“Etnografijos pamoka”

Varnalėšų istorijos

Išvydęs Varnalėšų bažnytkaimo šventėje nutriušusia sermėga vilkintį ir vyžomis avintį Vincoką su trispalve ant peties, seniūnas Kastytis nedelsdamas ištiesė ūkininkui ranką. Pamatę tai, vietos žiniasklaidos paparaciai prie akių pakėlė fotoaparatus, o šiaip žioplinėtojai į porelę nusitaikė ir mobiliaisiais telefonais.

- Šaunuolis, Vincokai, – nusišypsojo seniūnas, pozuodamas objektyvams. – Paties pavyzdys puikiai įrodo, kad gražiai iniciatyvai biudžeto lėšų nereikia.

Vincokas kaltai nudelbė akis ir padvejojęs paspaudė seniūnui penkis. Vėl žybtelėjo fotoaparatų ir mobiliųjų telefonų blykstės.

- Tai jūs, seniūne, palaikote Vincoko iniciatyvą? – spragtelėjęs aparatu prie seniūno prišoko “Varnalėšų krašto” korespondentas Stepulis.

- Laikas suprasti, kad aš visada palaikau paprastus žmones, – Stepuliui iškošė seniūnas ir, iš kišenės išsitraukęs nosinę, nusišluostė ką tik Vincoko paspaustą delną. – Deja, jūsų purvasklaida to nepastebi. Nepamiršk: aš pats atsistočiau šalia Vincoko ir pasirašyčiau po kiekvienu jo žodžiu, jei tik nebūčiau užsiėmęs.

- Tai gal ir vėliavą kartu galite palaikyti? – pasiūlė Stepulis. – Būtų graži nuotrauka virš jūsų žodžių. Žmonės matytų: išvien – seniūnijos vadas ir paprastas mužikėlis.

Seniūnas atsigrežė į seniūnijos patarėją jaunimo reikalams Telesforą Budulį ir sušnypštė:

- Kad man per minutę iš po žemių iškastum vėliavą.

- Kam tie požemiai, – nusijuokė Budulis. – Ant kiekvieno kampo kabo vėliavėlės, juk ryt – rinkimai į Europos Parlamentą.

Kai seniūno rankose atsirado geltonomis žvaigždutėmis išmarginta mėlyno audeklo skepeta, šis vėl atsigrežė į objektyvus. Savo trispalvę aukščiau pakėlė ir Budulis.

- Tiesa, ponuli, apie kokią gražią iniciatyvą man ką tik kalbėjai? – šypsodamasis paparaciams sušnibždėjo Vincokas.

- Apie šią gyvosios etnografijos pamoką, kurią surengei šventės svečiams, – pašnibždomis atsakė seniūnas ir uždėjo ranką Vincokui ant peties. – Manau, kad ir Varnalėšose turime ką parodyti. Geromis iniciatyvomis reikia didžiuotis. Nors apsivilkome kostiumus, pasirišome kaklaraiščius, apsiavėme “štibletus”, širdyje visi likome vyžočių ir sermėgių ainiais. Nereikia to išsižadėti.

Vincokas suglumęs pasikasė pakaušį.

- Bet aš jokių etnografijos pamokų nerengiu, – po minutės paaiškino seniūnui. – Aš…

- Gerai, jau pakaks! – seniūnas visiems leido suprasti, kad fotosesijai skirtas laikas baigėsi, o tada atsisuko į Vincoką: – O tai dėl ko čia taip “apsirėdęs” trispalve mosuoji?

- Aš protestuoju prieš jus, nuskurdinusius Varnalėšų seniūniją.

Seniūnas išsprogino akis:

- Kodėl manai, kad mes jus nuskurdinome?

- O tai ką dar galima pamanyti, kai mums labdarą dalija geradariai iš Afrikos? – šyptelėjo Vincokas…

-gb-