Atgal į ateitį

Varnalėšų istorijos

Varnalėšų seniūnijos ūkininkas Vincokas veltui varstė seniūnijos kabinetų duris ieškodamas jam gerai pažįstamo specialisto. Nors už lango siautėjo krizė, o bažnytkaimio aikštėje priekalą pasistatęs vietos kalvis už litą siūlė išdurti net dvi papildomas skylutes varnalėšiškių diržuose, kabinetuose sunkmečio nesijautė: sulindę į kompiuterius visuomenės “tarnai” aptarinėjo paskutinį “Varnalėšų krašto” numerį, pastalėse linksmai švilpė arbatiniai, o koridoriais kraipydamos pasturgaliukus guviai zyliojo prieš mėnesį dar nematytos tarnautojos. Ir tik paskutiniajame kabinete Vincokas užtiko popieriaus lapą plunksną krebždenantį seniūnijos patarėją jaunimo reikalais Telesforą Budulį.

- Netrukdyk, – Budulis nutraukė beišsižiojantį Vincoką. – Atlieku sudėtingus aritmetikos veiksmus.

- Šiandien – Pasaulinė informacinių technologijų plėtros diena, o tu, lyg balanos gadynėje, skaičiuoji popieriuje, – sugėdino Vincokas. – Valdžia mums plešia paskutinius marškinius, kad tau štai pastatytų naujausią kompiuterį, o tu skaičiuoji popieriuje.

- Jeigu šiandien, kaip tu sakai, – kokių ten informacinių technologijų diena, ko čia varstai duris? Kreipkis šiuolaikiškai, arba, kaip ten sako, – e.valdžios principu.

- Bandyk nebandęs tos e.valdžios principus, tas pats “piš”, – numojo ranka Vincokas. – Kas antrame kabinete ragelio niekas nekelia. Pamanytum, kad liepė išsiskaičiuoti “pirmais antrais”, ir pusę atleido iš darbo. Tačiau pažiūri – nė velnio, netgi priešingai – jūsiškių net padaugėję.

- Matai, telefonai neveikia dar nuo garsiosios rudens perkūnijos, kai sudegė ryšių stotelė, – paaiškino Budulis ir čia pat nusijuokė. – Nors ką čia kabinu tau makaronus: telefonai iš tiesų buvo išjungti už skolas, tik mes tai slepiame nuo rinkėjų.

- Kodėl slepiate? – nustebo Vincokas ir ant kito peties persidėjo trispalvę: – Lai žmonės žino, kaip vargsta jų išrinktieji.

Budulis suraukė nosį:

- Žinai, atsiras visokių kalbų, politiškai nenaudingų interpretacijų.

- Kokių dar politinių interpretacijų, jei biudžete – vienos skylės? – nesuprato Vincokas.

Seniūnijos patarėjas suglamžė popieriaus lapą ir taikliai švystelėjo į kampe pastatytą šiukšlių dėžę:

- Ai, vis tiek susipainiojau, – paaiškino. – Skaičiavau, kiek biudžetas man jau skolingas algos, bet nuo to skaičiavimo pinigų daugiau neatsiras. O piktavaliai, – Budulis pakėlė ir pakratė “Varnalėšų kraštą” – tuoj pradės visaip interpretuoti, kodėl visuomenei veržiantis diržus seniūnijos administracijoje tarnautojų ne mažėja, o daugėja. Jie gerų dalykų nemato ar ką?

Vincokas sujudo:

- Va, ir aš norėjau tavęs paklausti to paties. Žiūriu, naujų pasturgaliukų pas jus atsiradę. Čia jūs, kaip tame filme, su savo kadrų politika grįžot atgal į praeitį, kai krizės dar nebuvo?

Budulis šyptelėjo:

- Mąstai teisingai, tik ne į tą pusę. Mes grįžom ne atgal į praeitį, o – atgal į ateitį.

Vincokas suglumęs įrėmė trispalvės kotą į apšiurusias grindis:

- Kuo čia dėta ateitis ir kadrų politika?

- Ir dar kaip. Valdantieji pagaliau patikėjo, kad per artėjančius rinkimus valdžios savo rankose nebeišlaikys, tai puolė apsidrausti.

- Nuo ko apsidrausti? – vis dar nesuprato Vincokas.

- Be ttu ir “tundra”, – pyktelėjo Budulis. – Čia ir vaikui aišku: kai valdžios vairo rankoje nepavyks išlaikyti, kitur bus pasiekta triuškinama pergalė – visi valdininkų kabinetai bus prikaišioti savų žmonių, taigi nuo valdžios pjedestalo nustumtųjų reikalai ir toliau eisis lyg iš pypkės. Atmink: valdžios keičiasi, bet savi žmonės joje tai lieka…

-gb-