Pirmyn – ant minų!

Varnalėšų istorijos

Daugeliui atrodė, kad Varnalėšų seniūnija išgyvena palyginti ramias dienas. Seniūnas Kastytis ir jo pavaduotojas Fredis, susitaikę, kad nuo jų niekas nebepriklauso, užsidarė savo kabinetuose ir tyliai leido dienas. Tačiau ta tyla buvo labai apgaulinga. Pridėjęs ausį prie Fredžio kabineto durų seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Telesforas Budulis išgirdo, kaip Fredžio kabinete nuolat pypsi spaudomi mobiliojo telefono mygtukai ir girdisi prislopinti pasiteisinimai bei maldavimai, o už seniūno durų – liepsningi intrigantės Mielutės pamokymai ir prakeiksmai teisingumo adresu.

Nutaręs, kad vis dėlto yra nekrikščioniška žiūrėti, kaip skęsta artimieji ir jiems neištiesti pagalbos rankos, Budulis pirmiausia pasibeldė į Fredžio duris. Šis labai sutriko ir paskubom uždarė stalčių. Iš įraudusių seniūno pavaduotojo skruostų ir stalčiumi riedančio butelio garso Budulis suprato, kad šiame kabinete krizė pažengė itin toli.

- Man įpilsi? – patarėjas prisėdo prie stalo ir šelmiškai mirktelėjo pavaduotojui.

Fredis norėjo kažką pasakyti, tačiau numojo ranka, patraukė už stalčiaus rankenėlės ir kyštelėjęs ranką pagavo skambiai atriedantį brendžio butelį.

- Įpilsiu į kavą, – mirktelėjo Buduliui. – Nė šuo nesulos. Galų gale, čia – patentuotas mūsų partijos receptas, kitaip gerti draudžia statutas.

Budulis skubiai čiupo kavos puodelį ir jį išmaukė, tada atkišo tuščią indą:

- Dabar gali pilti. Kadangi aš ne jūsų bendrapartietis, man tiks ir taip.

Vyrai kurį laiką patylėjo. Budulis pirmas nutraukė tylą:

- Tai ko praskydai? Žmona į šoną patraukė. Ar kas?

- Ar kas, – nukabino nosį Fredis. – Tiek pastangų įdėjau, kad susikurčiau šį gyvenimą, ir viskas šuniui po uodega. Negaliu ramiai žiūrėti, kaip griūva visa, ką pastačiau savo rankomis…

- Jei kalbi apie griūvančią seniūno pavaduotojo kėdę, tai nemeluok, – pagrūmojo pirštu Budulis. – Varnalėšose net vaikai žino: pats nepajudinai nė piršto, kad gautum šį postą. Dėkok koalicijai, kuri ištraukė tave iš patvorio ir išvedė į žmones. O tu tapai grėbliu, ant kurio tave išvedusieji užlipo. Taigi atėjo ožka prie vežimo…

Fredis kaltai gūžtelėjo pečiais ir ėmė pirštu gręžioti švarko sagos kilputę:

- Neišmanau, ką bedaryti. Na, kaip garbingai išeiti iš šios padėties. Ir taip savo įvaizdį susimoviau per rinkimus į Seimą. Jei dabar išspirs iš šio posto – kur man su tokia gėda dėtis?

Budulis minutėlę pasvarstė:

- Anksčiau garbingi žmonės, atsidūrę tokioje padėtyje, nusišaudavo, tačiau toks poelgis – ne tavo drebančioms kinkoms. Reikia tavo įvaizdį gelbėti kaip nors kitaip.

Fredis parodė pustuštį butelį:

- Tai aš ir gelbėju. Ne veltui sakoma, kad įvaizdis dar ne viskas, troškulys yra viskas…

- Politikoje viskas yra ne fizinis, o valdžios troškulys, – paaiškino Budulis. – O kad būtų vilties, jog tą valdžią ateityje dar galėtum turėti, tave gali išgelbėti tik išėjimas aukštai pakelta galva. Matyt, vis dėlto teks pykštelėti. Galima ir pro šalį, bet būtinai – su krauju.

Fredis jau norėjo pasibjaurėti, tačiau staiga toptelėjo jo galvon:

- Žmonės sako: “Jei skęsti – tai su muzika!” Gal man pabandyti nusišauti su šampano buteliu? Būtų ir kilnu, ir gražu, ir bajoriška. O, svarbiausia, – labai mažai šansų nusišauti.

Budulis šyptelėjo, atsistojo ir paplojo per petį:

- Svarbu ne ginklas, svarbu – poelgis. Jei manai, kad toks šūvis į smilkinį tavo politiniam įvaizdžiui tik padės, pirmyn – ant minų, mano sūnau.

-gb-