Keiksmažodis

Varnalėšų istorijos

Penktadienio pavakarę Varnalėšų seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Telesforas Budulis į delną daužė palaikę piniginę, tačiau ši seniai atidavė paskutinįjį kvapą. Pastumdęs pirštu penklitį, Budulis liūdnai atsiduso ir nusikeikė:

- Ot, gyvatukas!

Patarėjo žodžius nugirdo pro šalį einanti seniūnijos kalbos darkytoja Ramutė. Sužavėtomis akimis nužvelgė Budulį ir pagyrė:

- Šaunuolis, kad išradingai semi iš turtingų gimtosios kalbos aruodų. Pabodo mūsų seniūnijos chamai – vis BL, NA ar KU, – kaltai apsidairė, – O tu štai – gražiai, išmoningai, dainingai. Ir sugalvok tu man tokį gražų keiksmažodį – gyvatukas! Rupūs miltai, kaip tau jausmingai, mažybiškai, šmaikščiai pavyko! Reikės pasiūlyti seniūnui, kad iš savo lėšų fondo tave paskatintų. Būtinai už tai išgarbinsime mūsų “centrinėje spaudoje”. Bus gražus pavyzdys tiems keikūnams, kaip puoselėti gimtąją kalbą.

Ir, apsisukusi ant kulniuko, nuskuodė ilgu seniūnijos administracijos pastato koridoriumi ieškoti prie seniūnijos biudžeto akredituotos neetatinės “Varnalėšų naujienų” korespondentės Jadzės.

Budulis pasikasė pakaušį ir pamatė jam akį merkiantį ūkininką Vincoką:

- Nerandi trečio pažymėti “Vairuotojų dieną”?

- Ką ten trečio, – suglumo Budulis. – Kol kas dar ir antro nematyti.

- O tu nešokinėk lyg per balas, – pamokė Vincokas. – Kur bus du, ten ir trečias atsiras, – ir ištiesė 5 litus.

Budulis sudiržusiame Vincoko delne sugraibė 5 litus ir pasiguldė greta savųjų.

- Na va, beliko tik trečią susirasti, – pažvelgė į Vincoką.

Ūkininkas ant kito peties persidėjo trispalvę ir prisiminė Ramutės žodžius.

- Žinai, gerai čia tu sugalvojai dėl lietuvių kalbos puoselėjimo. Reikės ir man pradėti tautiškai keiktis, o tai negražu: visur nešiojuos trispalvę, o kiaules varinėju rusiškai, totoriškai.

Budulis sumirksėjo:

- Nesuprantu, kodėl jums taip užkliuvo šis žodis? Kito žodžio, kiek žinau, lyg ir nesugalvota tam vamzdžiui pavadinti.

Dabar sumirksėjo Vincokas:

- Vamzdžiui? Na, logiškai svarstant, galima ir taip ją vadinti, nors iki šiol negirdėjau. Vis dėlto ji ilga, apvali, susiriečia, žodžiu – šiek tiek panaši į vamzdį.

- Kas ji? – pyktelėjo Budulis. – Taigi – jis!

Vincokas visai sutriko:

- Palauk! Apie ką mes kalbame? Aš – apie angį, o tu?

- O aš – apie vamzdį vonioje, ant kurio džiūva rankšluosčiai.

Įsivyravo tyla. Pagaliau ją nutraukė Vincokas:

- Tai tu nesikeikei?

- Ir dar kaip keikiausi, – paaiškino Budulis.

- Bet kuo čia dėtas keiksmažodis ir tas vonios įrenginys?

- Sumokėtum per mėnesį beveik 100 litų “gyvatuko” mokesčio, tai ir pats taip keiktumeis, – paaiškino Budulis. – Baisesnio keiksmažodžio ir nesugalvosi!

Vincokas paplekšnojo per petį:

- Žinai, neišgėręs – nesuprasi. Po šimts gyvatukų, gal einam kuo greičiau ieškoti trečio…

-gb-