Rezervatas

Varnalėšų istorijos

Kaip jau rašė “Varnalėšų kraštas”, plėtros grupė, vadovaujama seniūno Kastyčio, surengė jau ne vieną posėdį, kuriame svarstė idėjas, kaip seniūniją ištempti iš ekonominės krizės liūno. Deja, visų šių posėdžių pabaiga priminė žinomą Krylovo pasakėčią apie gulbę, lydeką ir vėžį.

Ne vienas įtarė, kad taip baigsis ir seniūno iniciatyva sušauktas neeilinis posėdis. Tačiau, priešingai nei buvo galima tikėtis, seniūnas nesiūlė statytis didžiulę energiją generuojančios kosminių fotonų gaudyklės, neragino seniūnijos centro su šalies sostine sujungti greituoju geležinkeliu ar pagilinti Varnalėšą, kad pastatytame šiuolaikiniame terminale galėtų švartuotis upių konteinervežiai, atplauksiantys upių ir jūrų keliais iš Šanchajaus.

- Neslėpsiu – idėja, su kuria tuojau supažindinsiu, yra mano, – nusišypsojo seniūnas, nužvelgė kiek sunerimusius Varnalėšų plėtros grupės narius ir ant stalo numetė pluoštą popierių. – Čia mano pasiūlymas, kaip Varnalėšas padaryti išskirtiniu, dėmesio vertu turistų traukos centru.

- Tuoj išgirsime seną pasaką apie sostinę, kuri persikels į Varnalėšas, – nusižiovavo seniūnijos patarėjas jaunimo reikalais Budulis.

Seniūnas nugirdo pastabą ir energingai paprieštaravo:

- Kaip tik būtų priešingai – sostinė nutoltų nuo Varnalėšų!.

- Negi siūlysite ją perkelti į Minską? – aiktelėjo grupės narė Melomanija.

Kastytis šyptelėjo į ūsą ir paaiškino:

- Nieko neperkelinėsime, tiesiog pakeisime Varnalėšų, kaip eilinės seniūnijos, statusą. Tiksliau – mes atsisakysime būti seniūnija ir paprašysime, kad Varnalėšos būtų paskelbtos … rezervatu. Na, kaip indėnų teritorijos Jungtinėse Amerikos Valstijose. Girdėjote ką apie tai?

Sutrikę grupės nariai susižvalgė. Pirmoji atsitokėjo Jadzė, seniūno patarėja visais kitais klausimais.

- Mums reikės ant galvų užsidėti tas plunksnas? – prie galvos prisidėjo plaštakas ir tuojau pat pasiūlė: – Kol niekas nepasigriebė tos idėjos, mūsų partiečiui Lokiui siūlau Varnalėšose atidaryti erelių peryklą, nes erelių plunksnomis aprūpinti kelias dešimtis tūkstančių gyventojų – ne juokas. Nepamirškime ir turistų, jie taip pat daug nupirks.

Seniūnas mintyse nusikeikė, tačiau susitvardė ir paaiškino:

- Jokių indėnų ir jokių peryklų, – nukirto. – Rezervatas – tai tik pati administracinio vieneto, kokio mūsų šalyje dar nėra, egzistavimo forma. Ar suprantate, kas tai?

- Nelabai, – pasikrapštė nosį Lokys.

- Rezervatas – tai išskirtinė teritorija, kurioje siekiama išsaugoti natūraliai susiformavusį mikropasaulį ir taip užtikrinti kultūros vertybių autentiškumo palaikymą, – iš lapelio perskaitė Kastytis.

Grupė tylėjo. Matydamas, kad jos nariai dar nesuprato esmės, Kastytis ėmė karščiuotis:

- Prisiminkte indėnų rezervatus Amerikoje. Ten draudžiama kištis į jų gyvenimą, išlaikoma šimtmečiais susiformavusi aborigenų savivalda, subsidijuojamas vietos ūkis. Turistai važiuoja pažiūrėti į šį archajišką gyvenimą ir už tai moka didžiulius pinigus.

- O kam to mums reikia? – pasidomėjo Melomanija.

- Ir dar kaip reikia, – nukirto Kastytis. – Varnalėšų paskelbimas rezervatu reikštų, kad užsikonservuoja toks gyvenimas, koks yra dabar. Suprantate – jokių naujų rinkimų, jokių politinių ir ekonominių sumaiščių. Žodžiu, nieko naujo, o mes liekame amžiams – kaip to mikropasaulio eksponatai.

- O kokia priežastis? – pasidomėjo Budulis. – Ką mes turime ypatingo, ką, kaip eksponatą, reikėtų išsaugoti ateities kartoms?

- Kaip tai ką? – nustebo Kastytis. – Ogi mūsų išskirtinį politinį ir ekonominį letargą…

-gb-