Naujas krizės ekonomikos dėsnis

Varnalėšų istorijos

Pamatęs ūkininką Vincoką, lėtai sau pėdinantį vieškelio pakraščiu, seniūnas Kastytis užgulė pedalą. Išgirdęs šaižiai cypiančius stabdžius, ūkininkas šastelėjo į šoną ir vos griovin neišmetė ant peties padėto obelinio trispalvės koto. Seniūnas pravėrė keleivio dureles ir palaukė, kol ūkininkas prieis prie automobilio.

- Sėsk, brolau, – pajuokavo seniūnas. – Kaip tik važiuoju į tą pačią pusę, pavešiu.

- Tai kad, ponuli, nepratęs aš ant minkštų sėdynių linguotis, dar priteršiu, – pajuokavo ir Vincokas.

Kastytis prisimerkęs nužvelgė ūkininką, pats sau įvertino jo žodžius, paskui numojo ranka:

- Velnias negriebs, mašina juk valdiška, paliepsiu – išplaus. Sėsk, negaišink.

Vincokas kurį laiką svarstė dėl trispalvės, paskui nerangiai įsitaisė ant sėdynės, o vėliavą iškišo pro langą. Taip ir pajudėjo kaimo keliuku tarp nešienautų pagriovių Vincoko sodybos link. Dar iš toli ūkininko žmona išgirdo burzgimą, bet veltui mėgino įžvelgti, kas atvažiuoja: policija, teismo antstolis ar veterinarijos inspektorius? Vienintelis dalykas, ką ji pamatė, tai namų link virš sukerojusių varnalėšų išdidžiai parplevėsuojančią trispalvę. “Geras vaizdzelis”, kaip pasakytų vienas garsus šalies politikas.

- Bet ir apsileidęs tu, – apsidairęs sugėdino seniūnas. – Betrūksta liūtų tose džiunglėse. Nebent įsteigei piktžolių sėklininkystės ūkį.

- Sakai, apsimokėtų? – susidomėjo Vincokas.

- Dabar viskas, kas kitaip, nei buvo iki tol, apsimokėtų. Reikia perprasti tuos naujus krizės ekonomikos dėsnius. Kas neperpras – tam “kapiec”!

Ūkininkas kaltai sumirksėjo, o seniūnas tęsė:

- Žiūriu, jūs daug ko nesuprantat, kas dedasi valdžioje. O gaila. Mes, pavyzdžiui, seniūniją jau seniai valdome pagal tuos dėsnius. Valdome šiuolaikiškai.

- Važiuoji manęs tų dėsnių pamokyti? – pagaliau susiprato Vincokas. – Reikėjo įspėti, nelaukiau.

- Tokie, kaip mes, užgriūva nelauktai, nes mūsų, kaip ir ubago terbos ar kalėjimo, išsižadėti nereikia, – nusijuokė seniūnas. – Šiaip tai važiuoju pas tave su reikalais.

- Negi vėl kaimynai apskundė dėl palaidų paršelių? – išsišnirpštė nosį Vincokas.

- Tai kad ne, nors važiuoju būtent dėl tų pačių paršelių, – mirktelėjo seniūnas. – Supranti, poryt į seniūniją atvažiuoja tikrintojai. Žinia, po visko reikės sodyboje kubilą iškūrenti, litrą papelkinės pastatyti, gerą vakarienę patiekti. Keptas paršelis – tai ne tik stalo puošmena, bet ir raktas į paties baisiausio tikrintojo širdį.

Taip besišnekučiuodami ir atviraudami su aukštai virš piktžolėmis apaugusių laukų plaukiančia trispalve vyrai pagaliau įriedėjo į Vincoko kiemą.

- Rinkis kurį nori, – ūkininkas atvėrė suklypusio tvartelio duris. – Po 250 už “štuką”.

Seniūnas net loštelėjo atgal:

- Kaip tai: “po 250 už “štuką”?

- Na, 250 litų už vienetą, – pasitaisė Vincokas. – Aš po tiek Terbogalos turguje juos pardavinėju. Žinai, nedaug, bet niekas jų neperka.

- Va, pats pasakei – turguj pardavinėji, – apsidžiaugė seniūnas. – O aš pats pas tave atvažiavau, į namus, taigi – nuleisk, o tai…

- Nė velnio, – nukirto Vincokas. – Tada – 350 už “štuką”.

- Koks čia tavo verslas keistas? – pamatęs, kad ūkininkas nejuokauja, supyko seniūnas. – Šiais laikais turėtum šokti pagal kliento dūdelę. O tu…

Vincokas apsidairė ir pasilenkė prie seniūno ausies:

- Matai, aš turguje po 250 litų pardavinėju tiems, kam jų nereikia. Tau, matau, jų labai reikia, jei net į namus pas mane atvažiavai. O jeigu reikia – tai ir mokėk daugiau. Čia, ponuli, kaip pats sakei: naujas krizės ekonomikos dėsnis…

-gb-