Kontrpuolimo planas

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūno pavaduotojas Fredis jau rengėsi eiti į namus, kai prasivėrė kabineto durys ir įsliūkino sunerimęs administratorius Kelmas.

- Ko čia grindis uostinėji? – nusijuokė Fredis. – Tik į darbą reikia taip eiti. O iš darbo – strykt-pastrykt!

Kelmas dėbtelėjo į vietos politikuotoją:

- Ko čia krizeni, kai verkti reikia?

- Taigi už lango – krizė, užtat ir krizenu, – vėl nusijuokė Fredis.

Kelmas priėjo prie stalo, atsisėdo ir vėl dėbtelėjo Fredžio pusėn:

- Nusimesk paltuką, namai palauks. Reikia pakalbėti.

Kai Fredis įsitaisė prie stalo, Kelmas iš švarko kišenės išsitraukė keturlinką popieriaus lapą, išlankstė ir pasidėjo priešais.

- Čia – Varnalėšų tarybos schema, – paaiškino. – Raudoni žmogučiai – tai mūsų valdančioji koalicija, mėlyni – opozicija.

- Geriau mes būtume mėlyni, – pastebėjo Fredis. – Ši spalva man labiau prie širdies.

- Netrukdyk, – sumurmėjo Kelmas. – Tai va: iš pateiktos schemos gerai matyti, kad mėlynųjų daugiau nei raudonųjų.

- Argi? – aiktelėjo Fredis.

- Taigi tarybos narė Carienė sugrįžo į opoziciją, – paaiškino Kelmas ir pridūrė: – Jei opozicija bus vieninga – verks mūsų postai kruvinomis katino ašaromis. Tu, – dūrė pirštu, – eisi šunims blakstienų lakuot, o aš – atgal vedėjaut į Budulių pradinę. Tačiau mūsų priešai šito nesulauks!

Fredis nustėro:

- Gal galima ką padaryti?

- Aišku, tam ir sudarytas strateginis bei taktinis šio kontrpuolimo planas, – Kelmas išsitraukė kitą popieriaus lapą, patiesė ant stalo ir ėmė pirštu vedžioti mėlynas bei raudonas linijas su rodyklėmis: – Kad perimtume ofenzyvoje iniciatyvą, turime pašalinti štai šias pajėgas, – ir riebiu kryželiu nubraukė mėlyną žmogutį su sijonėliu.

- Kas čia?

- Čia – mano jau įvardyta tarybos narė Carienė, – paaiškino administratorius.

- O tai kaip mes ją pašalinsime? Gal?… – pasikasė kaklą Fredis.

- Sergėk, Dieve! – sumosavo rankom Kelmas. – Rankų mes netepsime. Kadangi mūsų pozicijoje – beveik visi Varnalėšų medikai, tai mes draugiškai Carienę paskelbsime nepakaltinama ir atstatydinsime.

- O ji nepakaltinama?

- Ar gali būti žmogus pakaltinamas, kai pats nesuvokia, kas esąs? Štai po rinkimų ji atsisėdo prie vienų, bet slapta balsavo su kitais, paskui balsavo kitaip, nei jos partiečiai, o dabar vėl persimetė pas juos. Taigi čia – akivaizdus asmenybės susidvejinimas. Kaip žinia, nepakaltinamas žmogus negali būti tarybos nariu. Net tokio užkampio, kaip Varnalėšos. Ar aišku?

Fredis pasikasė plikę:

- Nu… O kas toliau?

- Taigi Carienės nebėra, – Kelmas pabadė nubrauktą mėlyną žmogutį. – Pagal įstatymą, jos vietą užima kitas, esantis partijos sąraše. O jis – Užbalių pradinės mokyklos vedėjas Lubinas. Bet neskubėk, čia – dar ne viskas. Kadangi valdininkas negali būti tarybos nariu, jis turi arba atsisakyti darbo, arba – vietos taryboje. Aišku, Lubinas atsisakys vietos taryboje, o ne mokyklos vedėjo algos. O už jo sąraše esu aš. Vadinasi, ši vieta bus pasiūlyta man.

- Bet ir tu esi valdininkas, – Fredis dar neįžvelgė visų šio puolimo flangų.

- Kadangi mane ryt poryt iš šio kabineto išspirs teismo į darbą grąžinta Vilė, aš to nelauksiu ir pirmas parašysiu pareiškimą. Žodžiu, pats paliksiu administratoriaus kėdę, kad be trikdžių užimčiau vakuojančią Carienės vietą Varnalėšų taryboje. Paskui mes darome va taip, – parodė riebią mėlynais ir raudonais dryžiais užštrichuotą liniją. – Pačią pirmą dieną pasiskelbsiu nepriklausomu taryboje ir oficialiai pereisiu į valdančiąją koaliciją, žodžiu – ateisiu pas jus. Taigi mūsų vėl bus dauguma, – Kelmas nupiešė linksmą raudoną žmogutį ir pasipūtė it Napoleonas, laimėjęs mūšį prie Borodino.

Fredis dar kartą prarado amą. Pagaliau atsigavo, jau norėjo apkabinti Kelmą, bet susizgribo:

- O tai iš ko gyvensi? Juk tarybos nario alga – vos keli šimtai.

Kelmas nusišypsojo ir bakstelėjo į punktyrinę liniją, vedančią iš mėlynųjų apkasų raudonųjų stovyklos link.

- Kai mūsų bus dauguma, mes vėl atleisim Vilę ir tada mane vėl paskirsite administratoriumi. Na o tada mano vietą sąraše užims stovintis už manęs žmogus – panelė Zuikytė. O ji, kaip žinai, yra mūsų žmogus. Jau pirmąjį posėdį pasiskelbs nepriklausoma ir papildys raudonųjų stovyklą.

- Bet čia – genialu, – išspaudė Fredis.

Kelmas mirktelėjo:

- Aha. Kaip matai, ateitis – mūsų!

-gb-