Lenino priesakas

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų administratorius Kelmas riebiai nusikeikė ir šveitė į kampą “Varnalėšų kraštą”, kuris savo skaitytojams vėl paporino naujus vietos karaliūkščio nuotykius. Kai ką Kelmas mielai būtų nuslėpęs nuo eilinių mirtingųjų akių ir ausų, tačiau laikraštininkai pasistengė, kad varnalėšiškiai būtų puikiai apie tai informuoti. Nurijęs kartėlį, Kelmas įniko į kitus du laikraščius, tačiau dar labiau susierzino: kiekvienas jų išsijuosęs liaupsino savininkų tariamus nuopelnus ir nė žodeliu neužsiminė, kad toks Kelmas Varnalėšų seniūnijai būtų ką nors gero padaręs. Tarsi Kelmas būtų koks kelmas.

- Teisus buvo tas kažkas, kartą neradęs laikraštyje savo pavardės ir pamanęs, kad jis – jau miręs, – sumurmėjo Kelmas ir atsivertė ketvirtąjį, Varnalėšų reklaminį laikraštuką. Tačiau ir jo analizė nuotaikos nepraskaidrino – lyg susitarę, koalicijos partneriai nė vienu žodeliu neužsiminė apie Kelmo nuopelnus istorijai. Tokį surūgusį jį ir užtiko į kabinetą įšokęs mero pavaduotojas Fredis.

- Laba diena, – kyštelėjo ranką ir apsidžiaugė: – Ką aš matau! Ogi dar vieną savo laikraščio skaitytoją. Sveikinu, jūs esate jubiliejinis skaitytojas, jums priklauso 5 proc. nuolaida prenumeratai. Galite mokėti grynais ir tuojau pat.

Tačiau Kelmas suraitė špygą:

- Geriau už tuos pinigus į “Varnalėšų kraštą” paduosiu pranešimą, kad esu puikus valdininkas. Bus daugiau naudos. Juk apie mane gerai savo laikraštyje vis tiek nerašysi, ar ne?

Fredis nusijuokė:

- Tai jau būtų kvaila. Politikoje, kaip ir versle, draugų nėra. Kam man tave girti? Įsitaisyk savo laikraštį, galėsi kiekvienam puslapyje save linksniuoti: Kelmas, Kelmo, Kelmui…

Administratorius atkuto:

- Hmm, gerai tu čia kalbi. Iš tiesų, kuo aš prastesnis už jus? Reikia ir man laikraščio.

Fredis pasimuistė krėsle ir atvirai prisipažino:

- Brangiai kainuoja laikraštis, bet jo neturėjimas – dar brangiau. Man tai Gedaminas į galvą įkalė. Girdi, reikia elgtis kaip Leninui, įsteigti laikraštį, kad ta kibirkštis pasaulį apšviestų.

- Na, Leninas ne taip sakė, – pataisė Kelmas. – Jo žodžiais, laikraštį reikia pavadinti “Kibirkštimi”, kad iš jos įsipliekstų liepsna. Ką jau ką, o tai aš žinau. Ne veltui buvau partinis.

- Gal ir taip, – numojo ranka Fredis. – Bet esmė vis tiek ta pati – laikraštis politikui yra būtinas. Va, dabar jis mane ir reklamuoja. Jei tiek straipsnių su savo nuotraukomis reikėtų už pinigus “Varnalėšų krašte” užsakyti, mero pavaduotojo algos nepakaktų. O dabar numetei redaktorei kaulą – lai džiaugiasi, kad turi darbą. Jei švelniai nelaižys – uždarysiu! – pašoko ir dar kartą kyštelėjo ranką. – Nu iki, reikia bėgt į koncertą, kad nupaveiksluotų. Sako, į pirmą laikraščio puslapį neturi ką dėti.

Kai durys užsivėrė, Kelmas pasikrapštė pakaušį ir garsiai nusistebėjo:

- Nors jis ir kvailas per visą Fredį, bet kartais gudriai pakalba. Vis dėlto matosi, kad aukštieji mokslai tik diplome įrašyti: nežino, kad laikraštį įsteigęs Leninas paskui įsakė užimti paštą. Na, aš pašto nešturmuosiu, ne tie laikai, reikia elgtis krikščioniškai – pakaks uždrausti nešioti kitus laikraščius, išskyrus manąjį, – ir ėmė raustis kišenėse: – Kur tas mano įsakymų parkeris?..

-gb-