Pretekstas klaidoms

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūnijoje – nesibaigiančių pasisėdėjimų prie kavos puodelio laikotarpis. Tiesa, tai paprastiems rinkėjams šie susibūrimai galbūt atrodo panašūs į pasisėdėjimus, o išrinktiesiems – darbiniai posėdžiai, kurių metu sprendžiamos aktualios seniūnijos problemos.

- Matau, idėjos išseko su kovotojų už nepriklausomybę entuziazmu? – pasiteiravo seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Budulis, kai prie apskritojo stalo nutilo kalbos ir ilgiau, nei įprasta, įsivyravo tyla.

- Lengva pasakyti, kad reikia “kažką sugalvoti”, – šniurkštelėjo nosimi seniūnijos atstovė spaudai Vakarinė. – Sunku iš tiesų sugalvoti.

- Dar Suvorovas aiškino: “Sunku pratybose – lengva mūšyje,” – pasišaipė Budulis. – Esi viena pagrindinių viešųjų ryšių specialisčių, tai ir suk galvą, kaip pakelti vietos valdžios prestižą.

Visi vėl panarino galvas.

- Gal reikia kokio gaisro seniūnijai priklausančiame socialiniame būste? – prabilo kažkuris socialinis darbuotojas. – Įsivaizduokite, kaip pakiltų vietos valdžios autoritetas, jei į degantį namą įsiveržtų seniūnas ir ant rankų išneštų keletą vaikų.

- Neišdegs, – papurtė galvą Vakarinė.

- Nėra ko abejoti, – pasipiktino stalą apsėdęs seniūnijos aktyvas. – Jei bus gaisras, tai ir išdegs. Svarbu, kad pats nesudegtų.

- Po savo pirties gaisro seniūnas tapo pirofobu, – paaiškino Vakarinė. – Žodžiu, jis labai bijo ugnies. Negi nepastebėjote, kad per posėdžius mūsų seniūnas dažniausiai neria į krūmus, kai tik pakvimpa dūmais ar pasidaro karšta.

Aktyvistai nukabino nosis, o Vakarinė pripildė ištuštėjusius kavos puodelius. Pasiūlė ir vietos ūkininkui Vincokui, kaip visada su savo reikalais atėjusiam ne laiku. Bene gaila, juk visa tai – reprezentacinės išlaidos?

- Apie ką dūmojat? – pasidomėjo Vincokas.

Budulis norėjo numoti ranka, bet susizgribo – gal vėl verta įsiklausyti į liaudies balsą? Taigi paaiškino: čia susirinkę žmonės svarsto, kokių reikėtų imtis priemonių, kad krizės akivaizdoje sustiprėtų liaudies pasitikėjimas valdžia, kad pakiltų jos autoritetas, kad rinkėjai apie savo išrinktuosius galėtų pasakyti daugiau gražių žodžių.

- O kodėl jums nepasinaudojus sena Šiaurės Amerikos kolonistų tiesa, kad geras indėnas – miręs indėnas? – pasidomėjo Vincokas.

Išgirdę tai, valdžios padlaižiai prarado amą:

- Nori pasakyti, jog mums reikia numarinti seniūną, kad žmonės imtų gerai galvoti apie valdžią?! – pasibjaurėjo Vakarinė.

Vincokas pasirėmė į trispalvės kotą ir šyptelėjo:

- Kam numarinti? Jūs praneškite, kad visi dirbantieji šiame pastate, sakykime, užsikrėtė kiaulių gripu. Žodžiu, paskelbkite karantiną ir kokiam mėnesiui užrakinkite seniūnijos rūmų duris. Pamatysite, žmonių nuomonė apie valdžią iš karto pasikeis, juk tas, kas nedirba – neklysta.

Susirinkusieji dar norėjo paprieštarauti, tačiau, išgirdę paskutiniuosius žodžius, susimąstė. Pirmasis amą atgavo Budulis:

- Gal ir tavo tiesa, bet pasakyk tada, kodėl rinkėjų nuomonė apie išrinktuosius yra bloga, jei jie, pasak “Varnalėšų krašto”, ir taip nieko nedirba? Vadinasi, neturėtų ir klysti.

- Matai, ateiti į darbą – irgi yra darbas, štai dėl ko ir kyla jų klaidos. O kai dėl karantino valdžios rūmai bus uždaryti, seniūnijoje nebeliks paskutinio preteksto klaidoms…

-gb-