“Piaras”

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūnas Kastytis piktai suglamžė vieną iš stambiųjų šalies dienraščių ir sviedė ant grindų:

- Kai reikia nuomonės dėl valdančiojoje koalicijoje atsiradusios trinties, dienraščio korespondentė kone pasturgalį palaižys, kad tik išdėstyčiau. O kad nors keletą eilučių brūkšteltų apie seniūnijos šventę ir įdėtų patenkinto seniūno nuotrauką! Sulauksi! – suniurzgėjo laikraščio gniužulą koja artyn prisitraukusiam seniūnijos patarėjui jaunimo reikalais Telesforui Buduliui.

- Sakiau ne kartą – neprasidėk su šalies žiniasklaida, – priminė Budulis. – Turi savo laikraštį, tai ir džiaukis, kad kiekviename puslapyje – po tavo nuotrauką. Jei ir tiek mažai – liepk spausdinti po dvi.

- Ai, – nusivylęs mostelėjo Kastytis. – Ne veltui sakoma, kad pigią mėsą šunys ėda. O kas ėda nemokamą? – pakėlęs nuo stalo pakratė jam lojalaus vietinio savaitraščio numerį.

Patarėjas skėstelėjo rankomis. Suprask, “tokia mėsa” šunų tikrai nedomina. Paskui pridūrė:

- Laikai dabar tokie, kad rašo ir paveiksluoja tik tuos, kurie prisidirba. Sako, tokia dabar pagrindinė politikos ir žiniasklaidos kryptis, vadinamasis – piaras, mat geri darbai greitai pasimiršta, o blogi įstringa ilgam. Logiškai svarstant, žinomi išlieka tik tie, kurie iki ausų prisidirba.

- Tavęs pasiklausius, kituose rinkimuose turėtų nugalėti tik vagys, sukčiai, pedofilai ir skandalistai, – pasišaipė seniūnas.

- Nebūtinai, – užginčijo Budulis. – Galima išgarsėti ir kitokiais darbais. Pavyzdžiui, nuskambėjus per viešųjų pirkimų skandalus, įdarbinus sau lojalų pusgalvį, iki savo statomo namo už valstybės biudžeto lėšas nusitiesus asfaltuotą gatvę, priėmus ypač kvailą sprendimą…

- Palauk, kvailo sprendimo dar nebuvo, – pertraukė seniūnas.

- Jeigu nebuvo – nėra pagrindo ir “piarui”, – šyptelėjo Budulis. – Reikėjo paskelbti kokią nors kvailystę prieš seniūnijos šventę, būtų ką rašyti ne tik vietos “Varnalėšų kraštui”, bet ir kuriam nors dienraščiui, – pakratė pakeltąjį nuo žemės.

Kastytis pyktelėjo:

- O ką dar galima sugalvoti kvailiau už tai, ką ir taip darome? Varnalėšos – tai ne kokia … Indija, – pagaliau apsidžiaugė radęs su kuo palyginti, – kad kasdien būtų vis kas nors naujo.

Budulis iškėlė pirštą:

- Gerai tu čia dėl Indijos, – pagyrė. – Jeigu nori “piaro” – “piaras” bus. Kadangi kitos seniūnijos šventės dėl rinkimų galime valdžioje ir nebesulaukti, į Varnalėšų tarybą, kur turi daugumą, prastumk kokį skandalingą nutarimą, kad ir dėl šventojo Varnalėšų gyvulio paskelbimo.

Seniūnas nesupratingai sumirksėjo. Pamatęs, kad Kastytis dar neperkando jo idėjos, paaiškino:

- Indijoje šventasis gyvulys yra karvė. Ją visur pamatysi vaikščiojant gatvėmis, gulint sankryžose, rujojant prie autobusų stotelių. Negi mes neturime ko paskelbti šventuoju gyvuliu?

- Argi pas mus gatvėmis vaikšto karvės? – visai sutriko Kastytis.

Budulis iš nevilties pliaukštelėjo sau per kaktą, sukalbėjo kantrybės maldelę, o paskui paaiškino:

- Karvė – tai tik dėl pavyzdžio. Negi nemanai, kad turime visą teisę šventuoju Varnalėšų gyvuliu paskelbti šunį? Pirma, tai yra tiesa, nes jau dabar pas mus, Varnalėšose, šunys jaučiasi tokie pat neliečiami, kaip Indijoje karvės. Na, o antra – toks sprendimas, be abejonės, sudomis šalies žiniasklaidą – apie tave parašys, įdės tavo nuotrauką. Kai žmonės eis prie urnų, sakys – a, tai tas, kuris Varnalėšose šunį paskelbė šventuoju. Argi ne “piaras”?

-gb-