Teoriškai – žmonėms, o praktiškai – įvaizdžiui

Keliame problemą

Prie Upelio gatvės 10-ojo namo stovėjo žmonių būrelis. Nebūčiau korespondentas, kad praeidamas pro šalį neužkalbinčiau: – Kaip gyvenate? Kas naujo, kas gero? Gal kam nors kuo nors valdžia padėjo, nes atsibodo tik kritikuoti? – Gerai darote, kad apie aktualius reikalus rašote, kad nebijote. Mes jums taip pat galime temą pasiūlyti, apie tai ir kalbamės. Išklausiau. Žmonės kalbėjo apie griūvančias daugiabučio namo sienas. Upelio gatvės 4-asis, 6-asis, 10-asis namai statyti iš raudonų apdailos plytų prieš 25-30 metų. Rudenį lietui lyjant, žiemą šalčiui spaudžiant, vasarą saulei kepinant tos plytos ima trupėti. Blogiausia ne tai, kad sienos nuolat plonėja, ir žiemą butai darosi vis šaltesni, o tai, kad būtent tos pačios apdailos plytos laiko balkonus. Nedaug trūksta, kad kuris nors viršutinio aukšto balkonas griūtų, o griūdamas nuverstų visus žemiau esančius. Po pirmojo aukšto balkonais dažniausiai žaidžia vaikai. Ar daug trūksta iki nelaimės, apie kurią pirmuosiuose puslapiuose rašytų šalies spauda, rodytų visos televizijos?  Žmonės aiškino, kad susitarti su visais gyventojais dėl namų renovavimo nepavyksta, nes bendrijos nesikuria, pirmuosiuose aukštuose gyvenantys žmonės nesuinteresuoti gelbėti viršutiniuose aukštuose esančių butų balkonų, sako, kad jiems ir taip gerai. Per didžiausius vargus vos pavyko surinkti pinigus stogo remontui. Beje, nebuvo kam darbų kontroliuoti, todėl statybininkai pridarė daug broko. Ypač nutrupėjusi Upelio 4-ojo namo siena. Jame prieš keletą metų gyveno statybos inspektorė O. Subačienė. Moteris buvo sukėlusi didelį triukšmą, todėl Savivaldybė surado lėšų ir pusės namo sieną sutvarkė. Kita pusė taip ir liko avarinės būklės. Gal reikia, kad ten apsigyventų įtakingų žmonių? Apėjome visą mikrorajoną. Griūva ne tik minėtų Upelio gatvės daugiabučių namų sienos. Pagalbos šaukiasi ir daug vėliau statyti Jaunimo 21-ojo, 17-ojo, 13-ojo namų gyventojai. Pasak žmonių, “sėdime ant tiksinčios bombos”, bet rajono vadovams tokie dalykai visiškai nerūpi. Jie turi kategorišką atsakymą: “Namai privatizuoti, ne mūsų reikalas juos tvarkyti, darykite projektus, gaukite Europos Sąjungos pinigų, renovuokite. Tada ir mes padėsime…” Tik kas darys tuos projektus, juk jie kainuoja tūkstančius litų? Nėra jokios garantijos, kad lėšos bus skirtos. Be to, ar visi žmonės išgalėtų susimokėti pusę kainos, juk tai sudarytų taip pat po 20-30 tūkstančių litų kiekvienai šeimai. Padėtis be išeities. Pasak žmonių, valdžia yra išrinkta tam, kad būtent jais rūpintųsi, jiems padėtų. Gal reikia kažkur nuvažiuoti, kažkam įrodyti, kad Širvintose yra keletas avarinės būklės daugiabučių namų, gal Savivaldybės specialistai patys gali parengti projektus, gauti lėšų, gal… Žodžiu, yra kam pasukti galvas. Tik noro padėti žmonėms reikia. O to noro kaip tik ir nėra. Tai tik tušti žodžiai, kartojami kiekviename sambūryje: “Mes dirbame jūsų labui, jums!” Iš tikrųjų tuoj nukris ne tik balkonai. Jaunimo gatvės gyventojai tuoj nebegalės įeiti į savo namus. Šaligatvio plytelės išlupinėtos, kiemuose baisiausios duobės… Pernai žmonės buvo surengę susirinkimą, pasikvietę Savivaldybės merą, Infrastruktūros skyriaus vadovą, specialistus. Kaip nuo žąsies vanduo. Už šimtus tūkstančių litų gražinamas miesto centras, už pusę milijono trinkelėmis baigiama išgrįsti aikštė prie “Norfos”, prie katilinės. Tuoj mieste visai neliks žalumos, net medžius, ir tuos baigia išpjauti… Tiems darbams pinigų yra. – Prioritetai ne tie, – taikliai pasakė vienas prie Upelio 10-jo namo kalbėjęs žmogus. – Žinoma, reikia tvarkyti ir miesto centrą, bet gal pirmiausiai reikėtų pasirūpinti, kad žmonės saugiai gyventų, kad jų namai nesugriūtų, kad lopšelyje-darželyje vaikai žiemą nešaltų, žmonės, eidami miesto pakraščio gatve, kojų neišsisukinėtų, kad kaimuose žmonėms nereikėtų per purvą tamsoje bristi. – Jų prioritetas – išasfaltuoti, įvesti dujas, elektrą rajonuose, kur turčiai namus statosi, – atsakė kitas. Žodžiai Dievui į ausį. Bet juk darant varguoliams reikalingus darbus kažin ar kas pagirs? Na ir kas – suremontavo sieną, išlygino duobes kieme, pamanykite… Prieš rinkimus nebus kuo pasigirti. Daug gražiau skambės: “Įrengėme už milijoną fontanus, nutiesėme už du šimtus tūkstančių pėsčiųjų taką, tuoj pastatysime už 20 milijonų sporto salę…” Svarbiausias dalykas – įvaizdis! Steponas Liktoravičius P.S. Bandžiau pats valdžios prašyti, kad prisidėtų prie mūsų Daugiabučio namo bendrijos Nr.4 pastato remonto. Patys renovavome stogą, apšiltinome laiptinę, išdažėme, išklijavome plytelėmis, pakeitėme laukujas duris… Sakau, gal nors kiemą sutvarkykite, kad purvas į naujai suremontuotą laiptinę nesineštų, juk žemė jūsų, pažadėjote padaryti visos gatvės detalųjį planą, bet nedarote, todėl negalime kiemo privatizuoti. – Aš savo gyvenamąjį namą ir kiemą susitvarkau pats ir niekur dėl to nelakstau, – atsakė meras Kęstutis Pakalnis. Griūvančių daugiabučių namų gyventojams galiu pasiūlyti genialią išeitį, nes, esu įsitikinęs, kad valdžia nei jums, nei jūsų vaikams tikrai nepadės. Upelio gatvės 4-ajame name, ketvirtame aukšte, gyvena toks Vincas Puskunigis. Auksinių rankų statybininkas. Jo balkonas taip pat buvo avarinės būklės. Žmogus sieną taip sutvarkė, kad dabar, sako, jokie šalčiai ir lietūs nebaisūs. O remontas kainavo gal tik keletą šimtų litų (žinoma, už darbą sau nemokėjo). Sako, jei kaimynai jo paprašytų, padėtų. Turi tam reikalingos įrangos ir medžiagų. Pirmyn! O valdžios vyrai tegul DIRBA ŽMONĖMS. Tiesa, per daug niekam nesigirkite, nes valdžia būtinai dėl ko nors prisikabins. Pridarysite bėdos sau ir geradariui meistrui.