“O ketvirtas – garantuoja…”

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų ūkininkas Vincokas veltui brazdinosi apie seniūno Kastyčio duris – nepadėjo nei barbenimas nuo darbo sukumpusiais pirštais, nei stebuklingi žodžiai, kaip antai: “Kastyti, atverk”, nei atsisveikinimo spyris į duris. Taip ir būtų išpėdinęs su trispalve ant peties į gatvę nieko nepešęs, jei su stikline rankoje už savo kabineto durų nebūtų pradingęs seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Budulis. Nutaręs, kad šiuo atveju geriau Budulis, nei nieko, Vincokas tyliai pravėrė jo kabineto duris. Tai, ką išvydo, ūkininką ir prajuokino, ir suglumino: pasilenkęs virš minkštasuolio, patarėjas šaukštu maitino kažkokį žmogelį, su rankšluosčiu ant kaktos. Kabinete tvyrojo aštrus karvalolio kvapas.

- Gal iškviesti greitąją? – pasiteiravo Vincokas ir ėmė raustis kišenėse. – Turiu čia tokį seną “mobiliaką”, tik, va, naudotis nemoku.
- Slėpkis su savo mobiliaku, – atsigręžęs sušnypštė Budulis. – Dar betrūko, kad visokios kalbos apie seniūno sveikatos būklę pasklistų.

Tik dabar Budulis atkreipė dėmesį, kad tas išbalęs ir rankšluosčiu galvą susiveržęs žmogelis – Varnalėšų seniūnas.

- Sunkios pagirios? – užjautė Vincokas. – Mano tėvui kai būdavo, tai mes pirmiausia…

Budulis pakišo kumštį ūkininkui po nosimi:

- Užsičiaupsi tu, ar ne?! Negi nematai, kad čia visai kiti reikalai?

Vincokas patraukė nosį:

- Mano tėvui nuo pagirių irgi širdis sustreikuodavo. Tik mes duodavom ne karvalolio, o agurkų rūgštymo…

Budulis norėjo dar kartą Vincokui panosėn kyštelėti kumštį, tačiau seniūnas silpna ranka jį sulaikė ir ėmė keltis. Nusiplėšęs drėgną rankšluostį, atidėjo šalin.

- Ko nori? Negi nematai, kad pietūs? – pastatė akis.

- Pie-tūs? – sumiksėjo Vincokas.

- Taigi, kad “piet-tūs”, – pamėgdžiojo ūkininką. – Anot jūsų, plikšių, valdžios žmogui nė užkąsti, nė atsigerti, nė prigulti nebereikia, tik dirbk ir dirbk.

Vincokas sumosavo rankomis:

- Gink Dieve, ponuli! Aš taip tikrai nemanau. Užtat ir sakau. Kai mano tėvukas padaugindavo, tai mes…

- Užtilsi tu ar ne? – supyko seniūnas. – Čia visai kiti reikalai. Negi nežinai, kad senoji administratorė Vilė vėl laimėjo teismą ir grįžta į darbą. Gerai dar, jei po tokios žinios karvaloliu atsipirksiu. Ką čia aš vienas? Visa seniūnija juo pradviso.

Vincokas suraukė nosį:

- Ir tiek triukšmo dėl nieko?

- Kaip tai dėl nieko? Juk antrąsyk laimi teismą.

Ūkininkas minutę pasvarstė:

- Nori pasakyti, kad jau pasimokei iš ankstesnių klaidų? Baigsi teistis?

- Dar ko? – Kastytis staiga išpūtė krūtinę lyg Fredis ir pašoko. – Dar ne vakaras. Duosim vėl į teismą! Juo labiau, kad teisiamės ne iš savo kišenės. Juk taip?

- Aha, – pašoko ir Budulis. – Mes ją trečią kartą atleisim. Jaučiu, dabar bus gerai. Manau, tiesą sako žmonės, kad trečias kartas nemeluoja.

- O ketvirtas – garantuoja, – liaudies išmintį pratęsė Vincokas.

- Koks ketvirtas? – atsigręžė seniūnas.

- Dėl apsidraudimo reikėtų ir ketvirto, – paaiškino Vincokas. – Logiška: kiekvieniems kadencijos metams – po teismą. Jei ir sugrįš kada Vilė į darbą, jūsų ten – nebebus…

-gb-