavimui” apmokėti?

Seniūnas perkreipė skruostą:

- Bet tu ir “tundra”! Kiti pinigai – ne kokiems “otkatams” ar “otlyzams”, kaip rašys “Varnalėšų kraštas”, o šildymo radiatoriams prie kiekvieno medžio pastatyti. Runkeliai, ir tie žiemą neauga, o ką kalbėti apie palmes?..

-gb-