Pateisinama priežastis

Varnalėšų istorijos

Vėlų vakarą net gatvėje girdėjosi, kad Varnalėšų seniūno Kastyčio kabinete kažkas vyksta. Iš šalies galėjo pasirodyti, kad čia susirinkę Varnalėšų nelabieji švenčia subatvakarį, tačiau koridoriaus grindis plaunanti valytoja Steputė į seniūniją užsukusiam Buduliui paaiškino, jog kabinete ne koks “šabašas”, o ten susėdę posėdžiauja seniūnijos galvos.

- Ir ką tas “slibinas keturgalvis” sprendžia? – pasidomėjo Budulis, tačiau Steputė numojo ranka ir pasiguodė: girdi, triukšmo daug, epitetų nemažai, o naudos kažin ar bus? Štai šįryt jai buvo įteiktas pranešimas, kad dėl įsisiautėjančios ekonominės krizės jos atlyginimas mažinamas 30 procentų.

Budulis pasikrapštė pakaušį ir atsargiai pastūmė duris. Iš kabineto pasigirdo spigus seniūno pavaduotojo Fredžio balsas:

- Jūs manote, kad Fredis viską iškentės, ar ne?

- Žinoma, – nusijuokė administratorius Kelmas. – Visi žino, kad Fredis ir kariamas pripranta. Taigi atlyginimo priedą matysi kaip savo ausis.

- Taip, – sutiko administratoriaus pavaduotojas Purvinskas. – Galų gale, kažkas juk turi aukotis.

Seniūnas nusišluostė išrasojusią kaktą ir paaiškino:

- Juk būtų negražu, kad šiais laikais, kai visi veržiasi diržus, seniūnijos valdyba nerodytų taupumo pavyzdžio. Nepersidirbat, tad teks susiveržti ir jums. Tave, Purvinskai, tai irgi liečia, jei ką.

Purvinskas dėbtelėjo į seniūną ir iškošė:

- Pakaks ir vieno Fredžio, o tai mes trys maunam iš koalicijos. Pasikarkit tada su savo Fredžiu priešaky – opozicija nuvers jus, kaip šiaudinę baidyklę.

Pajutęs, kad liks vienas, Fredis pratrūko:

- Norit Fredį palikti ant ledo? Neišdegs! Kuo jau kuo, o aš nebūsiu atpirkimo Fredžiu, – ir išgirdęs juoko bangą, patikslino: – Ožiu nebūsiu, ar kaip ten?

Seniūnas Kastytis ėmė barbenti pirštais.

- Nori ar ne, bet teks. Kitaip atsisveikinsim. Norinčių užimti jūsų partijos vietą valdančiojoje koalicijoje netrūksta. Taigi…

- Aha, – pritarė Kelmas. – Fredis iš ratų – arkliui lengviau. Tai balsuojam, kad mažinam Fredžio atlyginimą ir pranešam rinkėjams, jog ir seniūnijos valdyba, atsižvelgdama į gresiančią krizę, taupo?

Pakilo trys rankos. Pajutęs, kad išmušė paskutinioji, Fredis irgi griebėsi paskutiniojo argumento:

- Taip darydami, mes nupjausime šaką, ant kurios sėdime.

- Ir kodėl? – ironiškai pasišaipė Kelmas. – Mes ant tavęs nesėdime. Greičiau tu sėdi mums ant sprando.

- Aš ne apie tai. Kodėl mes atsisakom pagrindinio principo, dėl kurio ir atėjom į valdžią? – ir pagrasino: – O tas principas amžinas, kaip ir kremplenas, taigi neišradinėkit dviračio!

Purvinskas pasidomėjo:

- Ir kas yra toks pat amžinas? Na, koks ten principas?

- Ogi – kišenkrovizmas. Jei imsime save varžyti, tada išvis neaišku, ko mes čia atėjome? Politikoje, kaip ir versle, geraširdžių nėra.

Visi susimąstė. Nors ir negražu pripažinti, bet Fredžio lūpomis kalba tiesa. Tačiau kitaip irgi neišeina… Žodžiu, užburtas ratas.

- Ir ką siūlai daryti? – pagaliau prabilo ne taip karingai nusiteikusi trijulė.

- Nežinau, – atrėžė Fredis ir pasirėmė galvą.

- O jūs nieko nedarykit, – stojusią nejaukią tylą staiga nutraukė į kabinetą koją įkėlęs Budulis. – Dar labiau švaistykit biudžeto lėšas, pasididinkit sau algas, priimkit į darbą giminaičius, susipirkit naujus automobilius.

- Tu ką?! – pašiurpo “slibinas keturgalvis”. – Ar po tokių dalykų kas nors mus berinks?! Juk po pustrečių metų – nauji rinkimai.

Budulis atsisėdo prie stalo, nužvelgė visus ir linksmai paaiškino:

- Štai žiūriu ir nesuprantu: kas jus, tokius bukagalvius, apskritai išrinko į valdžią? Turėtumėt šokinėti iš džiaugsmo ir linksmai cypauti dėl atėjusio sunkmečio. Juk po pustrečių metų viską, ko nepadarysit ir kuo jus kaltins rinkėjai, lengva ranka galėsite suversti pateisinamai priežasčiai, tai yra – ekonominei krizei. Ir nesvarbu, kalta ji bus, ar ne…

-gb-