Drėgvų šeima Tatrų kalnuose
Praėjusių metų lapkričio pabaigoje jau 23-iąjį kartą į Lietuvos ūkininkų sąjungos organizuojamą konkursą „Metų ūkis 2016“ Kauno kultūros ir sporto centre „Girstutis“ rinkosi geriausieji šalies žemdirbiai. Konkurse dalyvavo 450 ūkių iš 42 savivaldybių. Iš jų 126 tapo nugalėtojais. Kiekviena savivaldybė pristatė savo tris geriausius 2016-ųjų metų ūkius. Širvintų savivaldybėje antroji vieta buvo skirta Gelvonų seniūnijos Liukonių kaimo Astos ir Irmanto Drėgvų ūkiui. Irmantas mielai sutiko pasidalyti mintimis apie savo ūkio reikalus.
– Tradicinis klausimas ūkininkui: ar daug turite dirbamos žemės ir ką joje auginate?
– Ūkininkaujame kartu su seserimi Egle. Man priklauso 196 hektarai, o Eglei – 187 hektarai. Didžiausi plotai užsėti žieminiais kviečiais ir miežiais. Anksčiau dar ir žieminių rapsų sėdavau, tačiau derliaus ne kažin kokio sulaukdavau. Kelerius metus iš eilės iššalo. Vasariniams labai daug investicijų reikia, o dar su tais rapsų purškimais būna sunku, nes purkšti dėl bičių galima tik naktį. Pastaraisiais metais pradėjome sėti daugiau pupų ir žirnių. Pernai turėjau užsėjęs apie 60 hektarų. Šiemet bandysiu sėti dar daugiau pupų, nes dėl realizacijos jokių problemų nėra. Kelerius metus iš eilės pupas, kaip baltyminį pašarų priedą, perka Ukmergės rajono R. Čepelio kiaulių ferma, auginanti per 1000 kiaulių. Pupų derlius būna neblogas, pavyzdžiui, pirmais metais iš 5 hektarų prikūlėme po penkias tonas. Tiesa, pernai jau kiek prasčiau, todėl bandysiu keisti pupų veislę. Žinoma, ūkyje vykdome sėjomainą, paliekame pūdymą, žieminius kviečius sėjame po ankštinių.
– Kokiu būdu savo ūkiui parenkate geriausiai tinkančią augalų veislę?
– Su eksperimentais, išbandydamas naujas veisles, stengiuosi elgtis atsargiai. Prisimenu, pirmais metais buvome nupirkę labai geros žieminių kviečių veislės ‘Henrik’ sėklos. Ši žieminių kviečių veislė sukurta Vokietijoje, pasižymi pastoviu ir aukštu derlingumu, geromis kepimo savybėmis. Buvome apsėję 60 hektarų. Po nepalankios žiemos teko atsėti viską, nes visas plotas iššalo. Manau, kad nereikėtų pernelyg žavėtis šiltesnio klimato šalyse auginamomis, kad ir gausiai derančiomis veislėmis. Reikėtų prisiminti, jog joms dar teks ir peržiemoti pas mus. Pernai nupirkome elitinės ‘Skagen’ sėklos, tai – derlinga maistinio tipo žieminių kviečių veislė. Užpernai iš Dotnuvos buvome nupirkę ‘Kena’, dar pasilikome senos lietuviškos ‘Zenta’ žieminių kviečių sėklos. Anksčiau sėdavau ir ‘Ada’, tačiau ji gana vėlyva, žiemoja gal ir gerai, tačiau sėkla labiau pašarinė.
Irmantas jau pasiruošęs darbams.
– Ką konkrečiai darote, jei po nepalankios žiemos kviečiai iššąla?
– Tai, ką ir visi ūkininkai, – skutame ir atsėjame vasariniais kviečiais. Šiais metais apvažiavau žiemkenčiais užsėtus laukus, tačiau apie jų būklę labai sunku spręsti. ‘Skagen’ sėkla užsėti laukai atrodo nelabai gerai, o štai ‘Kena’ – gražiau. Tikiuosi, kad pasiteisins jau ne vienus metus taikomas būdas – ankstyvą pavasarį salietra patręšus javus, tuoj pat juos akėjame, tada jie gerokai atsigauna, sustiprėja.
– Šiais laikais geras derlius be „chemijos“, matyt, nebūna?
– Tikrai taip. Trąšas perkame iš tų, kurie iš mūsų perka grūdus. Todėl niekas nesuinteresuotas per daug piktnaudžiauti, brangu. Tačiau be trąšų gero derliaus negausi. Žinoma, derlius priklauso ir nuo žemės derlingumo. Pas mus žemė pusiau nederlinga ir lygintis su Vidurio Lietuvos ūkininkų derliumi nė neverta. Girdėjau, kad planuojama „nuimti“ išmokas už nederlingą žemę, tada mūsų regiono ūkininkams ateitų išties sunkūs laikai. Priklausau Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacijai. Šių metų kovo 2 dieną Varėnoje vyko visuotinis susirinkimas, kuriame aptartas ir išmokų klausimas.
– Kada pradėjote ūkininkauti?
– Lietuvai tapus nepriklausomai, ūkininkauti pradėjo tėvai. Jau nuo vaikystės stengdavausi padėjau tėvams ūkio darbuose. Atsimenu, man besimokant aštuntoje klasėje, kolūkis gavo naują didžiulį traktorių „Kirov“. Vakare į lauką atvažiavo pirmininkas, atėjome ir mes su tėvuku, buvo ir daugiau žmonių. Visi su traktorininku aptarinėjo naujo traktoriaus gerąsias savybes, jo naudą. Tik po kurio laiko vienas žmogelis klausia: „Gerai, jūs čia visi kalbatės, o kas tada su traktoriumi lauką aria?“ Pamatęs laisvą traktorių, nutariau šiek tiek paarėti. Negi geras daiktas be darbo stovės… Pats ūkininkauti pradėjau 2004 metais.
– Papasakokite apie Europos Sąjungos paramą jūsų ūkiui.
– Mano manymu, parama ūkininkams, ypač dirbantiems nenašias žemes, yra labai svarbi. 2006 metais kaip jaunas ūkininkas įsigijau traktorių, lėkštines akėčias, sėjamąją, plūgą, kombainą, priešsėjinį dirbimo agregatą. Pagal Lietuvos kaimo plėtros (KPP) 2007-2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ II veiklos sritį nusipirkau kombainą, žolės smulkintuvą, trąšų barstytuvą, kultivatorių, ražieninį skutiką. Anksčiau turėjau kombainą „Don“. Dabar naujasis kombainas padeda kūlimo laiką sutrumpinti nuo mėnesio iki dviejų savaičių. Pagerėjo ir darbo sąlygos. Ūkyje turiu septynis traktorius, iš jų trys – „John Deere“, „Jumz“, „Belorus“. Sunku net palyginti, ką reiškia sėdėti tvarkingame, tyliame, kondicionuojame salone, o ką – prie senos technikos vairo. Kalbama, kad yra didelė Baltijos valstybių priklausomybė nuo ES fondų pinigų, o nuo 2020 metų ji gali baigtis. Gal ir taip, tačiau be dotacijų žemės ūkis subyrės. Kas augins duoną? Valgyti žmonėms reikia. Visame pasaulyje žemės ūkis dotuojamas. Jeigu nerems, paprasčiausiai neišgyvensime.
– Gal ir netaktiškas klausimas, tačiau iš kur imate pinigų technikai pirkti?
– Kažkiek reikia turėti savo, kitus skoliname iš banko. Bankas pinigų veltui neduoda, – reikalauja įkeisti techniką. Iš pradžių įkeiti turimą techniką, grąžini PVM, įneši 60 procentų sumos, tada likusius imi iš banko per valstybės paskolų garantijų fondą, todėl komerciniai bankai niekuo nerizikuoja, nes turi valstybės garantijas. Be to, gauna didžiules palūkanas, iš kurių anksčiau 50 procentų dengdavo valstybė, dabar jau nedengia. Tiesa, nesenai sesuo parašė projektą, kurio gautų pinigų palūkanas bankui, kaip nuolatiniam klientui, dengs JAV „John Deere“ traktorių gamykla. Technika palyginti labai brangi. Galbūt ir nepirktum naujos, tačiau Lietuva – vienintelė Europos šalis, kuri draudžia ūkininkams pirkti seną techniką. Pirktum porą metų naudotą, būtų žymiai pigesnė. Nors, iš kitos pusės žiūrint, naujas daiktas yra naujas.
Irmantas Drėgva puikiai jaučiasi naujo „John Deere“ kombaino tvarkingame, tyliame ir kondicionuojamame salone.
– Kada ruošiatės pradėti pavasario darbus?
– Darbai pavasarį prasideda tada, kada gamta leidžia įvažiuoti į laukus. Tada barstome trąšas, turim 40 hektarų ražienų, kurias paliekame per žiemą paukšteliams ir už tai gauname papildomų pinigų. Pernai tokias lengvai suskustas dirvas pradėjome arti gal kovo 5 dieną. Įsigijom giluminį skustuvą, su kuriuo „ėjome“ per ražienas ir iš paskos iškart sėjome. Praėjus 100 dienų po Naujųjų metų, sėjame žirnius. Šiais metais jau taip pat pasiruošę juos sėti. Smarkiai dirbame nuo kovo iki spalio mėnesio.
– Pastebėjau, jog beveik visi ūkininkai yra medžiotojai. Jūs taip pat?
– Na, taip, juk reikia apsaugoti pasėlius nuo šernų ir kitų kenkėjų… Jeigu rimtai, tai 2000 metais pradėjau dirbti Širvintų gaisrinėje, viršininku tada buvo užkietėjęs medžiotojas J. Salickas, daug gaisrininkų taip pat medžiojo, todėl ir aš tapau medžiotoju. Pradžioje buvau varovas, po to medžiojau kaip svečias, o, pradėjęs ūkininkauti, įstojau į klubą. Pirmas laimikis buvo šernas. Nusipirkau karabiną, iš kurio dar nebuvau iššovęs. Prie Maželių kaimo iš bokštelio miežių lauke pamačiau šerną ir… pirmas šūvis buvo taiklus. Dabar priklausau Čiobiškio medžiotojų klubui. Esu sumedžiojęs įvairų žvėrių, tačiau bene įdomiausias nuotykis buvo prieš kokius ketverius metus. Medžiojome vilką. Įsivaizduokite, bėga vilkas ir nugriaudi du šūviai, o vilkas toliau bėga į mane. Šaunu – vilkas krinta. Kieno šūvis buvo mirtinas? Klubo vadovas nutarė, kad mirtinas šūvis buvo pirmo medžiotojo. Tačiau logiškai mąstant, kodėl vilkas bėgo toliau?
Ūkininko garaže - lyg žemės ūkio technikos salone. (Nuotraukoje matosi tik pirmoji - senesnių traktorių rikiuotė).
– Papasakokite šiek tiek apie save ir savo šeimą.
– Baigęs Liukonių devynmetę mokyklą, mokiausi Kauno technikume, kur įsigijau inžinieriaus – automechaniko specialybę. Žmona Asta dirba Širvintų policijos komisariate. Turiu du sūnus – Ugnių ir Kernių, vienam ketveri, kitam – septyneri metai. Abu tėvai gyvena kaime. Mes irgi daugiausia laiko praleidžiame kaime pas tėvus, nors ir turime butą Širvintose. Šiais metais prieš pavasario darbus su šeima buvome išvažiavę dešimčiai dienų į Slovakiją. Ten Tatrų kalnuose slidinėjome. Pirmomis dienomis buvo nedrąsu, tačiau vėliau įsismaginome. Gal kiek sunkiau sekėsi vaikams.
Pasak Irmanto, nereikia galvoti, kad ūkininkai gyvena kaip ponai, kad pinigai patys upeliais teka į rankas. Iš ūkininkavimo turto susikrauti sunku, o dirbti kai kada tenka ir dieną, ir naktį. Ne veltui yra toks liaudies posakis: „Iš darbo neliksi bagotas, tik kuprotas.“ Ūkininkai visada gyveno kupini rūpesčių. Vis dėlto ne mažiau svarbu yra žvelgti ir į perspektyvą. Dabartis susijusi su ateitimi, be abejo, su geresne ateitimi, kurios tikisi kiekvienas ūkininkas, taigi – ir Irmantas Drėgva.
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
