Atleidimų loterija

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūnijoje kuris laikas tvyrojo nekokia nuotaika ir nelaimės nuojauta. Skirtingai nei “Titanikas”, kuris į savo žūtį plaukė smarkiai rūkstant kaminams ir skambant linksmai muzikai, gyvybę seniūnijoje išdavė tik atsargūs žingsniai ir nedrąsūs kuždesiai. Žinia, kad minkštas valdininkų kėdes turės palikti apie dešimt dykaduonių, kėlė nerimą net valdantiesiems. Visi suprato, kad ryt ar poryt šis laivas užplauks ant atleidimų iš darbo ledkalnio.

- Kada nors ir mes liksim be duonos, – dūsavo seniūno pavaduotojas Vladas, dar ankstesnėje kadencijoje dirbęs veltui, kad tik galėtų mėgautis daug kam įspūdį darančiomis pareigomis. Gyvenimas Europos Sąjungoje atvėrė akis ir jam – vaizdavimas dirbantį taip pat turi būti atlygintas.

- Vladas iš dalies teisus, – sutiko administratoriaus pavaduotojas Purvinskas. – Kai seniūnijoje sumažės darbuotojų, tada ateis eilė ir mums. Sakys, kam reikia tiek generolų, kai frontą laiko pustrečio kareivio?

Varnalėšų seniūnijos valdžia vėl kuriam laikui nutilo. Žinoma, sėdintieji pačioje piramidės viršūnėje bent kol kas galėjo jaustis saugūs, tačiau jau dabar ramybės nedavė dešimtys artimųjų, pažįstamų, kaimynų, svainių, klasės draugų, bendrapartiečių ir kitokių “devintų vandenų nuo kisieliaus”, anuomet priimtų į darbą pasirūpinus kuriam nors iš seniūnijos valdovų. Pajutę svylant pasturgalius, kiekvienas jų reikalavo garantijų ir kitaip rodė artumą užtarėjams. Negi imsi ir atplėši nuo pačios širdies?

- O gal atleiskime pensininkus? – pasiteiravo seniūnijos patarėjas jaunimo reikalams Budulis. – Jie vis tiek turės lėšų pragyvenimui. Taip ir išspręsime šį klausimą, ką atleisti.

Seniūnas Kastytis nusijuokė:

- Reiškiu padėką už altruizmą. Pats, kaip pensininkas, išeisi pirmas?

Budulis sumišo:

- Ak, tiesa… Kažkaip nepagalvojau, kad tai ir mane liečia.

Taip svarstant, kuriuos etatus būtų galima naikinti, ką atleisti iš darbo, o kokį skyrių sujungti su kuriuo ir taip sutaupyti biudžeto lėšų, tyliai prasivėrė durys ir kabinetan įlindo trispalvė, o paskui – ir ja nešinas vietos ūkininkas Vincokas.

- Tavo patarimų mums kaip tik ir trūko, – apsidžiaugė Kastytis. – Jei kas, bus galima apeliuoti, kad įsiklausėme į rinkėjų pageidavimą.

Visi supratingai sušurmuliavo. Vincokas prie durų paliko mėšlinus kaliošus, kampan pastatė trispalvę ir pažvelgė į susirinkusius:

- Ne kitaip, kaip svarstote, ką atleisti iš darbo?

- Kaip pirštu į akį, – nusijuokė seniūno pavaduotojas. – Dirba šimtas, reikia atleisti dešimt. Ką?

- Ko čia sukate galvas? – nusijuokė Vincokas. – Visus išrikiuojate pagal ūgį ar abėcėlę, liepiate išsiskaičiuoti ir kas dešimtą atleidžiate.

- Nieko nebus, – nesutiko susirinkusieji. – O jei tarp atleidžiamųjų papuls mūsiškių? Jeigu būtų paprasta, seniai būtume taip padarę. Antrą savaitę ginčijamės ir niekaip nesugalvojame, kaip pasielgti, kad nenukentėtų mūsų žmonės ir būtų svarus argumentas, kodėl jie liko dirbti?

Vincokas minutėlę pasvarstė.

- Suorganizuokite loteriją. Seniūnijos darbuotojams leiskite išsitraukti užklijuotus vokus su bilietais. Paskui pasikviesite žiniasklaidą, pasuksite ratą, burtų keliu išridensite dešimt kamuoliukų su numeriais, darbuotojai atplėš vokus, ir tie, kurie turės nelaiminguosius numerius, paliks darbą. “Alea jacta est”, – kaip pasakytų Cezaris. – “Burtas mestas”. Svarbiausia: jums – jokių kaltinimų dėl protegavimo ar loterijos neskaidrumo…

Seniūnas pagrūmojo pirštu:

- Manai, esąs vienas toks protingas? Svarstėme ir dėl tos loterijos… Tik va: kaip padaryti, kad neišriedėtų mūsų žmonių numeriai?

- Paprasčiau ir būti negali, – mirktelėjo akį Vincokas. – Pagal nerašytas taisykles, loterijose negali lošti organizatoriai, jų šeimų nariai ir kiti artimi asmenys. Taigi turėsite labai svarų argumentą, kodėl jie nedalyvauja šioje atleidimų loterijoje…

-gb-