Nuopelnai valstybei

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūno kabinete ūkininkas Vincokas jau gerą valandą įrodinėjo savo tiesas, tačiau seniūną Kastytį apspitę tarnautojai prunkštė į saujas. Pagaliau neišlaikė ir seniūnas:

- Ponas Vincokai, jeigu seniūnijoje įgyvendintume tai, ką siūlote, gyventume komunizmo sąlygomis.

Tačiau Vincoko tai nesutrikdė:

- O aš sutikčiau. Kai lankiau Budulių pradinę, Chruščiovas žadėjo, kad aštuoniasdešimtaisiais būsiąs sukurtas komunizmas. Nuo to laiko ar tik ne trys dešimtys metų nutekėjo, o komunizmo kaip nematyti, taip nematyti.

- Bet tu ir kvailas per visą pilvą, – už savojo pilvo susiėmė seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Telesforas Budulis. – Teko ir man tokias dėdės Nikitos pasakas lauko darbininkams per penkiaminutes perpasakoti. Skirtingai nei tu, protingi žmonės tuo netikėjo.

- Taip taip, – pakėlė pirštą seniūnas. – Pasakojimai apie lygybę ir gėrybes pagal poreikius – tik naivuoliams. O šiandien gyvename kapitalizmo sąlygomis. Arba, kaip sakė Fredis iš savo asmeninės patirties, masinio išdurinėjimo laikais. Durk pirmas, kol neišdūrė tavęs.

- Bet matau, kad Fredis ne visur buvo pirmas, – įgėlė Vincokas.

- Taip, tąkart suklupo, – vėl nusikvatojo Kastytis. – Išminuotojas suklysta tik kartą. Nepastebėjo, nesuskubo – ir išlėkė pro langą.

Išgirdę seniūno žodžius, pataikūnai dar garsiau sukrizeno, o Budulis vos nenugriuvo nuo kėdės.

- Bet palikim tą “glušelį” Fredį istorijos teismui, – visus nuramino seniūnas. – Šiandien sprendžiam kitas problemas. Jūsų pasiūlymas Savivaldybės tarnautojams visą mėnesį dirbti tik už maistą, kuris, siekiant paremti Varnalėšų ūkininkus, būsiąs nupirktas už tas sutaupytas atlyginimų fondo lėšas, yra didžiausia kvailystė. Žmogui juk ne tik pavalgyti, bet ir išgerti reikia. O kaip žinai pats, naminės varymas pas mus dar nelegalizuotas.

Vincokas timptelėjo lūpą:

- Pažiūrėjęs į jus galiu pasakyti, kad pas mus daug kas nelegalizuota, o sėkmingai įgyvendinama. Norėtųsi bent viena akimi žvilgtelėti į VIP Baudžiamąjį kodeksą, kuris parašytas specialiai jums. Nenustebčiau sužinojęs, kad ten yra tik vienas straipsnis – laisvės atėmimas iki gyvos galvos už sąžiningumą.

Seniūno aplinka nepatenkinta sujudo. Šįkart Budulio tai neprajuokino.

- Tamsta rinkis žodžius, o tai iškelsim bylą už šmeižtą! – pagrąsino.

- Tamsta? – nustebo Vincokas. – Dar neseniai buvau ponas.

- Tik nereikia demagogijų, – nusuko kalbą Budulis. – Štai vaikštote su trispalve, vaidinate patriotą, kovotoją už teisybę, o nesuprantate net to, kas ir vaikui aišku. Mus ne sodinti reikia, o apdovanoti už nuopelnus valstybei.

- Kad grobstydami seniūnijos lėšas ir turtą griaunate valstybingumo pagrindus? – aiktelėjo Vincokas.

- Jūsų akimis žiūrint, tai – gal ir grobstymas, – nuramino Budulis. – O tikri valstybės vyrai žino, jog visa tai – nuopelnai valstybei. Už tai mus dar apdovanos. Gal net ordinais.

- Apdovanos? – Vincokas vos neišvirto iš kėdės.

- O kaipgi, – nusijuokė Budulis. – Štai mūsų partietis Lokys jam patikėtą kolūkį “prichvatizavo” į savo asmeninį ūkį, ir už tai gavo Gedimino ordiną. Jo veiksmuose aukščiausioji valdžia įžvelgė ne baudžiamąją atsakomybę, o nuopelnus žemės ūkiui ir valstybei. Taigi kodėl mes, faktiškai darydami tą patį su seniūnijos turtu, turėtume sėsti už grotų?

-gb-