Kūčių vakaro burtai

Varnalėšų istorijos

Kalėdų išvakarėse Varnalėšų pakraštyje įsikūrusios Gedamino kavinės pirtyje termometras pašoko per šimtą laipsnių, kai seniūno pavaduotojas Fredis į krosnį sugrūdo likusias malkas ir, užsimetęs kailinukus, nėrė pro priepirčio duris naujos naštos.

- Gerai sėdim, – administratorius Kelmas gurkštelėjo šalto alaus ir garsiai atsirūgo. – Manau, kad po tokių sunkių metų tikrai ne nuodėmė atsipalaiduoti ir per Kūčias.

- Religinės tradicijos lai būna skirtos tiems, kurie jų laikosi, – pritarė seniūnas Kastytis. – Ir žmonių akims. Kai niekas nemato, ne nuodėmė pabūti savimi.

- Tikra tiesa, – linktelėjo Kelmas ir suleido dantis į kalakuto šlaunį. – Dievas davė dantis, kad valgytume, o ne pasninkautume.

Administratoriaus pavaduotojas Purvinskas sukrizeno ir ant gausiai nukrauto stalo arčiau pastūmė lėkštę su veršio liežuviu majoneze:

- O liežuvius, kad rinkėjams kabintume makaronus!

- Iš tavo lūpų – Dievui į ausį, – mirktelėjo Kelmas ir dūrė šakute į lėkštę.

Prasivėrė durys ir įpūškavęs Fredis tėškė į aslą didžiausią glėbį malkų:

- Kad ir ateinančiais šiltai gyventume!

Išgirdęs triukšmą, iš pirties iškišo galvą seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Telesforas Budulis:

- Ar ne per anksti pradedate burti?

Kelmas norėjo kažką sakyti, tačiau paspringo veršio liežuviu. Pamatęs išsprogusias vyriausiojo prievaizdo akis, seniūnas trinktelėjo per nugarą.

- Ačiū, – Kelmas nurijo kąsnį ir iškėlė pirštą: – O juk teisus Budulis. Politikuodami pražiopsosime svarbiausią šios stebuklų nakties paslaptį – galimybę išsiburti. Juk malkos – irgi tų burtų dalis, ar ne?

- Aha, – sutiko Fredis ir šoko prie numesto glėbio. – Berods, skaičiuoti reikia? Ar poringi bus metai?

- Pamiršk tuos senukų prietarus, – nusijuokė Kelmas. – Nauji laikai, nauji ir burtai, juo labiau, kad pats jau turi porelę. Sakyk, Buduli, ką galėtų reikšti šios malkos?

- Ogi tai, kad naujaisiais metais Fredis kaip reikiant priskaldys malkų, – net nemirktelėjęs paaiškino Budulis.

Visi nusikvatojo. Tada Kelmas pakišo ranką po staltiese ir ištraukė šiaudą:

- O, ilgas! Ką reiškia?

- Kad ilgai sėdėsi, – Budulis sukryžiavo pirštus.

- O mano trumpas! – apsidžiaugė Purvinskas.

- Nebeilgai savo poste sėdėsi, – Budulis rado paaiškinimą ir tam burtui.

Vyrai gyvai aptarė iškritusius burtus ir išmetė po taurelę, užkando.

- Na, seniūne, tavo eilė, – pasiūlė Kelmas.

Seniūnas minutėlę pagalvojo ir iš dubenėlio pasėmė saują kūčiukų:

- Esu girdėjęs, kad taip reikia daryti, tik nežinau, ką tai reiškia…

- Suskaičiuok, – paliepė Budulis.

Seniūnas kūčiukus pabėrė ant stalo ir ėmė stumdyti:

- Vienas, du, trys… Dešimt! – pakėlė galvą. – Oi, ne, va dar prilipęs vienuoliktojo gabalėlis. Ką tai galėtų reikšti?

Budulis susimąstė, bet po minutės nušvito:

- Tai reiškia, kad ir ateinančiais metais valdančiojoje koalicijoje bus dešimt tarybos narių. O tas, aptrupėjęs vienuoliktasis, jus visada parems, kai svils padai.

Fredis irgi norėjo burti kūčiukais, tačiau apsigalvojo, pagraibė po suolu ir per petį švystelėjo į duris batą. Smailianosis “štibletas” atsitrenkė į duris, atšoko Fredžiui į plikę ir nuo jos nukrito į kibirą su pamerktomis vantomis.

- O ką tai galėtų reikšti? – seniūno pavaduotojas patyrinėjo gumbą ir pažvelgė į plūduriuojantį batą

- Ogi tai, kad ir ateinančiais metais tave dar daug kartų vanos ir murkdys, bet visada išplauksi, – paaiškino Budulis ir pridūrė: – Pats žinai, kas vandeny neskęsta…

-gb-