Lojalumas

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūnijos administracijoje seniai tvyrojo neramių žinių nuojauta. Kiekvieną dieną iš radijo ir televizijos aparatų sklido bene vienintelė frazė: “Krizė!” Aukšti protai žemės kirminus gąsdino ant slenksčio stovinčiu sunkmečiu ir badmečiu, ragino dygsniuotis kišenes, kad nereikėtų ilgai jose ieškoti tarp buto raktų pasimetusios algos.

Puse lūpų imta kalbėti ir apie finansines operacijas Varnalėšose. Ypač siautėjo seniūno pavaduotojas Fredis:

- Kvaila galva – šikna kenčia, – šaipėsi iš varnalėšiškių ir daužė sau per pakaušį: – Kur jūsų protai?! Būtumėt balsavę už mūsiškius, šiandien kalbėtumėt kitaip. Jei būtume “paėmę” Seime daugumą, parduotume nereikalingas žemes kaimynams, o patys gyventume kaip inkstai taukuose.

- Kad jūs gyventumėt kaip inkstai taukuose, tikiu, o mes? – pasidomėjo Budulis.

Fredis norėjo atsikirsti, tačiau numojo ranka ir nėrė į savo kabinetą. Ant stalo laukė raštas iš apskrities. Aukščiau sėdintys protai ragino rasti biudžete rezervų, kuriuos lengva ranka būtų galima atrėžti ir numesti ant krizės aukuro. Seniūno pavaduotojas mintyse nusikeikė, tačiau suprato, kad taupyti teks. Klausimas kitas: ką, kur ir kiek?

- Matau, ir tu prie to paties rymai, – po keliolikos minučių Fredį užjautė į kabinetą įsliūkinęs administratoriaus pavaduotojas Purvinskas. – Gal dviems bus lengviau rymoti?

- Bus lengviau, – sutiko Fredis. – Tu dejuok “A-ja-jai”, o aš: “O-jo-joj”.

Kai Budulis išgirdo už durų prislopintas aimanas, taip pat kyštelėjo nosį į Fredžio kabinetą. Pamatytas vaizdelis jį prajuokino:

- Ko čia aimanuojat? Negi atėjo raštas, kad naikinami pavaduotojų etatai?

- Sergėk Viešpatie! – ėmė žegnotis pavaduotojai. – Kai aimanuojame, apie kitką negalvojame. Tada lengviau gyventi.

Budulis pakėlė nuo stalo raštą, akimis perbėgo eilutes ir gūžtelėjo pečiais:

- Juk paprasta taupyti. Imat ir sumažinat etatų. Žmonės tik paplos – tiek dykaduonių, kiek dabar, Varnalėšų administracijoje nuo caro Žirnio laikų nebuvo. Vienas antspaudą neša, kitas jį prideda prie popieriaus, trečias – paspaudžia, ketvirtas voką laižo, kad užklijuotų, penktas – į paštą neša.

- Kas galėjo žinoti, kad ištiks krizė, – pasiteisino Fredis. – Kaip dabar išmesi įdarbintus bičiulius ir giminaičius?

- O jūs nemeskit giminaičių ir prietelių. Meskit svetimus.

- Už ką?!

- Pasakykite, kad trūksta darbo patirties.

- Neišeis, – nusiminė Fredis. – Ko jau ko, o tos patirties kaip tik mūsiškiams ir trūksta.

- Tada meskite už nelojalumą, – pasiūlė Budulis ir nėrė pro duris.

Kai kitą dieną Budulis vėl susitiko Fredį, tas puolė kratyti ranką:

- Ačiū už gerą patarimą. Kai pasinaudojom tamstos patarimu, per pusvalandį radome 10 pretendentų atleisti iš darbo. Visi – ne mūsiškiai.

- Ir kokia atleidimo priežastis? – pasidomėjo Budulis.

- Kaip ir pasiūlei – nelojalumas, – mirktelėjo Fredis

- Ir taip greitai nustatėt? – aiktelėjo Budulis.

Fredis nusikvatojo:

- O ko čia gaišti? Susitinkam specialistą ir sakom: “Lok!” Jei neloja, vadinasi, – nelojalus…

-gb-