Kaip seniūnas Kalėdas vogė…

Varnalėšų seniūnijoje tvyrojo Kalėdų nuotaika: koridoriais guviai žirgliojo raudonom kepuraitėm pasipuošusios didžiakrūtės ir ilgakojės visų galų specialistės, kaklaraiščius atsileidę vadovai kompiuterių ekranuose ieškojo didesnių nuolaidų naujiems automobiliams, net žilagalviai seniūnijos administracijos veteranai kamputyje kuždėjosi sulaukę geresnių dienų, kadangi puse lūpų buvo užsiminta apie ketinimus prieš šventes išmokėti atlyginimus.

Tokius juos ir užtiko į seniūniją užsukęs vietos ūkininkas Vincokas.

- Gėdytumeisi, – draugiškai nusišypsojo seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Telesforas Budulis. – Prieš šventes visi vieni kitiems atleidžia jų nuodėmes, kartais – net skolas, o tu brauniesi su tuo savo pagaikščiu ir drumsti šventinę nuotaiką.

- Čia – ne pagaikštis, o mūsų visų trispalvė ant obelinio koto, – šyptelėjo Vincokas. – Ir atėjau ne kailio jums karšti, o pasveikinti su Kalėdom.

Budulis sumirksėjo:

- Ak taip?.. Tada dovanok, brolau, bet ir suprask: metų pabaiga, visi baisiausiai užsiėmę, paskutinius “taškus ant i deda”, biudžetą bando užtempti ant aukštai sėdinčiųjų numesto kurpaliaus, o tad gal geriau nelįsk jiems į akis, jų netrukdyk…

Vincokas gūžtelėjo pečiais:

- Galiu ir netrukdyti, jei ką. Nors protingi politikai tikrai neatsisakytų progos pasilabinti su rinkėjais, juo labiau – prieš tokias metų šventes. Amerikoje, sako, vyksta net loterija, kas bus pakviestas šventinių pietų prie prezidento stalo.

- Taip, taip, – sulinksėjo Budulis. – Bus ir pas mus visa tai, tikrai bus. Bet ne šiandien. Užeik tu rytoj. Arba poryt. Dar geriau – po Naujųjų. Tada ir pasveikinsi. Dabar visi svarsto politinės svarbos dilemą apie įvaizdį visuomenėje.

Vincokas persidėjo trispalvę ant kito peties:

- Gal galiu patarti?

- Ką ten patarsi, – numykė Budulis. – Pats juk sakei, kad už lango – švenčių įkarštis, taigi įvaizdis visuomenėje labai svarbus. Bet kaip jį sustiprinti, kada už lango – krizė?

Vincokas nė nemirktelėjo:

- Tegul seniūnas apsirengia Kalėdų Seneliu ir eina pas vaikučius į mokyklas. Bus gražu, jei tokią dieną žmones šios šventės proga aplankys ne koks Darbo biržos įdarbintas bedalis, o pats seniūnas. Svarbu, jog žmonės po raudona nosimi ir balta barzda pažintų, kad juos aplankė ne bet kas, o pati svarbiausia Varnalėšų galva.

- Neišdegs, – nukabino nosį Budulis. – Apie tai mes jau svarstėme. Deja, mes patys su savo nepamatuotom išlaidom ir švaistūniškumu taip suraukėm, atsiprašau – užraukėm biudžetą, kad net mokyklose nevyksta jokie Kalėdiniai eglučių renginiai. Bijau, kad Kalėdų Senelį išvydę vaikai gali nebesuprasti tokio apsireiškimo ir seniūną apmėtyti ledokšniais bei sniego gniūžtėmis.

Vincokas pakreipė galvą į kitą pusę:

- O tu matei filmą apie Grinčą?

- Tą, kuris Kalėdas vogė? – susiprato Budulis.

- Aha, – linktelėjo Vincokas. – Jei neišeina apsirengti Kalėdų Seneliu, gal seniūnui tiktų Grinčo kostiumas?

- Bet juk Grinčas – neigiamas personažas!

- O ką tai keičia? Juk seniūnui ir taip “dzin”, ką žmonės apie jį mano. Sukantis iš padėties galima konstatuoti, kad geresnės progos prieš šventes pasirodyti visuomenei vis tiek nesurasite. Juo labiau, kad viskas labai tikroviška – jokios veidmainystės…

-gb-