Paprastas atsakymas

Varnalėšų seniūnijos vadovų pasitarime, į kurį buvo sukviesti ne vien padlaižiai, buvo paminėtos valdžios paėmimo antrosios metinės. Lengvai įkaušusi valdančioji koalicija kelintą kartą pasakojo, kieno koks indėlis į šių laikų Varnalėšų istoriją.

- Sakiau ir sakysiu: “Per aspera ad astra!” – maktelėjo taurelę ir į valgiais nukrautą stalą apgraužtu kaulu dar kartą trinktelėjo administratorius Kelmas.

- Lietuviškai tai reiškia: “Per kančias – į žvaigždes”, – seniūnui į ausį kelintą kartą sušnibždėjo patarėjas jaunimo reikalais Telesforas Budulis.

Seniūnas pasitaisė kaklaraištį ir pagaliau rankos mostu nutildė įsiaudrinusį administratorių:

- Gerai, pakaks, jau visi supratom, kad tamsta esate mazochistas, jums patinka kentėti. Bet, leiskite pagaliau pasiteirauti: kuo čia dėti mes?

Fredis pritarė:

- Tikra tiesa! Man, pavyzdžiui, labiau patiktų būti sadistu.

Kelmas nusikvatojo:

- Esi pats tikriausias mazochistas, nes du kartus “ėmei” Seimą ir dukart užlipai ant to paties grėblio.

Anapus stalo pasigirdo tylus Kelmo pataikūnų kikenimas. Fredis nejučiomis pasikasė tariamą gumbą kaktoje ir neliko skolingas:

- Iš tokio paties girdžiu! Gal pasakysi, kelintą kartą net į Varnalėšų tarybą nepatekai?

Kelmas skėstelėjo rankomis:

- Taip reikėjo. Nesu toks kvailas kaip tu, kad dėl kelių šimtų litų per mėnesį trinčiau tarybos nario kėdę. Pats matei, kad aš iš karto šokau į pirmuosius asmenis! – baigė išdidžiai.

- Kokius ten pirmuosius, – įgėlė Fredis. – Jei nebūtume tada pasigailėję, ir dabar prie tvarto mėšlinus kaliošus vėdintum.

Kelmas sugriežė dantim ir bandė pašokti iš užstalės, tačiau susipainiojo švarko atlapuose ir tik pasimuistė kėdėje. Pagaliau iškošė:

- Dar klausimas, kas čia ko pasigailėjo. Va, būčiau tada nėjęs vadovauti, darbar ne taip giedotum.

Fredis išsižiojo atsikirsti, tačiau seniūnas timptelėjo už rankovės:

- Betrūko, kad per šventę kiltų muštynės. Juk ne vieni esame, mus stebi opozicija. Va, kaip tik žiūri. Nusišypsokite, lyg nieko nebūtų buvę.

- Aha, – sušnypštė Kelmas ir pamojavo ranka. – Ir purvasklaida čia, kaip tik nusitaikė fotografuoti. Gal suraityti špygą, kad neberašinėtų blogai?

Fredis šypsodamasis papurtė galvą:

- Nereikia špygos. O blogo jie neberašys. Bent apie mane.

Seniūnas metė žvilgsnį:

- Tai tiesą žmonės šneka, kad mus palieki?

- Ne, – linksmai nusišypsojo Fredis. – Šiąnakt man į galvą šovė geniali mintis, ką daryti, kad “Varnalėšų kraštas” apie mane blogų dalykų neberašytų.

- Nagi? Nagi? – sukruto visi. – Gal pasidalytum?

- Mielai, – sutiko Fredis. – Sakykite, už ką mus labiausiai peikia?

- Už klaidas…

- Būtent! – nusijuokė Fredis. – O ką apie klystančius sako žmonės?

Kelmas pagalvojo:

- “Kas nedirba – tas nevalgo”.

- “Kas nedirba – tas neklysta”, – pataisė Fredis. – Šioje liaudies išmintyje ir slypi paprastas atsakymas, ką mums daryti: jeigu nenorite klaidų, už kurias būtumėt kritikuojami, – nieko nedirbkite…

-gb-