“Gyvatuko” mokesčio dėsnis

Varnalėšų istorijos

Guzikynės vienkiemio šeimininkas Vincokas į besikūrenančią krosnį įmetė dar kelias pliauskas, pakišo pirštą po plona srovele, nulaižė ir, išgirdęs kiemsargio kiauksėjimą, pažvelgė pro lauko virtuvės langelį. Prie suklypusių kiemo vartų stovėjo Varnalėšų seniūnijos ženklais pažymėtas automobilis, o iš jo išlipęs seniūnijos patarėjas jaunimo reikalais Telesforas Budulis bandė atsiginti nuo aplink šokinėjančio šunėko.

- Bobikai, prie kojos! – pravėręs lauko virtuvės duris sušuko ūkininkas, ir tuojau pat patikslino: – Ne prie jo kojos, o prie mano!

Patyrinėjęs kelnių klešnę, Budulis ištiesė ranką Vincokui:

- Matau, bus šviežios? – smakru linktelėjo dūmelio, virstančio iš lauko virtuvės kamino, link.

- Atnaujinu asortimentą, – pasigyrė Vincokas. – Bus su beržų pumpurais.

- Ar nublūdai? – pasibaisėjo Budulis. – Nuo medžių lapai krinta, kokie dar pumpurai?

- Nuo pavasario buvau išsaugojęs maišelį, – paaiškino ūkininkas.

Budulis supratingai linktelėjo, grįžo prie automobilio ir ištiesė du 5 litrų “bambalius”:

- Bet kad būtų “Liuks” kategorijos, – įspėjo.

- Aš antrarūšio ir nevarau, – pasipūtė Vincokas. – Mano prekės ženklas žinomas net sostinėje.

- Girdėjom, – sutiko Budulis. – Užtat seniūnas ir nekeičia tiekėjo.

- Nekeičia, – pasišaipė ūkininkas. – Pirmiausia dar reikia turėti alternatyvą.

Budulis pasitaisė:

- Užtat ir neieško.

- O kam tiek daug? – pasiteiravo Vincokas. – Veš į ministeriją?

- Ne. Tiesiog daug svečių atvažiuoja į jo kaimo turizmo sodybą. Pats žinai, kad šiems kubile mirkstantiems egzotikos ieškotojams valstybinės neįsiūlysi.

- Aha, – sutiko Vincokas ir paaiškino: – Pačiu laiku atvažiavai. Kaip tik suku antrąjį ratą. Kamaroje jau stovi per 10 litrų “pumpurėlio”.

Po minutėlės Vincokas svečiui ištiesė du sklidinus “bambalius”:

- Už “viedrą” galėtum padaryti ir nuolaidą, – pasiūlė Budulis.

- Tegul daro, kas turi konkurentų, – nusijuokė Vincokas. – Aš juk – Varnalėšų monopolininkas.

Budulis atsivertė piniginę:

- Taigi kiek seniūnas pačiam skolingas?

Vincokas paskaičiavo ant pirštų:

- “Viedras”, tai yra – 10 litrų, po 20 litų – du šimtai, ar ne?

Budulis sumirksėjo:

- Kaip čia skaičiuoji? Kodėl po 20 litų? Aną savaitę buvo juk po dešimtinę.

Vincokas pamojavo pirštu:

- Pamiršk. Matai, seniūno pavaduotojas Vladas aną savaitę ėmė, taip pat ėmė ir administratoriaus pavaduotojas Purvinskas. Abu pinigų neturėjo, žadėjo sumokėti kitą dieną, o jau savaitė, kaip akių nerodo. Taigi – po dvidešimt.

Budulis gūžtelėjo pečiais:

- Ar tau galva nuo to kvapo susisuko? Jeigu jie ėmė, tegul patys ir sumoka. Kodėl jų skolas turi padengti seniūnas? Duokš po dešimtinę, ir važiuoju.

Vincokas papurtė galvą ir paslėpė “bambalius”:

- Arba mokėk po 20 litų pagal “gyvatuko” formulę, arba špygą gausi.

- Kokią dar “gyvatuko” formulę?

- Kokią jūs taikote, – paaiškino Vincokas. – Kai name kas nors nesumoka mokesčio už “gyvatuko” šildymą ar vandenį, tą skirtumą juk turi padengti kaimynai, ar ne?

- Taip, – sutiko Budulis. – Paskui, kai anas skolininkas sumoka, skirtumas išsilygina…

- Tai va, – nutraukė Vincokas. – Taip ir pasakyk seniūnui: kai anie susimokės, kitą kartą jam bus pigiau. Va tada – ir išsilygins.

Budulis išsižiojo:

- Bet kuo čia dėtas “gyvatukas” ir naminė degtinė?

- Pats žinai – mano lauko virtuvėje taip pat “dirba” “gyvatukas”…

-gb-