Trys tikro politiko principai

Varnalėšų istorijos

Įkišęs nosį pro duris, Varnalėšų seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Telesforas Budulis pamatė seniūną, palinkusį prie popieriaus lapo. Įsikandęs pieštuko galą, seniūnas rymojo virš parašyto teksto.

- Kvietėte? – pasidomėjo patarėjas. – Jeigu tai – meilės laiškutis sekretorei, vargu ar ką patarsiu. Mūsų laikais viskas buvo kitaip: griebei už krūtų ir verties ant šieno prėslo. Jei nedavė snukin, vadinasi, duos kitaip.

Seniūnas Kastytis šyptelėjo ir nubraukė vieną parašytą eilutę.

- Mūsų laikais irgi laiškučių nereikia, – paaiškino: – Rašau straipsnį savo laikraščiui. Reikėtų ko nors žaismingo, kad straipsnis nebūtų nuobodus. Geriau – pabaigai, nes žmonės geriausiai pamena paskutinę pastraipą.

- Dėl paskutinės pastraipos nesu garantuotas, bet jei taip manote, tai parašykite: “Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau…”, – pamokė Budulis.

Seniūnas padėjo pieštuką ir su priekaištu pažvelgė į patarėją.

- Aš čia ne pasakas rašau, o rimtus dalykus, – pakratė pakėlęs popieriaus lapą. – Gal kam ir “baikos”, o aš noriu savo straipsnyje parodyti, kad per kadenciją man pavyko tai, ką turi padaryti kiekvienas į politiką atėjęs žmogus.

Budulis minutę pasvarstė, paskui dūrė pirštu į popieriaus lapą:

- Rašykite: “Man pavyko padaryti tai, ką per savo kadenciją privalo kiekvienas politikas: pastačiau namą, pasodinau medį ir užauginau sūnų…”

- Pala, – nutraukė seniūnas. – Man tai visai netinka. Medį gal ir pasodinau, tačiau namo dar nepastačiau. Dėl sūnaus irgi – nei šis, nei tas…

- Užtat gražu, – bandė ginčytis Budulis.

- Gražu, bet politiškai nenaudinga. Juk namo pasistatymą politiniai priešai gali traktuoti savaip. Kaip atrodys tai, kad žmogus gyveno, turėjo savo verslą, gyrėsi esąs turtingas, o namą pradėjo statytis tik tapęs seniūnu?

- Sakys, kad…

- Būtent, kad taip ir sakys. O dėl sūnaus paklaus – tai kuri seniūnijos tanautoja jį augina?

Budulis pasiūlė kitą variantą:

- O jeigu taip užraičius pagal Dzeržinskį apie blaivų protą, karštą širdį ir švarias rankas? Tie politikos pricipai šiandien galėtų nuskambėti ypač patraukliai, ar ne?

- Mintis gal ir gera, – sutiko seniūnas. – Bet visai nežaisminga. Reikėtų, kad skaitytojas nusišypsotų ir patikėtų, jog seniūnas yra toks pat paprastas “bičas”, kaip ir jis pats.

Budulis susinėrė rankas už nugaros ir ėmė vaikščioti po kabinetą. Paskui nušvitęs atsigręžė ir vėl parodė į popieriaus lapą:

- Patarlė apie tikro vyro gyvenimo principus, manau, yra labai puiki. Taigi ja ir pasinaudosime. Mano galva, reikia pasigirti tuo, kas jau padaryta. Juk visus tuos metus ne vien klyną krapštėte?

- Tai aišku, – pašoko iš krėslo Kastytis. – Buvo ir kai ko daugiau!

- Rašykite savo pasiekimus, – nurodė patarėjas. – “Per kadenciją man pavyko įgyvendinti visus tris tikro politiko principus: mūsų seniūnijoje pastačiau paminklą varnalėšai, šunį paskelbiau šventuoju Varnalėšų gyvuliu ir… ir…”

- Kas “ir”? – nuo lapo pakėlė galvą seniūnas. – Koks tas trečiasis tikro politiko principas, kurį įgyvendinau?

- Tai kad nieko daugiau dar nepasiekėte, – sumišo Budulis.

- Negali būti! – pyktelėjo Kastytis. – Gal pamiršai? Koks gi buvo mano didžiausias nuopelnas per šią kadenciją?

Patarėjas prikando lūpą, suraukė kaktą, ilgai mąstė, paskui nušvitęs pliaukštelėjo delnais ir sukomandavo:

- Rašykite: “Per kadenciją man pavyko įgyvendinti visus tris tikro politiko principus: mūsų seniūnijoje pastačiau paminklą varnalėšai, šunį paskelbiau šventuoju Varnalėšų gyvuliu ir išverčiau savo politinį kailį…”

-gb-