Piliečiai, naudotojai ir vartotojai

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūnijos katilinėje vėl skambėjo taurės. Nors iš darbo buvo atleistas administratorius Kelmas, o į jo vietą teismo sugrąžinta Vilė tuojau pat vėl buvo atleista, kojų dar nepatiesę seniūnijos valdovai to praradimais nelaikė. Atvirkščiai – net galimų praradimų akistatoje bandė įžvelgti pranašumų sau ir artimiesiems.

- Nebūkime kvailiai, – pareiškė seniūno pavaduotojas Fredis. – Net vaikams žinoma aritmetikos taisyklė, kad, dalijant iš mažesnio skaičiaus, gaunamas didesnis rezultatas.

Administratoriaus pavaduotojas Purvinskas supratingai palingavo galva:

- Žinau tą taisyklę dar nuo kolūkio laikų. Geriau dalytis tik su pavaduotoju, nei dar duoti ir agronomui.

Seniūnas iš pastalės ištraukė neatidarytą butelį, atkimšo ir vėl pripildė ištuštintas taures:

- Išgerkime už Kelmą, kuriam pasitraukus atsirado daugiau galimybių mums, likusiems prie valdžios lovio. Nėra ko slėpti, iki tol mūsų galimybės buvo labiau apribotos.

- Tikra tiesa, – sutiko Fredis. – Viską griebė vienas. Dabar bent galėsime pasidalyti į tris lygias dalis.

- Dėl lygių dalių tai patylėkime, – paaiškino Purvinskas. – Dar Leninas sakė, kad žmogus turi gauti pagal nuopelnus.

- O jei kam nepatinka, tam yra sukurta lygių galimybių komisija, – nusijuokė seniūnas. – Tik dar negirdėjau, kad ji svarstytų “otkatų” dalybų reikalus.

- Juo labiau – kištųsi į mokslą, – pritarė Fredis. – Dar niekam nepavyko paneigti pirmojo “otkato” dalijimo dėsnio.

Prie stalo jau snūduriavęs seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Budulis atmerkė akį ir pasidomėjo:

- Koks tai dėsnis? Dar neteko girdėti.

- Labai paprastas tas dėsnis, – paaiškino Fredis. – Jei “otkatas” dalijamas iš dviejų, tai antrasis lieka “ant ledo”. Jei “otkatas” dalijamas iš trijų, tai vienam tenka pusė, o kitiems dviems – kita pusė per pusę. Jei “otkatas” dalijamas iš keturių ar daugiau, visos dalys atitenka tiems, kurie nesidalija. Šiuo atveju – specialiosioms tarnyboms.

Vyrai nusijuokė.

- Tai tik paaiškina, kad mes teisingai paaukojome Kelmą, – prabilo seniūnas. – Žodžiu, mes pasielgėme protingai – optimaliausias variantas viską dalyti iš trijų. Neatsitiktinai šis skaičius dažniausiai yra dominuojantis. Prisiminkime, pavyzdžiui, Šventąją Trejybę. Arba – stalinines “troikas”. Galų gale, net mūsų valstybėje yra trys svarbiausi asmenys, kaip kartą išsireiškė Valinskas.

- Už tai ir išgersime, kad visi sugebėtų suprasti šią tiesą, – pastebėjo administratoriaus pavaduotojas Purvinskas. – Jei jau prabilome apie valstybės didžiavyrius, norėčiau rėžti tostą ir už mus, kukliai triūsiančius valstybės piliečius.

- Vargu bau, – paprieštaravo Fredis ir paaiškino: – Jei ėmėmės mokslo išminties ir pavyzdžių, pažvelkime į šią problemą kaip lingvistai. Žodis “pilietis” kilo nuo žodžio “pilti”. Jei tu šia prasme, – sprigtelėjo į kaklą, – tai šiuo atveju mes – tikri piliečiai. Asmenys, kurie pilasi sau į gerkles. Bet jei kalbėsime žiūrėdami dar ir per politinės lingvistikos prizmę, tai piliečiai greičiau yra tie pilki žmogiūkščiai, kurie pila visokias gėrybes į valstybės biudžetą. Žodžiu, jie – kaip kokie žiurkėnai, kaupiantys ir kaupiantys naudą, kuria naudojasi kiti, tai yra – mes. Va, šiuo atveju mes jau nesame piliečiai.

- O tai kas? – atsikando silkės Purvinskas.

- Kaip lingvistikos mokslų diplomo dar negavęs, bet jo tikrai vertas amžinai jaunas politikas jums pasakysiu – yra toks žodis, kurį linksniuoja kiekvienas pirmokėlis! Jeigu mes naudojamės to biudžeto gėrybėmis, tai kas tokie mes esame? – Fredis peržvelgė nuščiuvusius kompanionus. – Ogi esame …. naudotojai! Sutikite, kad būti naudotoju yra kilniau ir gražiau, nei kokiu eikvotoju. Žinote, šia tema turbūt rašysiu disertaciją, kai mane kada nors išmes iš seniūno pavaduotojų. Beje, mokslų daktaro vardo prie mano trijų diplomų kaip tik ir trūksta. Sako, ir nebrangu, ir pravers, kai po ketverių metų balotiruosiuos į prezidentus. Aš irgi nemoku teisingai parašyti savo pavardės, tai kuo esu prastesnis už tą liurbį?

Purvinskas primerkė akį, bandė suprasti Fredžio vingrybes, tačiau gija nutrūko už pirmo posūkio. Pastebėjęs, kad Purvinskas, matyt, nelabai suprato, ką sumąstė Fredis, seniūnas nutarė pademonstruoti savo išmintį:

- O man tas žodis negražus. Jis tarsi parodo, kad mes dirbame dėl naudos. Mano galva, labiau tiktų žodis vartotojas. Juk mes suvartojame tai, ką į biudžetą supila piliečiai.

Budulis pagrūmojo pirštu:

- Manau, šiuo atveju Fredis yra visiškai teisus. Jūs esate naudotojai, nes dirbate dėl naudos.

- Tai kas tada vartotojai? – pasidomėjo seniūnas.

Budulis minutėlę pasvarstė, tada nusijuokė:

- O vartotoja yra Vilė, kadangi ji per laimėtus teismus varto jūsų postus…

-gb-