Geriausia vieta reklamai

Varnalėšų seniūnas Kastytis baigė piktą monologą ir įsipylė vandens. Seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Telesoforas Budulis sėdėjo it musę krimtęs.

- Taip, taip, – gurkštelėjęs vandens pridūrė seniūnas. – Jeigu nesupratai, paaiškinsiu ne protokolo kalba – lėksi pas Fredį šėko pjauti, jei nesugalvosi iki vakaro. Turi lygiai dvi valandas, – žvilgtelėjo į svarovski kristalais inkrustuotą “a la zuokula” laikrodį – panašų, bet brangesnį visais 6 tūkstančiais.

Kai už nugaros užsivėrė seniūno kabineto durys, Budulis savąjį “Luč” sureguliavo pagal Kastyčio laiką – buvo be penkiolikos penkiolikta. Tokį jį ir aptiko į seniūniją savais reikalais užsukęs vietos ūkininkas Vincokas.

- Ar seniūno gimtadieninė buvo prisvilusi, kad tokia veido išraiška? – pasmalsavo Vincokas ir į sieną atrėmė trispalvę. – O gal jau pradėtas įgyvendinti garsusis planas, kaip atsilaisvinusias pensininkų vietas pasiūlyti bedarbiams?

Budulis suraitė špygą ir pakišo Vincokui po nosimi:

- Ne tam aš subinę laižau, kad manimi taip lengvai atsikratytų. Seniūnas dar nesuprato, kad ne kiekvieną akmenėlį ant tako galima paspirti.

- Čia tai tiesa, – sutiko Vincokas. – Dar senoliai sakė: mažas akmenėlis didelį vežimą verčia.

- Būtent, – pasitaisė Budulio nuotaika. – Panorėsiu – patarsiu taip, kad seniūno politika jau kitą dieną sugrius, it kortų namelis.

Vincokas susimąstė:

- Manau, čia ir yra mūsų šalies nacionalinė tragedija: viskas priklauso nuo aplinkos, kadangi sava galva – tik pilvui užkimšti, kad į vidų neprilytų. Akivaizdus to įrodymas – Fredis.

Budulis atkišo ranką:

- Na, laikykis už savo trispalvės. O aš einu dūmoti. Liko mažiau kaip dvi valandos.

- Ir ką dūmosi? – sulaikė Vincokas.

Budulis apsidairė ir palinko Vincokui prie ausies:

- Seniūnas liepė sugalvoti, kaip išreklamuoti jį liaupsinantį laikraštį.

- Dykai dalijama prekė nereklamuojama, – nustebo Vincokas.

- Na taip, – numykė Budulis. – Tik jis to nesupranta. Taip ir pasakė: “Laikraščio leidybą apmokame biudžeto lėšomis už mūsų gerų darbų paviešinimą, tad dabar sugalvok, kaip jį tomis lėšomis dar ir pareklamuoti!”

- Jeigu taip, lai užsako reklamą per televiziją ar kituose laikraščiuose, – pamokė Vincokas.

- Negalime taip atvirai reklamuoti privataus leidinio, – Budulis iškėlė pirštą, – Be to, pinigai už reklamą atitektų konkurentams, o reikia, kad – saviems.

Vincokas nukabino nosį:

- Tada nežinau…

- Jei nežinai, tai lik sveikas, – pasipūtė Budulis. – O man reikia dar užšokti pas seniūno brolį. Jo firma eilinį kartą laimėjo konkursą, šįsyk – seniūnijos tarnautojus aprūpinti priešgripinėmis kaukėmis.

Vincokas sučiupo Budulį už rankovės:

- Tai ko iš karto nesakei? Nuo šiol seniūnijos tarnautojai ant veidų nešios kaukes?

- Ne tik seniūnijos tarnautojai. Žmonėms gatvėse dalysime ir tau duosime.

Dabar jau Vincokas palinko prie Budulio ausies:

- Juk apsauginė kaukė – geriausia vieta to leidinio reklamai, belieka tik užrašyti jo pavadinimą. Pagavai mano mintį?..

-gb-