Septyni broliai miegantys…

Varnalėšų istorijos

Išgirdęs vis stiprėjantį šurmulį, Varnalėšų seniūnas Kastytis pramerkė akis ir apsidairė, tačiau nepastebėjo jį pažadinusio triukšmo šaltinio. Nepatenkintas pakilo nuo minkštasuolio, kuriame valandėlei įsitaisydavo po sočių pietų, priėjo prie lango ir pažvelgė pro užuolaidos kraštelį – tiesiai prieš langus su trispalve ant peties stovėjo vietos ūkininkas Vincokas ir kažką šūkavo. Pro sandarų langą seniūno ausis pasiekė tik tų žodžių nuotrupos. Seniūnas negalėjo lažintis, kad nugirdo gerai, bet suprato, jog Vincokas išsijuosęs plūsta vietos valdžią, o išrinktuosius vadina ne tik slunkiais, kyšininkais, vagimis bei proto miegaliais, bet ir kompetencijos stokojančiais “šutviniais”. Aplink Vincoką jau stoviniavo keli vietos žiopleliai ir pritardami linksėjo.

Seniūnas pakėlė tarnybinio telefono ragelį:

- Budulis?

- Jau šešios dešimtys metų, kai Budulis, – pasigirdo kitame ragelio gale.

- Matei šou už lango?

- Mačiau, – seniūnas išgirdo patarėjo jaunimo reikalais juoką. – Buvome pamiršę, kad turime savąjį vėliavnešį. Bet žiū – strykt kaip Pilypas iš kanapių. Lyg ir ne pilnatis šiandien…

- Vyk jį velniop, – nutraukė Kastytis. – Tik akis sumerkiau, o tas žaltys ėmė ir pažadino.

Kai Budulis išėjo į kiemą, Vincokas lankstė pirštus ir susirinkusiems skaičiavo esamas bei tariamas seniūno nuodėmes. Paėmęs už parankės, Budulis ūkininkui pasiūlė užeiti už kampo “pašnekėti apie rūpimus reikalus su jo laukiančiu seniūnu”. Vos seniūnijos pastato siena nuo stebėtojų paslėpė naivuolį Vincoką, šis žemiau nugaros pajuto spyrį. Užkaito.

- Skaičiuoju iki trijų: susirenki žaislus ir “duj” į savo šabakštyną, – paaiškino patarėjas. – Negi nesupranti, kad sutrukdei popietinį seniūno miegą? O tai kaip skelsiu į ausį, – plačiai užsimojo.

- Ačiū Dievui, – Vincokas nusiėmė kepurę, pažvelgė į debesis ir persižegnojo. – Krizė ilgai nesitęs.

Seniūno patarėjas suglumęs pažvelgė į ūkininką ir pamiršo savo ketinimus “apšienauti” ausis.

- Matyt, nuo karščio galvelė po vatine kepure susisuko, jei tokias nesąmones apie krizes šneki, – užjautė Vincoką.

- Bet juk sakei, kad pažadinau, – nusišypsojo ūkininkas.

- Pažadinai. Blogai padarei, žodžiu.

- Kaip tik gerai padariau, kad pažadinau, – šūktelėjo Vincokas, patenkintas pasitrynė rankas, užsidėjo ant peties trispalvę ir atkišo penkis atsisveikinti.

Budulis išpūtė akis:

- Kodėl yra gerai, kad pažadinai, jeigu – blogai, kad pažadinai? – pats susipainiojo tarp žodžių.

- Ar pamiršai, kad šiandien – Septyni broliai miegantys? Jeigu, kaip sakai, jau pabudo – tai seniūnijoje krizė tikrai pasibaigs, – nusijuokė Vincokas…

-gb-